Kurianti
Lietuva

2013 metai

Atmintis

Laiko upės

Marija Macijauskienė

(Tęsinys, pradžia nr. 40)

Vytautas Bičiūnas 1923 metais

Vytauto Bičiūno paso, išduoto Kaune 1920 m. spalio 30 d., kopija Kauno apskrities archyvas

Kalbėdamas apie V. Bičiūno prisiųstas recenzijas, pavyzdžiui, skirtąją M. Yčo verstam V. Korolenkos apsakymui „Miškas ūžia“, pratrūksta: „Ot, tokių recenzijų man ir reikia. Ot, tokia plunksna man ir geistina! Dėsiu, kur nedėsiu! [...] Draugas turi gerą plunksną. Ir kritika – Tamstos, taip sakant, prigimtoji dirva“ (ten pat). Tiesa, V. Bičiūnas iš L. Giros susilaukdavo ir pastabų, pamokymų, bet jam, kaip kritikui, atsivėrė vartai į visas leidinių redakcijas. Gal dėl to Konrado kavinėje nuolat lankydavosi rašytojo žmona Natalija ir priimdavo užsakymus. Ir Julius Būtėnas savo atsiminimuose yra pabrėžęs, kad ypač aktyviai rašęs knygų recenzijas.

O dabar šiek tiek apie Vytautą Bičiūną pedagogą. Jis šiam darbui ruošėsi labai kruopščiai. Tai liudija V. Bičiūno knygos: Paišymo metodikos bruožai. Mintys ir pastabos, 1921 m., Paišymo metodikos bruožai: skiriama ketverių metų mokslo pradžiai, 1925 m. ir kiti ta tema leidiniai – reikšmingi jo darbui, dėstant Meno mokykloje. Tiek rašydamas minėtas knygas, tiek dirbdamas su studentais Meno mokykloje ar dėstydamas piešimą gimnazijoje, jis akcentavo, kad pedagogas neturi varžyti mokinio laisvės, reikia ugdyti jo savarankiškumą, lavinti vaizduotę, skonį... Griežtai prieštarauja kai kurių įtakingųjų, formuojančių nuomonę, kad reikia mokinius skirstyti į gabius ir negabius, nuomonei. Jis sako: yra tingintys dirbti arba mėgstantys žaisti, tarsi dirbtų. Tapytoja Sofija Juknienė, buvusi jo studentė Meno mokykloje, tai patvirtino. Ji pasakojo, kad piešimo metodikos dėstytojas Vytautas Bičiūnas labai gerbė mokinį kaip asmenybę ir buvęs labai jautrus jų buitinėms problemoms. Nežinia kaip, bet jis visada sužinodavo, kas neturi, kur prisiglausti ar pusbadžiauja. S. Juknienė sakė, kad pradžioje ne kartą buvo V. Bičiūno pakviesta pietų sekmadienį su jo šeima. Buvusi tokia gera atmosfera, kad nesijautė lyg elgeta, lyg svetima, bet kaip ir tos šeimos narė. Paskui V. Bičiūno dėka ją priėmė į savo šeimą prof. Zigmas Žemaitis. Kad nesijaustų, jog tai – labdara ar pietūs, ji turėdavusi pamokyti vaikus piešimo pradmenų, ponios prašymu nupiešdavo atvirukus-pasveikinimus, atvirukus-kvietimus.

Bet buvo ir kita medalio pusė. Atėjo 1940-ųjų permainos. Sovietinės represinės struktūros pradėjo „šviečiamąją“ veiklą, įteisindamos savo valdžią ir paversdamos žmones, ypač inteligentiją, beteisiais gyventojais. Knygoje Po raudonąja žvaigžde. Lietuvos dailė 1940–1941 m. (Lietuvos kultūros tyrimų centras, Vilnius, 2011) rašoma: „Vytautas Bičiūnas – dailininkas, rašytojas, žurnalistas, krikščionių demokratų partijos narys. Pasireiškė teatro dailės, taikomosios grafikos, bažnytinės dailės ir kt. kūrybinės veiklos srityse. Suimtas 1941.06.11 formaliai apkaltinus, kad kaip Kauno devintosios dešimtmetės mokyklos rusų kalbos ir dailės mokytojas piktinosi NKVD mėginimais kontroliuoti pedagogų darbą gaminant šventines dekoracijas mokyklai papuošti. Kalintas Sevurallago Serovo rajono Sosvos gyvenvietės lageryje. 1942.10.17 nuteistas mirties bausme; 1942.11.04 sušaudytas“ (192 p.).

Tame pat leidinyje yra atšviesti ir dviejų pranešimų – skundų – fragmentai. Vieno autorius – LKKJS Kauno miesto komiteto atstovas. Buvo svarstomas mokyklos papuošimas šventei, kurioje dalyvavo mokyklos direktorius, mokytojai, redakcinės kolegijos atstovai, komjaunuoliai, soclenktynes vertino mokytojai. Ir „tarp tų vertintojų buvo ir mokytojas Vytautas Bičiūnas. Jis pasakė apie trūkumus ir apie gerąsias puses. Ir baigdamas taip pasakė: „Pasipuošta buvo įvairiai, bet geriausias papuošimas ten, kur daromos kombinacijos iš gėlių, lelijų, augalinės kombinacijos. Ir koks Judas (pranešėjo pabraukta – M. M.) pakvietė į mūsų mokyklą pašalinius žmones, kurie buvo šiandie atėję ir nieko nesiklausę nudraskė mokinių darbą. Mes patys puikiai žinome, kaip statyti socializmą, ir mums nieko nereikia“.

Bet Vytautas Bičiūnas žinojo, kad tai buvo draugai iš Saugumo ir, kad jie turi teisę tą dalyką tvarkyti (ten pat 193 p.).

Teta, Vytauto Bičiūno žmona Natalija, yra pasakojusi, kad atėjus suimti įsiveržęs buvęs jo, V. Bičiūno, nepažangus mokinys įžūliai elgėsi ir buvo su kepure. Dėdė buvo estetas, laikėsi moralinių principų ir pasakė: „Prašom tamstą nusiimti kepurę“. Šis atšovęs: „Aš čia nematau draugo Stalino portreto...“

Esu gavusi ištraukas iš Vytauto Bičiūno bylos. Rašyta mašinėle; sunkiai įskaitoma. Sužinojau, kad buvo atseit lageryje ruošiamasi sukilimui, paimant valdžią į savo rankas ir išlaisvinant kalinius. Minimos vien tik lietuviškos pavardės. Kas patikės, kad tokiam stalininio režimo lagery būtų galėję surengti perversmą ir įvykdyti ką sumanę, tačiau reikėjo apkaltinti be kaltės, kad sušaudymas būtų pateisintas. Kaip sukilimo organizacinio komiteto vadovas įvardintas kitas mano dėdė – Henrikas Vaitkevičius, inžinierius (pagal jo projektą buvo pastatyti Kaune pirmieji Mėsos kombinato rūmai). Kaip rašoma byloje, jis lageryje jau miręs, todėl ir reikėjo pradėti tardyti. Kaip sukilimo organizacinio komiteto pirmininkas ir vadovas, didžiausias nusidėjėlis prieš tarybų valdžią įvardintas Vytautas Bičiūnas. Supratau, kad per tardymą, gelbėdamas kitus, stengėsi kuo daugiau sau „pripaišyti“ nuodėmių. Tame pat lageryje kalėjo tuomet dar studentas tapytojas Petras Stauskas, pasakodamas apie dienas lageryje, atsiduso: „Mirus, sušaudytam kaliniui ant jo kapo kauburėlio Vytautas Bičiūnas išdrožęs kryželį pritvirtindavo lentelę su užrašu, kas čia guli, o jam niekas jau tokios paslaugos neatliko“.

Vytauto Bičiūno šeima buvo ištremta prie Laptevų jūros, kur sąlygos buvo tragiškos (apie tai savo knygoje yra rašiusi buvusi laptevietė, grįžusi Lietuvon, baigusi mokslus Kauno medicinos institute Dalia Grinkevičiūtė). Vyrai turėjo sugauti neįmanomai dideles žuvies normas (neįvykdžius grėsė ne tik įvairios baudos, bet ir palikimas be dienos „pajoko“), moterys jas išskrosdavo, užtempusios į aukštą krantą. Teta Natalija, nutvėrusi maišą nuo druskos, išvaliusi, iškarpiusi piešė pagalvėles, kilimėlius, kokių lagerių viršininkų žmonos nebuvo mačiusios. Tad ir joms kilo noras turėti, ko kiti neturi, kad galėtų pasipuikuoti. Pastebėjo, kaip teta sugeba, rodos, iš nieko „sulipdyti“ palaidinukę ar dar kokį rūbą, ir pasitelkė ją saviems reikalams. Tad trupinius, likučius nuo lagerio valdžių stalo ar šiukšlyne išmestas supuvusias bulves surinkusi, teta gydė nuo skorbuto. Lagerio vadovų reikalavimai buvo žvėriški; augo, didėjo reikalingos sugauti žuvies normos. Ir kartą vis kaip kokį šunį varant ledjūrin dar ir dar, įvyko nelaimė; pradėjo skęsti Rimutis. Vyriausiasis brolis bandė gelbėti, bet paniro ir paniro toli nuo Lietuvos krantų.

Grįžusi 1956-aisiais į Lietuvą, dėdės šeima bandė apsigyventi Kaune, glaudėsi ir pas mano mamą, kitus gimines, bet leidimo gyventi šiame mieste negavo. Teta nuvažiavo į Vilnių, į Lietuvos Aukščiausiąją tarybą pas Justą Paleckį. Jo dėka ne tik pavyko įsidarbinti pirmiausia Vilniaus Operos ir baleto teatre, vėliau Kaune dekoratore-išpildytoja, Vytauto Bičiūno šeimai buvo suteiktas butas. Jūratė Bičiūnaitė-Masiulienė buvo priimta dirbti dailininke-išpildytoja „Kauno audinių“ fabrike. Vaidevutis ilgą laiką dirbo Kauno pionierių rūmuose vaikų grupės sklandymo instruktoriumi. Ilgainiui Jūratė tapo Kauno tautodailininkų draugijos nare. Su akvarele pieštais darbais dalyvaudavo parodose.

II

Šiauliai, kurių gimnazijoje Vytautas Bičiūnas, tada Bezumovičius (jo tėvas buvo lenkuojantis Pašiaušės dvaro savininkas), mokėsi, buvo knygnešių priestotė ir kryžkelė, ano meto inteligentų ir lietuvių studentijos susibūrimų, perspektyvi švietimo ir kultūros auginimo vieta. Pastovios susibėgimo ar susitelkimo vietos, galima sakyti, nebuvo, bet žiburys alsavo, alsavo! Į tokią erdvę patekęs jaunasis Vytautas pamažu atgavo teisingą alsavimo ritmą, suprato, kas esąs ir, jau baigęs šešias gimnazijos klases kartu su bendramoksliu, jaunu poetu Zigmu Gaidamavičiumi-Gėle, kuris stebėjosi Vytauto žinių bagažu, kai pasakojo apie vietoves, pro kurias važiavo, apie architektūrą, atskirus autorius, kuriais domėjosi, išvyko į Kazanę.

Tiesa, kaip yra rašęs Julius Būtėnas, remdamasis enciklopedinėmis žiniomis, V. Bičiūnas kilęs iš Klovainių, Pakruojo rajono (gimė 1893 m. rugsėjo 1 d. – M. M.). Jo senoliai „buvo Šeduvos miestelėnai, vėliau persikėlę į Kuršą ir ten pakeitę savo pavardę, lenkiškai rašomą Biezuonas, ėmė klaidingai rašyti Biezumas (rykštė, gniūžta). Biezumai po kurio laiko grįžo atgal į Lietuvą ir tapo dabar dvipavardžiai: Bičiūnais-Biezumais. Vytauto B. tėvas prisegė dar galūnę „vič“ ir virto Biezumovič“ (Julius Būtėnas. „Lietuvos žurnalistai“, 1991, p. 34). Tai tiek trumpai apie kilmę.

Visur būdamas, norėdamas įsiterpti į to meto kultūrinį gyvenimą kokia nors prasminga veikla, susipažino su Adomu Varnu, Juozu Tumu, Liudu Gira, žymiai už jį vyresniais ir jau turinčiais patirtį ir gyvenimo prasmės supratimą. O pradėjo rašytojo kelią draminiu vaizdeliu, kuris buvo suvaidintas 1911-aisiais Naujųjų metų proga Šiaulių „Varpo“ salėje. Tada lietuviškai dar nemokėjęs, parašė kūrinėlį rusiškai, o į lietuvių kalbą išvertęs jau lietuviškai rašęs eilėraščius Vladas Rekašius.

Rašydama apie V. Bičiūną jaučiausi, tarsi šokinėčiau nuo gyvybę žadančios lyties ant lyties ir dėdama, ką surinkusi ateinančioms kartoms, stebėjau aplink tyvuliuojantį bedugnį vandenį, nugramzdinusį vaizdus, įvykius, gyvenimus.

Archyvinės medžiagos neišliko – 1941 metų biržely suėmus Vytautą Bičiūną su šeima ir ištrėmus, butas buvo užantspauduotas ir niekas nežino, ir nėra pėdsakų, kur dingo jo turtinga archyvinė medžiaga, rankraščiai, rašomoji mašinėlė, knygos; gal NKVD nurodymu buvo sunaikinta, kad neliktų nė ženklo, arba išpardavinėjo kolekcininkams.

Tęsdama pasakojimą, remsiuosi savo ir kitų gyvų liudininkų prisiminimais ar medžiagos skiautelėmis, kurias man suteikė publikacijos, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, M. K. Čiurlionio nacionalinis dailės muziejus ir Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus. Visiems, man padėjusiems išryškinti į užmarštį nugrimzdusį mano dėdės Vytauto Bičiūno gyvenimišką ir kūrybinį paveikslą, širdingai dėkoju...

„Tuo metu, kai aš V. Bičiūną pažinojau, – rašo Julius Būtėnas knygoje „Lietuvos žurnalistai“, – jis buvo iš aktyvios partinės politikos pasitraukęs. Gyveno daugiausia iš plunksnos darbo ir vertėsi sunkiai“ (ten pat.).

Pamenu, mama pasakojo, kad grįžusi iš Krymo, nuraminusi kiek savo ilgus mėnesius smaugusį badą ir baimę dėl gyvybės, dėl to, kad jau niekada nebematys tėvų, artimųjų, Tėvynės, norėdama įstoti į universitetą, išvažiavo į Kauną ir nuskubėjo pas V. ir N. Bičiūnus į Aleksotą. Tada jos sesuo Natalija su šeima gyveno einant Marvelės kryptimi kiek pretenzingo namo antrame aukšte su balkonu. Aš jau svečiavausi, kai V. ir N. Bičiūnai su šeima gyveno Vytauto pr. 93 antrame aukšte.

Paprastai buities reikalais ir svečių priėmimu visada rūpindavosi teta Natalija, V. Bičiūno žmona. Ji eidavo ir į Konrado kavinę gauti dėdei užsakymų arba sutarti su vieno ar kito leidinio vyriausiais redaktoriais. Kavinėje kvepėdavo kitų lankytojų, daugiausia dailininkų, rašytojų, reporterių ir, žinoma, mano tetos Natalijos gurkšnojama kava. Teta iš namų išeidavo visada tarsi į susitikimą su karaliumi ar karaliene. Galvą puošė pagal jos projektą skrybėlaitė (tą vieną ir turėjo). Rūbai ant jos gražaus liemens būdavo tarsi nulieti. Dažnai ir rūbus pati siūdavosi, bet apie tai neprasitardavusi, tarsi jie būtų iš Paryžiaus. Iš artimųjų pasakojimų žinau, kad V. ir N. Bičiūnų namuose dažnai lankydavosi žurnalistas Justas Paleckis (jis tada netoliese ir gyveno, Parodos kalno papėdėje), J. Tumas-Vaižgantas. Apie lankytojus ir svečius jau minėjau.

III

Noriu šiek tiek pakalbėti apie Vytautą Bičiūną ir Lietuvos teatrą.

Kaip esu minėjusi, dar mokydamasis Kazanėje „Vaivorykštės“ almanacho redaktoriui Liudui Girai siuntinėjo ne tik piešinius, bet išdrįso pasiųsti ir savo sceninius kūrinius, prašydamas pastabų, patarimo.

Tada, kaip ir visi inteligentai, studentai, jaunasis V. Bičiūnas ypač rūpinosi mūsų tautos kultūros likimu, siekė sukurti ir įteisinti naujas kultūros įstaigas, pvz. teatrą. Visi jie sirgo švietimo problemomis, savarankiškų mokslo įstaigų kūrimu, pedagogų joms paruošimu. Skaitant jaunojo Vytauto Bičiūno anuomet parašytus straipsnius, stebiesi jo interesų, surinktos medžiagos gausa. Jis mokėjo ne vieną užsienio kalbą, tad jo godumas žinioms ir davė veiklai, kaip prof. J. Balčikonis sakydavo, „materijolą“, o išmąstymas, atsižvelgiant į esamas sąlygas, jau priklauso Vytautui Bičiūnui. Mano rankose „Vaivorykštės“ almanacho 1913 metų trečioje knygoje tilpęs V. Bičiūno gilus, išsamus su priešistorija ir mūsų teatro perspektyva straipsnis „ Mūsų teatras – ir kur jis eina“. Straipsnis rodo autorių, puikiai išmanantį ne tik šios veiklos specifiką, susipažinusį su dramaturgija, jos vystimosi etapais tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje ir Vakarų Europoje. Baigia straipsnį šiais žodžiais: „Nenurodžiau čia visų mažųjų naujojo teatro ypatybių, nes jos mums kol kas ir nesvarbios. Mano tikslas buvo nupiešti iš viso dabartiniąją teatro fizionomiją, kurią turės sau pasisavinti Naujas lietuvių teatras – tasai teatras, kurio mes jau seniai laukiame“ (583 p.).

Laikraščio „Rytas“ 1930 m. birželio 20 d. numeryje telpa laikraščio bendradarbio (nėra pavardės) interviu su V. Bičiūnu „Tarp dviejų „Amžių karžygio“ repeticijų“. Svarbi informacija – kai kurios kitur neužfiksuotos detalės, nes nepavyko surasti nė vieno jo autobiografijos lapelio. Čia jau citata!

„P. Vytautas Bičiūnas [...] 1912 m. Blaivybės Dr-jos dramos konkurse laimėjęs pirmąją premiją už pirmą savo dramatinį darbą „Tėve mūsų“, kuris paliko neišspausdintas. 1913 m. p. Bičiūnas susidomėjęs Vytautu Didžiuoju ir parašęs nemažą dramatinį veikalą, kuris taip pat tebėra nespausdintas. Karo metu gyvendamas Jaroslavly „Amžių karžygio“ autorius režisuodavo lietuvių vakarus.

P. Bičiūnui teko dirbti ir Petrapilio Dramos kuopoj, kur yra surežisavęs Puidos „Rūtų vainiką“. Grįžęs į Lietuvą ir mokydamasis Šiaulių gimnazijoje (baigė dvi paskutines klases – M. M.) 1918 m. suruošė Gustaičio 25 m. kūrybos sukaktuves, kur gražiai inscenizavo [...] jubiliato „Gedulių šeima“. Atsidarius „Vilkolakiui“ ir „Tautos teatrui“ (1923–24 m.), p. Bičiūnui teko eiti antrojo jo režisieriaus pareigas (pirmasis režisierius buvo p. Sutkus). Daugumą tų teatrų improvizacijų apmatų gamindavo antrasis režisierius, jo ištisai parašytos buvo komedijos „Chlestakovas“ ir „Varnalėšos“. Ši pastaroji buvo vaidinta ir įvairiuose Lietuvos vietose, kada p. Bičiūnas buvo įsteigęs „Vyčio“ teatrą. [...] neseniai buvo išspausdinęs du dramatinius kūrinius „Brolio Vitalio Naktys“ ir „Savanoriai“. Misteriją „Amžių karžygys“ pasiėmęs parašyti ateitininkų prašomas“ (ten pat).

V. Bičiūnas mokėjo džiaugtis ir kompozitoriaus Jono Dambrausko spektakliui sukurta muzika, jaunų neprofesionalių aktorių darbais. „Imdamasis darbo aš nesitikėjau to, ką jie parodė per repeticijas. Kai kurie jų savo vaidmenis atlieka visai savarankiškai, ir man belieka tik derinti“ (ten pat). Paklaustas apie spektakliui parinktą vietą, atsakė: „Gamtos aplinkuma prisidės prie vaikalo nuotaikos gimimo. Tai tarsi savotiškas graikų teatro atnaujinimas – mat, vaidinsime po atviru dangumi ir žymus vaidmuo skirtas chorui“ (ten pat).

O dabar reiktų priminti, kaip susitiko Antano Sutkaus ir Vytauto Bičiūno keliai ir kas iš to išėjo. Abu „sirgo“ Lietuva ir Lietuvos teatro liga. Antanas Sutkus Maskvoje buvęs F. Komisarževskio mokinys, ten susipažino ir su K. Stanislavskio vaidybos sistema, Maskvos pačiais žymiausiais aktoriais ir režisieriais, dėdamasis galvon, ką galėtų parsivežti būsimam Lietuvos teatrui. Grįžęs į Lietuvą, į Kauną, įkūrė Vaidybos meno mokyklą, pakviesdamas pedagogais ir kitų sričių menininkus. Tarp jų buvo Vytautas Bičiūnas, dėstęs meno istoriją. Nuo čia ir prasidėjo nuoširdus (su ginčais, pasvarstymais) bendravimas, įkūrus „Vilkolakio“ ir „Tautos“ teatrą (1923–1924 m.).

Meno teatro „Vytis“ pirmųjų gastrolių po Lietuvą (1927–1928 m.) programoje (vaidinama buvo V. Bičiūno keturių veiksmų drama „Savanoriai“) jau sutinkame vėliau išgarsėjusius aktorius A. Radzevičių, S. Petraitį... Išvardinus, kas ką vaidina, manau, kad tai paties dramaturgo įrašas, skirtas publikai, nieko nepraleidžiant.

„Meno dalies vedėjas V. Bičiūnas.

Vaidinimų parikai – V[alstybinio] Teatro grimierio N. Ippo.

Vaidinimo metu salėn neinama ir dabojama tylos“ (Lietuvos teatro, muzikos, kino muziejus (In. Nr. A 4126/32).

Iš autoriaus žodžio žiūrovui: „Savanoriuose“ nerasi nieko dirbtina: nei perdėto patoso, nei šauksmingų obalsių, nei butaforiško „triukšmo“. Giedraičių šeimos dramoje daugelis galės pažinti ne vien gerai žinomus atsitikimus, bet kartu susimbolintą mūsų tautos visuomenės dramą, kurios atbalsiai ik šiol tebejausti“ (ten pat, iš F. Bortkevičienės fondo). Čia duotas ir „Vyties“ teatro adresas: „Kaunas, Veiverių g. 25 Nr.“

© 2013 „XXI amžius“