Kurianti
Lietuva

2013 metai

Penktadienio pokalbiai

Kol gyveni, tol esi laimingas

Romas Sadauskas savo sodyboje Demeniškių kaime

Romas Sadauskas su grybais Asmeninio archyvo nuotraukos

Ar toli žurnalistika nuo grožinės kūrybos? Kas lemia, kad vieni žurnalistai dirba laikraščiuose ar žurnaluose, apie grožinę kūrybą nė pagalvodami, o kiti pradeda leisti knygą po knygos, išbando įvairius žanrus. Apie tokius gyvenimo vingius ir, žinoma, patį gyvenimą kalbėjomės su daugiau nei 20 knygų išleidusiu žurnalistu, publicistu ir rašytoju Romu Sadausku, lapkričio 21 dieną paminėjusiu savo 75-metį. R. Sadauskui ir jo broliui dainininkui Danieliui Sadauskui lapkričio pradžioje suteikti Lazdijų rajono Garbės piliečių vardai.

Ką ryškiausiai prisimenate iš savo vaikystės ir tėvų namų?

Ryškiausiai atsimenu gyvenimą gamtoje, piemenavimą (ketverius metus ganiau karvę ir avį). Augome trys broliai, buvau vyriausias. Karas dar buvo nepasibaigęs, tėvą išvežė į Sibirą, mama liko su mažais vaikais. Gyvenome sunkiai, augome kone kaip gyvuliukai ar žvėriukai gamtoje, pavasarį kartais žolę iš patvorių valgydavome. Buvo sunku, bet vaikystę prisimenu šviesiai. Žinoma, galiu prisiminti ir kitką: 11 mėnesių, kai po karo gulėjau ligoninėje, gydytojo klausimą: „Tai ką, Romuk, eisim į šarkų bažnyčią?“ Aš linksėjau, nežinodamas, kas ta šarkų bažnyčia, ant lovos galo kabojo laidotuvėms pasiūti drabužėliai, kuriuos vėliau sunešiojau. Vaikystė iškyla graži. Tik žiemos baisios.

Jūsų vaikystė neatsiejamai susipynė su karo ir pokario metais. Kas ypač įstrigo iš jų?

Sakoma, kad vaikas atsimena nuo trejų–ketverių metų. Pirmas mano atsiminimas – 1941-ųjų birželis, karo pradžia. Gyvenome Pazapsių kaime, prie Lenkijos sienos. Pabundu, prieblanda, stovi prie lango tėvas ir ištaria: „Karas“. Girdisi baisus ūžimas, skrenda vokiečių lėktuvai... O pokario metai mums buvo labai sunkūs. Tėvas buvo pradžios mokyklos mokytojas, mokėjo vokiškai, vokiečiai išsivedė surašinėti gyvulius. Tik nustūmė frontą, atėjo rusai: „Kas su vokiečiais bendradarbiavo?“ Tai ir paėmė tėvą. Šešis mėnesius išbuvo Lukiškėse, kažkas jam patarė pasirašyti kaltinimą, gal grįš gyvas, kitaip visai užkankins. Jis nė neskaitydamas pasirašė, gavo 10 metų. Karas baigėsi, bet dar kariavo su Japonija. 2000 vyrų iš Lietuvos, Estijos, Latvijos Šiaurės jūra nuplukdė kariauti su Japonija, bet amerikonai numetė atomines bombas, karių nereikėjo. Tada nusiuntė į kasyklas, kad nusibaigtų. Už vieną darbo dieną užskaitė tris. Pora šimtų vyrų liko gyvų, juos paleido 1951 metais, dar Stalinas buvo gyvas. Tėvas grįžo plikas, be dantų... Ir mus buvo numatyta išvežti į Sibirą. Tris kartus bėgome slėptis. Iš mūsų pieną ėmusi pasienio kariuomenės stovyklos viršininko žmona pranešdavo, kada bėgti. Mama paimdavo už rankų mus ir eidavo kur akys mato, – giminės, ir tie nelabai norėjo priimti. Paskui neturėjome nė ką valgyti, žiemą malkų nėra, mama su mažais vaikais mažai ką gali, kiek kaimynai bepadės, net elgetauti eidavo. Persikėlėme į mamos tėviškę, Petroškų kaimą, ten buvo kiek lengviau. Nors nebuvo elektros, šviesa sklido iš etažerės, kurioje buvo sudėtos knygos. Mamos brolis, būsimas kunigas Juozas Radzevičius, iš Kauno namo negrįždavo be maišelio knygų. Labai laukdavau, kad suaugusieji ką nors paskaitytų, bet jie tam retai rasdavo laiko – vis darbai. Pats išmokau skaityti gal penkerių.

Kuo būti svajojote vaikystėje?

Vienu metu didžiausia svajonė buvo tapti klounu. Tuolaik gyvenome Druskininkuose, po sanatorijas važinėjo iš kažkur atvykęs cirkas. Man tokį įspūdį padarė balto liūdno veido klounas, kad sekiodavau cirką iš sanatorijos į sanatoriją. O pas mus atostogaudavo maskviečiai – garsus advokatas su šeima. Jie klausė, klausė mano svaičiojimų apie cirką ir prasitarė, kad gyvena vienoje laiptinėje su garsiuoju Jurijumi Nikulinu, turėjusiu ir cirko mokyklą. Patarė, važiuok, gal įstosi. Net laišką, adresą parašė, dar ir pinigų davė. 14-metis nuvažiavau į Maskvą, kaip dabar atsimenu gatvelę, liftą. Paskambinau į duris, atidarė Nikulinas. Paduodu laišką, perskaitė, pakvietė užeiti. Ir ištarė: „Jaunuoli, kad būtum klounas, jūsų veide per mažai kvailumo; savo laimei, ir pavėlavote, egzaminai jau baigėsi. Be to, klounui reikia daug vikrumo, fizinės jėgos, o, pats matau, rankos neturi“.

Kaip pasirinkote žurnalistikos studijas?

Besimokydamas mokykloje rašiau eilėraščius, bene po 10 klasės vasarą padirbėjau Druskininkų laikraščio redakcijoje. Bet negalvojau apie žurnalistiką. Mane nuo mažų dienų buvo apėmęs teisingumo jausmas – kodėl pasaulyje tiek neteisybės, nuteisė tėvą... Nutariau baigęs mokyklą būti teisėjas. Atvežiau dokumentus į VU, teisės fakultetą, pasirodė, stojantiems reikėjo turėti rekomendacijas iš rajono teismo su saugumo pažyma. Šalia buvo žurnalistikos fakultetas, padaviau dokumentus ten. Priėmė, egzaminus išlaikiau vienais penketais. Pakabino priimtųjų sąrašą – manęs nėra. Nuėjau pas katedros vedėją Joną Karosą aiškintis. Tas atsiduso: „Žinau, einam pas rektorių“. Tas pažiūrėjo dokumentus, paliepė važiuoti namo ir laukti atsakymo. Po savaitės sulaukiau: priimtas, bendrabučiu aprūpintas.

O kaip Vilniuje pradėjote reikštis kaip literatas?

Mano kūrybinis stažas prasideda nuo 1957 metų, kai baigiau vidurinę. Tada „Jaunimo gretose“ buvo išspausdintas mano eilėraščių puslapis, o rašytojui darbo stažą skaičiuoja nuo tada, kai respublikinėje spaudoje išspausdina pirmą kūrinį. Universitete pagal skelbimą atėjau į literatų būrelį. Pirmame kurse mano eilėraščius išspausdino „Tarybinis studentas“, „Komjaunimo tiesa“, buvo jaunųjų rašytojų pasitarimas, pasiūlė man išleisti pirmąją knygą, neišdrįsau. Antrame kurse išrinko VU literatų būrelio pirmininku, dvejus metus jam vadovavau, po to perėmė šviesaus atminimo poetas Marcelijus Martinaitis.

Dirbote Lietuvos radijo ir televizijos komitete, žurnaluose „Jaunimo gretos“, „Mūsų gamta“, „Kultūros barai“, savaitraštyje „Literatūra ir menas“, „Valstiečių laikraštyje“...

Dar studijuodamas pradėjau dirbti televizijoje. Bet man vis knietėjo rašyti, o televizija tiesiog išsunkdavo. Žiūriu, nieko nemoku pasakyti, tik: „Labas vakaras, pradedame laidą“, „Mūsų laikas baigėsi, viso gero“. Buvo „Jaunimo gretų“ metinės, padarėme laidą, paskui žurnalo vyr. redaktorius Jonas Lapašinskas pakvietė į savo kolektyvą. Mielu noru nuėjau. Paskui išsiplėtė savaitraštis „Literatūra ir menas“, jame kūrėsi publicistikos skyrius, paskambino ir pakvietė jam vadovauti. Abejojau, bet J. Lapašinskas patarė: „Ten aukščiau...“. Bet atėjo brežnevinės stagnacijos laikai: jokių problemų: Lenino, Spalio metinės, viskas tik teigiama... Pasidarė bjauru. Nemažai rašiau apie gamtą, progai pasitaikius perėjau į „Mūsų gamtą“. Pagalvojau: ten ramiau, nėra politikos. Išdirbau 9 metus, 9 mėnesius ir 9 dienas. Tai – mano didžiausias universitetas.

Kodėl taip sakote?

„Mūsų gamtoje“ spausdinosi daug mokslininkų, teko su jais daug bendrauti. Bet ir ten nebuvo ramu. Tuo metu vyko totalinė melioracija, buvo užsimota nušluoti viensėdžius, kartu šlavė ir gamtą. Melioratoriai rašė viena, gamtininkai – kita. Sugalvojau suvesti juos padiskutuoti. Per pirmą susibūrimą viename salės kampe susėdo vieni, kitame – kiti, visai nebendravo. Ilgainiui susišnekėjimo radosi vis daugiau, kartu keliavome po melioracijos objektus, fiksavome prarastis ir klaidas. Kartą prof. Česlovas Kudaba pasiūlė: „Yra galimybė pasimokyti Prahos aukštojoje ekologijos mokykloje“. Man tai įdomu, be to, susikaupė medžiagos didesniam apibendrinančiam kūriniui. Tai ir palikau „Mūsų gamtą“. Mokiausi ir rašiau romaną, parengiau diplominį darbą apie Prahos karališkojo parko 900 metų buko biologiją ir ekologiją. Vėliau ėmiau interviu iš prezidento Vaclavo Havelo. Kai pasakiau, kad esu baigęs Prahos ekologijos mokyklą, netoliese yra ir mano aprašytas medis, Prezidentas pasiūlė nueiti prie jo. Vaikščiojome parke, jokios apsaugos nemačiau.

Savo darbo biografiją pasakojate kaip vientisą nuotykį...

Bet juk taip ir buvo. Tariamoji laisvė baigėsi, kai 1984 metais Rašytojų sąjungos pirmininkas Alfonsas Maldonis pasiūlė važiuoti dirbti į Klaipėdą. Ten kūrėsi Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyrius. Mane išrinko atsakinguoju sekretoriumi, kadenciją išdirbęs, vėl grįžau į Vilnių.

Kaip ir kodėl pereinama nuo žurnalistikos prie literatūros ir knygų rašymo? Pirmosios dvi Jūsų knygos buvo apybraižų. Vėliau sekė miniatiūrų apysaka, esė, publicistika, apsakymai vaikams ir suaugusiesiems, romanas, aforizmai, vėl grįžo eilėraščiai...

Kaip išėjo mano pirma knygelė? Tuometinis „Literatūros ir meno“ vyr. redaktorius Vytautas Radaitis patarė surinkti apybraižas ir išleisti. Aš ambicijų tam neturėjau, rašiau publicistiką ir tiek. Surinkau „Jaunimo gretose“, „Literatūroje ir mene“ ar „Švyturyje“ spausdintas apybraižas, V. Radaitis padavė mašininkei atspausdinti ir nunešė į „Minties“ leidyklą. Paklaustas pavadinimo, užrašiau: Prie gimtojo slenksčio, nes dauguma apybraižų buvo apie tėviškę. Gal po metų V. Radaitis pasiteiravo, kaip ta mano knyga. Nežinojau. „Tai ką, tu nesirūpini?“ Nuėjau į leidyklą, ten ieško, ieško, neranda. Paskui žiūri – pakišta po spintos koja. Ištraukė, atspausdino. Toliau buvo Kelionė iš Baltašiškės į Kučiūnus, Mažas girios dienoraštis. Ir visos kitos.

Eilėraščiai – tai akimirkos, tokie nušvitimai. Visi galvojo, kad tai – palaidota praeitis. Jau šiais laikais juos surinkau ir daviau M. Martinaičiui paskaityti, paprašiau pasakyti tiesą. Tai jis ir parašė įžangą rinkiniui „Eilėraščiai nuo upių“, kad eilėraščiai rodo labai intensyvų autoriaus dvasinį gyvenimą, per ilgus metus neprarastą, netgi tobulintą formą. O aforizmai radosi visai kitaip: „Valstiečių laikraštyje“ rengiau paskutinį puslapį, sugalvojau kiekviename numeryje dėti aforizmų. Atsibodo jų ieškoti, pradėjau pats kurti. Visi mano kūriniai gimė lyg netyčia. Aš dienoraštį rašiau. Ir dabar rašau, tik paskutinis įrašas darytas kaime. Mano visa kūryba susideda iš trumpų dalykėlių, išimtis tik romanas – nebuvo laiko, žurnalistika visą suėsdavo.

Kaip susiklostė, kad gimęs Marijampolėje, o vidurinę mokyklą baigęs Druskininkuose, niekada neabejojate esąs „cikras“ dzūkas ir šia tarme išleidote dvi knygas?

Mano tėvas gimęs Lazdijų r. Veisiejų parapijos Pazapsių kaime, o mama – kitoje miško pusėje, Petroškų kaime. Jie ganydami karves ir susitiko. Tėvas baigė mokytojų kursus, tuo metu mokytojus kilnojo, jis buvo kairiųjų pažiūrų ir neramios dvasios, teisybės ieškotojas. Paskyrimą gavo į Marijampolę. Ten nuvažiavo su žmona, aš gimiau metų pabaigoje, pradėjo dundėti pasaulinio karo garsai, mokslo metai baigėsi ir tėvas su šeima grįžo į Pazapsius, ten pradžios mokykloje reikėjo mokytojo. Marijampolės neatsimenu – tik įrašas liko metrikuose. Karo metais persikėlėme į mamos tėviškę. Ten baigiau pradžios mokyklą, paskui 7 km iki Veisiejų eidavau į mokyklą. Nebuvo ko valgyti, apsirengti, apsiauti. Nuavė nušauto vokiečio batus, jais vaikščiojau dvejus metus. Mama, kai galėdavo, paveždavo iki mokyklos. Kartą brolis Danielius, iš piešimo gavęs dvejetą, užsispyrė: „Į mokyklą neisiu, viską darysiu namie, tik ne į mokyklą“. Mama neleido.

Tėvas grįžo iš Sibiro į Petroškus, o jam ten negalima gyventi. Estijoje, Latvijoje nebuvo taip, kad žmogus negalėtų grįžti į namus. Arčiausiai, kur galėjo apsistoti, – Druskininkai. Atsimenu, į mašiną, įsisodino mus, įkėlė karvę ir porą maišų bulvių. Tada iš Druskininkų daug kas repatriavo į Lenkiją, apsigyvenome apleistame namelyje, tėvas gavo darbo statybose, vėliau – lentpjūvėje. Kitiems atvykusiems duodavo valdiškus butus, bet tremtiniams nedavė, tik sklypelį. Iš Pazapsių parsivežėme trobesių sienas, ir tėvai pasistatė namus. Ilgai lipdė, tvarkė, kai dirbo lentpjūvėje, buvo lengviau. Aš ir broliai baigėme vidurinę Druskininkuose. Tėvų šnekta – dzūkų, artimieji palaidoti Veisiejuose. Man Druskininkai buvo labai brangūs, kol buvo kitokie, iš parko nepavirto parkingu.

O rašėte „Kelionę iš Baltašiškės į Kučiūnus...“, o ne ir iš Druskininkų į Baltašiškę.

Baltašiškė – tai anapusinė Dzūkija, jos pirmas kaimelis. Man yra dvi Dzūkijos – šilinė ir ši, gruntinė. Keliavau iš anos Nemuno pusės. Ten ir kalba tokia kaip tėvų, ir peizažas, kokį prisimenu iš vaikystės, piemenavimo laikų. Ir į senatvę ten vėl grįžau. Petroškuose viskas sulyginta su žeme, tik šulinį melioratoriai paliko. Prieš aštuonerius metus nusipirkome su žmona Irena sodybą Demeniškių kaime, 11 km nuo Petroškų; ta pati šnekta, tokio paties būdo žmonės, tas pats peizažas, galima sakyti, grįžau į tėviškę.

Jūsų kūriniai buvo pastebėti ne tik Lietuvoje. 1986 metais pelnėte Japonijos vaikų literatūros asociacijos premiją. Kaip nutiko, kad lietuvis įvertintas tokioje tolimoje šalyje?

Vėl vieni nuotykiai. 1992 metų pavasarį, paskambino Jonas Mačiukevičius, Invalidų draugijos pirmininkas: „Kopenhagoje vyks rašytojų invalidų kūrybinė savaitė. Žadėjau važiuoti, bet negaliu“. Paragino vykti mane. Kodėl nevažiuoti, viską apmoka, bilietą atsiuntė. Tačiau reikia nusiųsti savo kūrybos anglų kalba. Kaip tik sutikau šviesaus atminimo Antaną Ramoną, pabėdojau, kad galiu važiuoti į Daniją, tik reikia išversti kūrybos. Jis ir pasisiūlė išversti. O ką lengviausia versti? Daviau vaikišką pasakėlę „Smėlinukas“ ir du apsakymus. Labai gerai priėmė, buvo daug diskusijų, išleido svarstytos kūrybos almanachą anglų ir danų kalbomis, portugalai ir japonai kažkaip išsivertė tą mano pasakėlę. O Japonijoje vaikų literatūros asociacija kasmet renka skaitomiausią kūrinį ir išrinko mano pasakėlę. Aš nieko nežinojau. Pamenu, skambina iš Japonijos ambasados, prašo atvažiuoti. Įteikė Garbės raštą su hieroglifais ir 100 dolerių. Ir nuėjo ta žinia, pasigriebė bibliografai, nors tai – grynas atsitiktinumas.

Jūsų kūryboje išsiskiria dvi temos – dėmesys paprastam žmogui ir jautrumas gamtai, medžiui...

Man įdomiausi buvo ir tebėra paprasti žmonės. Teko klausytis įvairių profesorių, bet įdomiau kalbėti su pamiškėje gyvenančiais boba ar diedu, kurie pasisėmę išminties iš gamtos. Žiemomis užpustyti, iš trobos išeiti negali, o tokio blaivaus proto, nuskaistėję, nors su įvairiomis ydomis, nešvarumais, bet jų, žmonių nuo žemės, esmė gryna, švari... Tai man atrodo svarbiausia – ta gamtos išmintis. Knygų esu daug skaitęs, ir žemė man asocijuojasi su jomis. Eini ir užtinki – arimas, šviežiai atversta žemė, su savo vos juntamu kvapu, man tai – žemės knyga. Nors tiek mieste išgyvenau, atrodo, kad mano gyvenimą lėmė miškas, žemė. A. de Sant Egziuperi pastebėjo: „Visi mes iš savo vaikystės“. Labai tai jaučiu. Nuo tų Petroškų, kada žmogus formuojasi, priėjau prie žemės, miškų, ir asfaltas, miestas – man svetimi, tik patogus narvas. Žmogus pats užsidarė į narvą. Tie kaimo žmogeliai, kuriuos mes paliekame, parbėgę prie šilto radiatoriaus, lieka ten ir rudenį, žiemą, gyvena, dirba, po purvynus braido, ir nieko baisaus, pavasarį randame raudonais skruostais – toks jų gyvenimo tikrumas...

Kaip manote, kokių savybių reikia žurnalistui, o kokių rašytojui?

Ką bedirbtum, reikia tų pačių savybių – išmanymo ir padorumo.

Rašytojui – turbūt ir pastabumo, fantazijos. Pastebi detales ir jas perkeli, vartalioji...

Kokia būtų literatūra, jei tik fantazuotum. Manęs literatūra – žodžių mankšta, tarkime, visokios Lalagės – niekad nedomino. Prisiminkime biblinį pasakymą: pirmiausia buvo žodis. Aš pridedu: tas žodis turėjo būti kažkam reikalingas. Pirmiausia turėjo žmogui galvoje subręsti mintis, o kad galėtų ją pasakyti, turėjo atsirasti žodis. Visa mūsų literatūra – ne šiaip sau žodžio meną kurti. Visi didieji pasaulio kūriniai yra ir filosofija, ir estetika, ir istorija. Rodos, Leninas sakė iš Stendalio apie Prancūzijos istoriją sužinojęs daugiau nei iš istorijos vadovėlių.

Kaip manote, žurnalistai ir rašytojai temas renkasi skirtingas, herojus vaizduoja kitaip?

Žmogaus gyvenimas, mano supratimu, susideda iš buities ir būties. Būtis į žurnalistiką neįeina, tik realus, apčiuopiamas gyvenimas: informuoti, stebėti įvykius, juos analizuoti. Literatūra – ta raštijos dalis, kuri bando prasiskverbti į būtį, į dvasinius reiškinius. Juk būtent tai tyrinėja Fiodoras Dostojevskis ir kiti didieji rašytojai.

Rašyti apie gyvą konkretų žmogų yra sunkiau ar lengviau negu kurti prasimanytą herojų?

Kartais pajuokauju (o gal taip ir yra), kad apie gyvus žmones rašau todėl, kad neturiu fantazijos. Yra įvairių niuansų. Parašęs apie gyvą žmogų, su juo gali ir alaus išgerti, jei jo nebėra, gali pastovėti prie kapo. Tačiau kai žmogus su vardu, pavarde ir pasu, labai nepafantazuosi. Kaip beparašyčiau, man po to nedrąsu susitikti: o gal įžeidžiau, paliečiau tai, ką derėjo nutylėti. Sugalvotą herojų gali numarinti, paversti alkoholiku, paleistuve, su juo ir komplikacijos tegali būti išgalvotos. Nebent kas nors neva atpažįsta save. Po Ežerėnų paparčio man rašė žmonės, radę atitikmenų, esą apie juos rašiau. Kita vertus, ne viską sugalvoji, gyvenimo patirtis – svarbi. Bet kad būtų 1:1 aprašyta, nėra. Nerašai, kaip buvo konkretaus žmogaus gyvenime, nebent tai inspiravo kūrinį.

Eseistiniame romane „Gyvenimas prie vieškeluko“ rašote apie nedidelio kaimelio žmonių kasdienybę, buitį ir būtį labai atvirai. Daug kas stebėtųsi, kaip ten apskritai galima rasti temų, jūs parašėte ir antrą romano dalį...

Tas kaimas nyksta. Norėčiau ir po 10–20 metų apie jį parašyti, bet nežinau, kiek man skirta gyventi. O temų yra visur: nuo kalėjimo vienutės iki debesų.

Kaip manote, kas svarbiausia, kad žmogus galėtų pasakyti prasmingai gyvenęs?

Savo jubiliejinį vakarą pavadinau „Laimė gyventi“. Žmogus gyvena ir ieško laimės nepagalvodamas, kad jau vien tai, kad gyvena, yra laimė, net jei gyvena nepaeidamas, aklas, nuteistas iki gyvos galvos... Vienintelė žmogui pasiekiama laimė – gyventi. Kitkas – efemerijos. Kas meilė? Čia yra, čia nėra. Knygos? Taip pat laikina...

O kada tai supratote?

Negreitai, ilgai pagyvenęs, po daugelio patyrimų, ligų ir kitokių negandų bei gandų.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Daiva Červokienė

© 2013 „XXI amžius“