Kurianti
Lietuva

2013 metai

Kronika

Pagerbti žuvusieji už Lietuvos laisvę

Partizanų poeto Vito Jakavonio-Sniegučio poezijos knygos „Eilėraščiai“  pristatymas, šv. Mišios Merkinės bažnyčioje ir renginys Kryžių kalnelyje

Rūta Averkienė

Merkinės lankytojų centro vedėjas Algimantas Černiauskas, partizanų poeto Vito Jakavonio-Sniegučio dukra Gražina ir Juozas Jakavonis-Tigras

Vito Jakavonio-Sniegučio poezijos knygos „Eilėraščiai“ pristatymas

Jautriausias sielos stygas užgaunančias partizanų dainas atliko Merkinės folkloro ansamblis „Kukalis“

Renginio dalyviai Kryžių kalnelyje

Partizanų eiles prie koplytėlės skaitė poetė, žurnalistė iš Jungtinių Amerikos Valstijų Eglė Juodvalkė.

Prie supilto kapo partizanams

Merkinė. Kryžių kalnelyje vykęs tradicinis Lietuvos partizanams ir jų rėmėjams, tremtiniams ir politiniams kaliniams pagerbti skirtas renginys „Leiskit į Tėvynę...“ prasidėjo prasmingu akcentu – partizanų poeto Vito Jakavonio-Sniegučio poezijos knygos „Eilėraščiai“ pristatymu.

Dzūkijos nacionalinio parko Merkinės lankytojų centre vykęs knygos pristatymas sukvietė Kasčiūnuose gyvenusio ir prieš keletą metų į amžinybę išėjusio knygos autoriaus artimuosius, knygos sudarytojus, kasčiūniškius ir visus, kas neabejingas Lietuvos pokario metų istorijai.

Iš trumpo dokumentinio filmuko į visus susirinkusius jautria sielos kalba prabilo ir pats V. Jakavonis-Sniegutis. Jo dukra Gražina, kuri rūpinasi tėvelio kūrybos išsaugojimu, dėkojo visiems, kurie prisidėjo išleidžiant šią poezijos knygelę, – druskininkiečio Rimanto Kvaraciejaus šeimai, broliams Algimantui ir Mindaugui Černiauskams, „Druskonio“ redaktoriui Eugenijui Rutkauskui ir visiems, kurie savo pagalba, patarimais bei palaikymu padėjo įgyvendinti knygos autoriaus svajonę. Knygelėje – 82 nuo jaunystės iki pat mirties parašyti eilėraščiai, knygos viršelis iliustruotas V. Jakavonio-Sniegučio tapytu paveikslu. „Esu jauniausia iš trijų vaikų, tačiau, matyt, man skirta misija – pabaigti tėvelio darbus. Jis buvo nuoširdus žmogus, mylėjo gamtą ir žmones. Kai kam atrodė, kad jis keistuolis, kalbantis su paukščiais ir gyvūnais. Mums, jo vaikams ir anūkams, jis buvo tiesiog mūsų šeimos žmogus, kurį visi labai mylėjome. O jūs jį lyg perlą iš jūros ištraukėte ir parodėte žmonėms. Skaudu, kad štai yra knyga, bet jau nebėra tėvelio. Net ir ligos patale jis domėjosi, kada gi bus išleista jo poezijos knygelė. Tuomet galvojome, kad kažin ar kada išeis, tačiau gerų žmonių rūpesčiu mes ją turime“. Dukra perskaitė jau ligoninėje ant popieriaus skiautelės užrašytas tėvo eiles: „Kada saulutė leidžiasi kažkur labai toli, ir retkarčiais paglosto plaukus pasiklydęs vėjas, žinai, kad štai prabėgo dar viena tava diena, bet nežinai, kiek jų dar skyrė tau gyventi Sutvėrėjas“.

Merkinės lankytojų centro vedėjas Algimantas Černiauskas prisiminė: „Svetingas, mandagus ir kuklus, net ir sunkių ligų kamuojamas, jis visada žaižaravo sveiku kaimo humoru ir pašposydamas kalbėdavo apie grybus, žvejybą, seną laikrodį, sveikatą, negalią, nuo jaunystės rašomus eilėraščius. Anoks čia nuopelnas, suabejos ne vienas plunksnagraužys. Kas jų jaunas būdamas nerašė, įsimylėjęs merginą? Tačiau V. Jakavonis nuo 1945 metų į sąsiuvinius rašė tokius eilėraščius, už kuriuos būtų gavęs dovanų ne mylimos merginos bučinį, o mažiausiai porą dešimčių metelių tremties į Sibiro platybes nuo enkavedistinės valdžios vien už tikėjimą: „Jei trispalvė plevėsuotų / Ant grytelės stogo, / Tik tada gyvent Tėvynėj / Būt ramu, patogu“ („Lietuvi“, Kasčiūnai, 1945 m.).

Klausydami V. Jakavonio-Sniegučio, dairydavomės po jo namų neįmantrią buitį ir klausdavome savęs: kiek reikia turėti turto, kad tavo širdyje liepsnotų meilė gimtajam kraštui, Tėvynei? Ne ta, viešai deklaruojama daugelio politinių saldofonų, o gilioji, kai vienoje iš jos apraiškų verki žodžiais, įsprausdamas juos į neįmantrių ritmų rėmelius, neieškodamas itin puošnių metaforų, bet tikrais lyg žemė, pavojingais, nes meilė Tėvynei visais laikais, net ir Laisvės, – pavojinga...“

Apie bendravimą su partizanų poetu prisiminė žurnalistas ir Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direktorius Henrikas Gudavičius.

Kasčiūnuose gyvenantis jaunystės ir laisvės kovų draugas Juozas Jakavonis-Tigras iš praeities atplukdė įdomių prisiminimų apie partizanų kasdienybę ir bendravimą su kaimynu Sniegučiu.

Paskui visi skubėjo į Merkinės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią, kur šv. Mišias už visus žuvusiuosius Merkinės kryžių kalnelyje ir už gyvus likusius laisvės kovų dalyvius aukojo Merkinės dekanato dekanas kun. dr. Robertas Rumšas.

Po Šv. Mišių ilga eisena pasuko į Kryžių kalnelį. Čia sunkiais pokario metais atgulė per 700 nekaltų žmonių, kurie buvo nukankinti, nužudyti, nuteisti be teismo... Šiandien toje vietoje pašventinta daugiau kaip du šimtai kryžių.

Prie 1994 metais statytos koplytėlės susirinko nedaug jau garbaus amžiaus sulaukusių partizanų, ryšininkų, tremtinių. Pagerbti mirusiųjų ir gyvųjų laisvės kovų dalyvių kasmet susirenka likę gyvi kovotojai už Lietuvos laisvę. Kasmet Kryžių kalnelyje vykstančiuose renginiuose dalyvaujantieji primena, kad kova prieš blogį niekuomet nesibaigia, o žuvusių partizanų dvasios palikimas šiandien saugomas mūsų atmintyje ir širdyse.

Renginys prasidėjo Lietuvos himnu. Visi žuvusieji buvo pagerbti tylos minute, uždegtos žvakutės prie šalia koplytėlės supilto simbolinio kapo partizanams.

Varėnos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Alvydas Valeiša kalbėjo apie tai, jog Varėnos krašte minima daug su Lietuvos okupacija susijusių įvykių – prieš mėnesį Perlojoje perlaidoti keturių partizanų palaikai, prieš keletą dienų minėta Gedulo ir vilties diena, o Ūtos kaime – Lietuvos okupacijos aukos – pasieniečio Aleksandro Barausko – 73-osios žūties metinės. Tradicinis laisvės kovų dalyvių pagerbimo renginys Merkinėje tarsi susieja visus Varėnos krašto laisvės kovų dalyviams pagerbti skirtus renginius. „Viliamės, kad ir jaunimas puoselės istorinę atmintį, kad tokie baisumai niekada Lietuvos žemėje nepasikartos“, – sakė A. Valeiša.

Seimo narys Liutauras Kazlavickas išsakė viltį, kad Lietuvos valstybėje, praėjus 23 Nepriklausomybės metams, istorinė atmintis turėtų būti labiau įtvirtinta.

Dainavos apygardos partizanų vadas Vytautas Žilionis dėkojo už gražiai Merkinėje, Kryžių kalnelyje, organizuojamus renginius.

Skaudų pokarį ir kovas Merkinės apylinkėse prisiminė Juozas Jakavonis-Tigras, bene vienintelis gyvas likęs tokio rango Merkinės apylinkių partizanas, su žmona Zose gyvenantis Kasčiūnų kaime. Pokario metais dvidešimtmečiui jaunuoliui buvo lemta būti legendinių Pietų Lietuvos partizanų vadų – Juozo Vitkaus-Kazimieraičio ir Adolfo Ramanausko-Vanago – ryšininku, o jo tėvų sodyboje buvo įrengtas bunkeris – partizanų vadavietė. Čia buvo įrengta spaustuvėlė, rengiami ir spausdinami štabo dokumentai, leidžiamas partizanų pogrindinis laikraštis „Laisvės varpas“. Prasidėjus Atgimimui, J. Jakavonis aktyviai įsitraukė į Sąjūdžio veiklą. 1997 metais sodyboje buvo atstatytas bunkeris. Jį nuolat lanko svečiai iš Lietuvos ir užsienio, buvę partizanai, tie, kurie neabejingi skaudžiai Dzūkijos praeičiai.

Partizanų eiles prie koplytėlės skaitė poetė, žurnalistė iš Jungtinių Amerikos Valstijų Eglė Juodvalkė.

Prisiminimais apie niūrią kasdienybę Sibire dalijosi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Varėnos skyriaus pirmininkas Vytautas Kaziulionis bei tremtyje gimęs varėniškis Juozas Šilanskas.

Jautriausias sielos stygas užgaunančias partizanų dainas atliko Merkinės folkloro ansamblis „Kukalis“, vadovaujamas Laimutės Jakštienės, Merkinės folkloro ansamblis „Kukumbalis“, vadovaujamas Ritos ir Vytauto Černiauskų, bei Dainavos apygardos I rinktinės 109 kupos kariai savanoriai Rimvydas Valenta ir Justinas Vaitkevičius.

Vėliau visi buvo pavaišinti kareiviška koše ir arbata.

Kasmet laiko tiltai Merkinės kryžių kalnelyje suveda gyvuosius ir mirusiuosius kovotojus.

Visi, čia susirinkę partizanai ir ryšininkai, tremtiniai brangina kiekvieną susitikimą su kovų dalyviais, likimo broliais ir sesėmis. Orūs ir susikaupę jie tylos minute pagerbia Sibire sušalusius, nukankintus – visus, žuvusius ant laisvės aukuro... Jie ir yra pirmieji ir patys tikriausi atkurtos Nepriklausomybės signatarai, todėl ir jų dainuotų dainų pagrindinis leitmotyvas – begalinis laisvės troškimas ir pasiryžimas: „...Ir kas gi mus nugalės, jeigu mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjom mirtį...“.

Varėnos rajonas

© 2013 „XXI amžius“