Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Kurianti
Lietuva

Pasikeitimai Vatikano valstybės sekretoriato vadovybėje

Misiją užbaigusio kardinolo
T. Bertonės vertinimai ir įžvalgos

Mindaugas BUIKA

Kardinolas Tarcizijus Bertonė SDB

Šventojo Tėvo padėka

Apsilankęs svarbiausioje Šventojo Sosto administracinėje struktūroje – Vatikano valstybės sekretoriate – popiežius Pranciškus nuoširdžiai padėkojo už tarnystę iš pareigų dėl amžiaus pasitraukusiam Vatikano valstybės sekretoriui italui kardinolui Tarcizijui Bertonei SDB (Tarcisio Bertone). Toje pačioje spalio 15 dieną vykusioje ceremonijoje turėjo būti pristatytas jo paskirtas naujasis valstybės sekretorius italas arkivyskupas Pietras Parolinas (Pietro Parolin), iki šiol ėjęs apaštalinio nuncijaus Venesueloje pareigas. Tačiau, kaip pastebėjo Šventasis Tėvas, jam neseniai buvo atlikta nedidelė chirurginė operacija (kai kuriais pranešimais, apendicitas), ir jis susitikime negalėjo dalyvauti, o savo naująją tarnystę pradės eiti po kelių savaičių. Kreipdamasis į kardinolą T. Bertonę (buvo paskelbtas asmeninis laiškas jam) popiežius Pranciškus savo ir popiežiaus emerito Benedikto XVI vardu pareiškė padėką Dievui už tai, ką šis Bažnyčios hierarchas yra gero padaręs vadovaudamas Šventojo Sosto užsienio politikai ir koordinuodamas visų Romos dikasterijų darnų bendradarbiavimą.

Moteris ir vyras atranda save tik Jame

Kun. Vytenis Vaškelis

Vyras ir moteris, Dievo sukurti kaip lygiaverčiai žmonės, buvo pašaukti įvykdyti esminį Jo planą – dauginimosi būdu pripildyti žemę palikuonių ir valdyti visus žemės kūrinius, kad kūrybingai įsitrauktų Visatoje į visuotinį dieviškosios harmonijos įsiviešpatavimą (žr. Pr 1, 28). Dėl neklusnumo Aukščiausiajam pirmieji žmonės spalvingiausio Edeno sodo ūksmėje suardė neprilygstamos malonės santykį su Juo ir prisišaukė įvairias bėdas, kurios, veikiant gimtosios nuodėmės padariniams, lydės žmoniją iki Kristaus antrojo atėjimo (žr. Mt 24, 30). Pasaulio pabaigoje dienos šviesą išvys ne tik slapčiausi vyrų bei moterų nusidėjimai, bet kerinčioje šviesoje aiškiai bus regimos ir jų mažiausios geradarybės, kurios priartins dieviškąjį gailestingumą, pridengiantį žmonių silpnybes ir suteikiantį jiems augantį Viešpaties panašumo grožį.

Pagerbtos Pirmojo pasaulinio karo aukos

Rūta Averkienė

Atminimo renginio dalyviai Šarkiškių kaimo kapinėse prie Pirmojo pasaulinio karo aukų kapų

Šarkiškių kapinaitėse vyko atminimo renginys, kurio metu buvo pagerbtos čia palaidotos Pirmojo pasaulinio karo, vykusio 1914–1918 metais, aukos. Jame dalyvavo Varėnos rajono savivaldybės, Karo paveldo instituto, Rusijos ambasados Lietuvoje ir kitų organizacijų, besirūpinančių karo paveldo išsaugojimu, atstovai, dvasininkai, Šarkiškių kaimo gyventojai.

Mažutės Šarkiškių kaimo kapinaitės Varėnos rajone pagarbiai saugo beveik prieš šimtą metų šio kaimo apylinkėse žuvusių Pirmojo pasaulinio karo aukų atminimą. Trijose broliškose kapavietėse palaidota daugiau kaip septyni šimtai įvairių šalių, tautybių ir religijų Rusijos armijos karių, žuvusių 1915 metų liepą nuožmaus ir tragiško Vokietijos ir Rusijos armijų mūšio metu.

Partizanų vadas įamžintas gimtinėje

Albertas Ruginis

Prie akmens, žyminčio, kad čia 1901 metais gimė Pietų Lietuvos partizanų vadas plk. ltn. Juozas Vitkus-Kazimieraitis

Srauniai putoja ir sukasi verpetais Šerkšnės upelio vanduo tarp buvusio vandens malūno pylimo likučių. Žymūs dar kanalo mūrų fragmentai, buvusių malūno pastatų pamatai jau priaugę storų medžių. Aplink pievų ir laukų ramuma. Ir užlieja jausmas, jog tik čia galėjo gimti taurus idealistas, Lietuvai atsidavęs žmogus.

Mintys nusikelia į XX amžiaus pradžią, kada Ketūnų ir aplinkinių kaimų ūkininkai virtinėmis važiuodavo į malūną, kuriame virė intensyvus gyvenimas. Čia 1901 m. gruodžio 10 d. gausioje šeimoje gimė būsimasis legendinis Pietų Lietuvos partizanų vadas plk. ltn. Juozas Vitkus-Kazimieraitis. Pradžios mokyklą jis baigė Mažeikių apskrities Tirkšlių miestelyje, vėliau mokėsi Mažeikių prekybos mokykloje. 1920 metais įstojo į Kauno karo mokyklą. 1921 metais paskirtas į 4-ąjį Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulką, dalyvavo Nepriklausomybės kovose. 1929–1934 metais studijavo Briuselio karo akademijoje. Grįžęs tarnavo Kauno inžinerijos batalione technikos viršininku. Nuo 1938 metų, gavęs pulkininko leitenanto laipsnį, dėstė Karo mokykloje inžineriją. Aktyviai reiškėsi kariškoje spaudoje. Vokiečių okupacijos metais Vilniuje dalyvavo kuriant pogrindinę antinacinę ir antikomunistinę karinę organizaciją „Kęstutis“. Pogrindinėje karo mokykloje dėstė karo inžineriją.

Kapų tyloje atgiję prisiminimai

Vytautas BAGDONAS

Laimutė Semėnienė prie artimųjų kapo Debeikių naujose kapinėse

Vieną vasaros dieną befotografuojant Debeikių naujose kapinėse esantį dailų paminklą žuvusiems Lietuvos žemėje, Sibiro tremtyje, lageriuose ir kalėjimuose 1940–1953 metais šių eilučių autorių užkalbino artimųjų kapus tvarkiusi moteriškė. Ji pasidomėjo, gal kartais fotografas pats buvęs tremtinys? Išgirdusi neigiamą atsakymą, moteris paaiškino, kad jos dėdė buvo ištremtas. Tiktai apie jo likimą nieko nežino, neaišku kokiuose kraštuose, kažkur Komijoje, dėdės kauleliai ilsisi. Todėl ir domisi, ieško buvusių tremtinių, gal kada nors pasiseks išgirsti, surasti kokią žinelę apie dėdės likimą...

Įamžintas atminimas Lietuvos patriotų, kurių palaidojimo vietos nežinomos

Jonas Burokas,

LLKS valdybos pirmininkas

Prie kenotafų

Saulė leidos raudona ant Vilniaus kapų,
Kai duobę kareiviai ten kasė,
Ir paguldė daug brolių greta milžinų
O Viešpats jų priglaudė dvasią.

Maironis

Tautos dainiaus Maironio eilėraščio posmelis primena apie Suvalkų sutarties klastą, Vilniaus krašto užgrobimą, imituojant „sukilimą“ ir „Vidurio Lietuvos“ paskelbimą. 1920 metų spalio 9–13 dienomis nuo patrankų šūvių aidėjo Vilniaus apylinkės – tarp generolo L. Želigovskio „sukilėlių“ ir jaunos Lietuvos kariuomenės vyko aršūs mūšiai. Vilniečiai sakėsi, girdėjo šūvių aidus nuo Pilaitės, kiti – nuo Baltupių pusės. Apie tai labai vaizdžiai prisimena įžymus Lietuvos patriotas M. Riomeris. Jis dalyvavo Šv. Mikalojaus bažnyčioje dviejų žuvusių lietuvių karių laidotuvėse. Ant katafalkų buvo padėti du balti karstai, papuošti baltais žiedais ir žaliais vainikais, bažnyčia buvo pilnutėlė jaunimo ir inteligentijos atstovų. Ypač jį nustebino didelė minia šventoriuje ir už jo ribų. Joje mažiausiai buvo apie 3000 žmonių. Tai buvo tvirtas lietuvių valios, solidarumo, susikaupimo, liūdesio, paskendusio Vilniaus praradimo gedule, demonstravimas. Jis prisimena, kad vieno žuvusiojo pavardė buvo A. Šliupas o kitas – nežinomas karys. Tai buvo žuvusiųjų už Tėvynę įamžinimo Rasų kapinėse pradžia. Šiuo metu Naujosiose Rasose ilsisi Nepriklausomybės kovose žuvę 24 kariai. Dar penkių Nepriklausomybės kovų karių kapai yra senosiose Rasose, vienas jų – minėto Antano Šliupo. Iš penkių kapų trys sovietinės okupacijos metais buvo sunaikinti. Dar sovietmečiu (1984 metais) tuos tris karių kapelius ir kryželius atkūrė Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) narys, dabartinis „Varpo“ redaktorius Algimantas Zolubas.

Kryžius prie šiukšlių konteinerio

Vytautas Bagdonas

Ši nuotrauka daryta šį rudenį prie Labanoro kapinių Švenčionių rajone, tačiau panašių vaizdų galima regėti šalia kapinių ir kituose regionuose Autoriaus nuotrauka

Jau tapo įprasta, kad, tvarkydami artimųjų kapus, žmonės į šalia kapinių esančius konteinerius arba specialiai tam įrengtas vietas suneša nuvytusias gėles, nebereikalingus gėlių krepšelius, vainikus, sudegusių žvakių stiklinius ir plastikinius indelius bei kitą kapinių „atributiką“. Iš kapinių visos šios atliekos vėliau keliauja į sąvartynus, atliekų tvarkymo aikšteles. Tačiau būna keista matyti, kai į konteinerius ar šiukšlių duobes išmetami ir laikini mediniai kryžiai, kurie, pastačius antkapinius paminklus, tampa jau nebereikalingi.

Pabuskime, nes naikiname savo kultūrą patys to nematydami

Julė KILČIAUSKIENĖ

Filmuojamas filmas „Naisių vasara“

Kodėl mane sudomino lietuviškas serialas „Naisių vasara“? Todėl, kad jame parodomas Lietuvos kaimas. Ne bet koks (šiandien dažnas...), bet jaunas,  kūrybingas ir labai gražus, toks, kokio ilgimės, kuriuo didžiuotumės. Gali būti, kad jis kažkada toks ir buvo ar dar bus Lietuvoje (o gal jau dabar yra Naisių kaimelyje)... Seriale atskleidžiamos žmonių savybės skatina taurius bendruomenės santykius, draugų ir šeimos narių pakantumą vienas kitam, supratimą ir krikščionišką meilę. Kai kas gali pasišaipyti, kad tokios temos ir toks gyvenimo būdas labai jau „supelijęs“ – be stresų, įtampos ir smurto... Šiukštu, gerbiamieji, taip galvoti, juo labiau garsiai prasitarti – už tokias mintis jus irgi galima pavadinti... Dėmesio ir pagyrimo nusipelno visas šio filmo kūrėjų ir statytojų kolektyvas. Manau, kad „Naisių vasarą“ pravartu išvysti įvairaus amžiaus tautiečiams, o ypač patriotams ir gamtos mylėtojams, nes tokio subtilaus lietuviškumo, gal net dvelkiančio mūsų proistore, neišvysite jokiame kitame lietuviškame seriale. Rimčiau pagalvojus, kodėl jo neparodyti supopsėjusios Europos gyventojams? Juk kainuotų ne tiek jau daug – subtitrus pridėti. O laimėtume oho kiek! Visas pasaulis sužinotų apie mus – vienus seniausių indoeuropiečių – su mūsų praeitimi ir dabartimi.