Kronika
Nešti vėjo sparnais
Daiva ČERVOKIENĖ
|
Gynė Dineikaitė (centre) savo
poezijos rinkinio pristatyme
|
Kada žmogus pajunta pašaukimą savo keliui? Poetė
vienuolė Gynė Dineikaitė, tik pernai įstojusi į Lietuvos rašytojų
sąjungą, o šiemet išleidusi penktąją savo poezijos knygą Nešk Vėjo
sparnais, sako, kad pašaukimą būti vienuole pajutusi paauglystėje,
būdama 14 metų. Pokariu dėl TBC jai atsivėrė kaverna, prasidėjo
kraujoplūdis, temperatūra paliko iki 40 laipsnių karščio. Gynė gulėjo
beveik be sąmonės, bet atsimena, kaip užėjusiai kaimynei mama pasakė,
kad dukrai greitoji džiova, pasak gydytojo, daugiau nei dvi savaites
negyvens. Jai šmėstelėjo mintis: Aš tikiu Dievu, bet drungnai.
Jeigu mirsiu, nereikės nė judesio (pajudinti pirštą buvo sunku
red.), bet jeigu gyvenčiau, labai norėčiau stipriai mylėti Dievą.
Po kelių dienų tėtis pasakė: Jeigu nori mylėti Kristų, reikia jį
pažinti, ir padovanojo Evangeliją. Gynei pasirodė, kad jis skaitė
jos mintis... Taip nuo 14 metų ji pradėjo skaityti Evangeliją ir
pakilusi iš ligos patalo, norėjo būti vienuole.
Bet buvo sovietiniai laikai, vienuolijos naujų
narių nepriiminėjo, prisimena pašnekovė.
Baigusi studijas ji ištekėjo, bet laimės šeimoje
nerado. Išsiskyrusi moteris viena augino sūnų, maždaug po dešimtmečio
sužinojo apie buvusio sutuoktinio mirtį. Būdama 48 metų Gynė išgirdo
vėžio diagnozę. Atsimena tada pajutusi ne baimę, o tokį stiprų ryšį
su Dievu, kad nebuvo baugu.
Po spindulinio gydymo ir operacijos sveiko sunkiai.
Ir po penkerių metų jautėsi labai silpna, juto, kad gyvena kaip
vienuolė, pasikliauja vien Dievu. Tada jai vėl kilo mintis stoti
į vienuolyną, ir tąkart prieš akis iškilo kunigo Vaclovo Aliulio
MIC veidas. Jis padėjo susirasti vienuoliją, 1985 metais Gynė tapo
kandidate į vienuoles, 1988 metais vienuole, Švč. Mergelės Marijos
Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacijos seserimi.
1990 metais baigė neakivaizdinę aukštesniąją Katechetikos mokyklą
ir dėstė tikybą Vilniaus kurčiųjų mokykloje-internete.
G. Dineikaitė išleido poezijos knygutes Žalia
upė (Vaga, 1981), Vėjy skrendanti sėkla (Vaga, 1987), Marana
tha (Homo liber, 2011), Nešk Vėjo sparnais (Homo liber, 2013).
Pasak leidėjų, G. Dineikaitės eilėraščiai priskirtini
sakralinės poezijos žanrui. Tai miniatiūriniai, maksimaliai glausto
turinio eilėraščiai, kurių esmę sudaro meilės ir tikėjimo atsivėrimai,
susiliejantys į ištisinį monologą Dievui, Gamtai ir Gyvenimui.
Pristatydama savo poezijos knygelę Švč. Mergelės
Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacijos vienuolyno,
kuriame gyvena, salytėje, G. Dineikaitė prisipažino, kad nesitikėjo
jos sulaukti. Ją ruošdama jautė, kad tai paskutinė knygelė, jog
į ją turi sudėti viską, kas labai svarbu. Vienuolė poetė neslėpė
ir to, kad dažnai naktį atsibunda jausdama skambant eilėraštį. Turi
greta savo lovos pasidėjusi užrašų knygelę ir užsirašo kilusią mintį.
Poetė Meilė Kudarauskaitė, beje, ir G. Dineikaitės
bendraamžė, knygos pristatyme retoriškai paklausė: O sielą, muziką
ar galima papasakoti? Ir atsakė, kad G. Dineikaitės poezija leidžia
į šį klausimą atsakyti teigiamai. Smulkūs kasdienybės džiaugsmai,
laukimas, ilgesys pamatyti Dievą tokia jos kasdienybė, tokie jos
įkvėpimo šaltiniai. Tegul kalba patys eilėraščiai: Esu lyg kriauklelė,/
laukianti,/ kada banga pagriebs/ ir nugramzdins gelmėn/slaptingo
pažinimo/ Tavo Artumos,/ kad vis stipriau Tavęs ilgėčiaus, Vien
meilei šviečiant/ net dulkė tampa/ sūkuriuojančiu žvaigždynu, O
Marija,/ Iš Advento giesmių/ lyg iš jaunų karklo šakelių/ nupyniau
dailią vygę/ Tavo sūnui./ Ar paguldysi Kūdikį/ mano širdy.
Vilnius
Autorės nuotrauka
© 2013 XXI amžius
|