Kurianti
Lietuva

2013 metai

Atmintis

Padovanojęs Lietuvai Lietuvą...

Minint Broniaus Kviklio 100-ąsias gimimo metines

Kristina Ūsaitė

Bronius Kviklys

Lapkričio 12 dieną Lietuvių išeivijos institutas ir Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus Kaune kvietė į renginį, skirtą žurnalisto, kraštotyrininko, kolekcionieriaus, ekonomisto, teisininko Broniaus Kviklio 100 metų jubiliejui. Visi besidomintys galėjo apžiūrėti atidarytą parodą, kurioje pristatyta nedidelė, tačiau reprezentatyvi dalelė gausios ir unikalios Br. Kviklio kolekcijos eksponatų – įvairių dokumentų, rankraščių, senų ir retų knygų, medalių, apdovanojimų, filatelijos rinkinių, įvairių organizacijų atributikos, nuotraukų, paties Br. Kviklio darytų teminių parodų plakatų, sukauptų per ilgus šio Lietuvai ir jos žmonėms atsidavusio žmogaus metus. Besižvaldydami po parodą, surengtą Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus patalpose, susirinkusieji galėjo išgirsti ir šio renginio „kaltininko“ – paties Br. Kviklio – pokalbius iš „Amerikos balso“ radijo įrašų archyvo, pavartyti keturtomę „Mūsų Lietuvą“ ir „Lietuvos bažnyčių“ septyntomį.

Susipažinę su paroda renginio svečiai buvo kviečiami į aukštu žemiau, VDU Lietuvių išeivijos instituto Pasaulio lietuvių bendruomenės menę, kur vyko pašnekesiai apie lietuvių tautos herojų, suteikiantį mums visiems stiprybės. Susirinkusieji turėjo galimybę išgirsti žurnalisto dr. Mykolo Drungos, skauto akademiko prof. Algirdo Avižienio, istorikės prof. Vaidos Kamuntavičienės ir Br. Kviklio dukters Rūtos Kulikauskienės prisiminimus ir įžvalgas. Pašnekesį moderavęs istorikas prof. Egidijus Aleksandravičius pradėjo retoriniu klausimu: „Kas buvo Bronius Kviklys – žurnalistas, istorikas, skautas, didelis lietuvių diasporos visuomenės gyvenimo organizatorius ir veikėjas?“

Pirmasis į pašnekesį įsijungęs dr. Mykolas Drunga svarstė, ar gali būti ir žurnalistas, ir doras pilietis, ir inteligentas, ir visuomenės veikėjas. Nūdienos sąlygomis tai gana sunkiai suderinama. Pašnekovas paminėjo, jog visa Br. Kviklio veikla išeivijoje buvo tikslingai nukreipta į tai, kad Lietuva taptų laisva – čia jis prisidėjo ir savo rašymu, ir knygomis, kuriomis ir šiandien kaip vertingu ir svariu lituanistiniu, etnografiniu, istoriniu šaltiniu, naudojasi ne tik lokalinės istorijos tyrinėtojai, bet ir visi besidomintys savo krašto istorija. M. Drunga sakė, jog Br. Kviklio raštai ir jo veikla liudija, jog tai buvo objektyvumo siekiantis ir pasiekiantis žmogus, aprašęs faktus tiksliai ir visapusiškai, be išankstinių tendencijų: „Iš jo knygų nejauti, ar jis tautininkas, ar krikščionis demokratas, ar valstietis liaudininkas, ar socialdemokratas, ar voldemarininkas... Jauti žmogų, kuris nėra kraštutinis, kuris nėra ekstremistas, kuris yra santūrus, kuris nori pristatyti visapusišką vaizdą. Čia idealus enciklopedininko įvaizdis“. Primindamas susirinkusiems apie Br. Kviklio bendradarbiavimą Juozo Kapočiaus „Lietuviškoje enciklopedijoje“, leistoje Bostone (čia išleisti paties Br. Kviklio parengti leidiniai – „Mūsų Lietuva“ ir „Lietuvos bažnyčios“), pašnekovas pasidalino prisiminimais iš darbo dienraštyje „Draugas“ laikų pirmoje devintojo dešimtmečio pusėje. Pasak M. Drungos, tuomet „Draugo“ redakcijoje Br. Kviklys buvo tikra legenda – visi jį gerbė už aktyvų visuomeninį darbą, dalykišką rašymo stilių. Baigdamas pašnekovas paminėjo Br. Kviklio nuopelnus puoselėjant ryšius su okupuotame krašte likusiais lietuviais: „Jis nemanė, kad turėti kontaktų su lietuviais iš okupuoto krašto yra nusikaltimas. Jis buvo Lietuvos patriotinis saugumietis gerąja prasme, juo galėjai pasitikėti“.

Pavadinęs Br. Kviklį lietuvių išeivijos kultūrinio gyvenimo šilkverpiu, pašnekesį moderavęs E. Aleksandravičius suteikė žodį skautui, akademikui prof. Algirdui Avižieniui. Pastarojo pažintis ir ryšiai su Br. Kvikliu prasidėjo ir buvo palaikomi per ilgas tradicijas turinčią skautų organizaciją. Pasak profesoriaus, tai buvo žmogus – pavyzdys visiems. Pastarojo aktyvi skautiška veikla ir darbas su skautiškais leidiniais prasidėjo dar nepriklausomoje Lietuvoje, maždaug apie 1926 metus, kai tuometiniame Lietuvos universitete (dab. VDU) buvo įsteigta akademinė skautų korporacija „Vytis“. Karo metais skautiška veikla persikėlė į Išvietintųjų asmenų (DP) stovyklas Vokietijoje, o dar vėliau – už Atlanto. Pradėjus aktyviau dirbti su korporacija, pagrindinis ryšys buvo palaikomas per dvimėnesinį leidinį „Mūsų vytis“, kurio įkūrėjas ir redaktorius buvo pats Br. Kviklys. Anot A. Avižienio, šis žmogus gebėjo suderinti ir žurnalisto, ir skautų vadovo funkcijas: pagrindinė žurnalo misija buvo palaikyti ryšį tarp visame pasaulyje pasklidusių lietuviškų skautų vienetų, pritraukti naujų narių. Prisimindamas savo talkavimą, o vėliau ir redaktoriaus darbą Br. Kviklio komandoje „Mūsų vytyje“ profesorius sakė, jog tai veikiausiai buvo tvarkingiausas, sąžingiausias darbuotojas, kuris atsiduodamas skautų organizacijai to paties išmokė ir kitus.

Prof. A. Avižienio pasakojimą tęsė ir savo įžvalgomis su susirinkusiais dalijosi istorikė prof. Vaida Kamuntavičienė. Paminėjusi, jog visa veikla išeivijoje buvo savanoriška ir neatlyginta, istorikė akcentavo Br. Kviklio, kaip istoriko, indėlį į lokalinės istorijos tyrimus Lietuvoje. Pasak jos, tiek keturomė „Mūsų Lietuva“, tiek „Lietuvos bažnyčių“ septyntomis yra ne tik objektyvūs, bet ir naratyvą turintys tekstai: yra bendra mintis, idėja, siejanti visus tuos straipsnelius. „Tai nėra sausa enciklopedija. Čia prasiveržia lietuviškumas ir didelė meilė Lietuvai, kiekvienam jos kampeliui, savo kraštui. Broniaus Kviklio meilės Lietuvai neįmanoma nuslėpti kaip vaikino meilės merginai“, – baigdama savo pasisakymą teigė V. Kamuntavičienė.

Paskutinė į pašnekesį įsitraukė Br. Kviklio dukra Rūta Kulikauskienė. Kukliai pradėjusi savo pasakojimą nuo to, jog apie savo tėvą žino mažiausiai dėl to, jog nuo devyniolikos metų negyveno tėvų namuose, ponia Rūta renginio svečiams pristatė mažiausiai visuomeninėje erdvėje žinomą Br. Kviklio, kaip tėvo, vaidmenį, jojo santykį su darbu ir šeima, puoselėjant lietuvybės idėją. Nepaisant to, jog gyvenimo pradžia svetimoje šalyje nebuvo lengva, ilgus metus Br. Kviklys dirbo paprastu fabriko darbininku, tačiau laikui bėgant įsiliejo ir į intelektualinės veiklos srautą: dirbo daugelio žurnalų ir leidinių redaktoriumi, pats organizavo leidybinį darbą. Šiai veiklai atidavė 32 savo gyvenimo metus, kruopščiai rinkdamas iliustracinę bei faktinę medžiagą apie Lietuvos vietoves, bažnyčias, jos istoriją. Gana santūrų dukters Rūtos pasakojimą apie tėvą lydėjo šmaikštūs, kone anekdotiniai intarpai iš šeimyninio gyvenimo su keturiomis moterimis (Br. Kviklys buvo vedęs Kauno 3-iosios gimnazijos mokytoją Bronę Saladžiūtę, su kuria turėjo tris dukras – Rūtą, Ramunę ir Danguolę), privertę ne vieną klausytoją šyptelti ir net vieną kitą ašarą nubraukti.

Renginį užbaigdamas E. Aleksandravičius akcentavo patį didžiausią Br. Kviklio nuopelną – sukurtą virtualią Lietuvą tėvynę praradusiems žmonėms – ir retoriškai susirinkusiųjų klausė, „gal reikia netekti tėvynės, kad darytum tokius prasmingus darbus nemokamai?“

Bronius Kviklys (1913 11 10–1990 08 28) buvo įvairių leidinių („Mūsų sportas“, „Kūno kultūra ir sveikata“, „Vytis“, „Mūsų vytis“, „Ad Meliorem!“ ir kitų) redaktorius, Čikagos katalikiško laikraščio „Draugas“ bendradarbis, „Lietuvių enciklopedijos“ straipsnių autorius. Jis net 32 metus dirbo išeivijoje kruopščiai rinkdamas iliustracinę bei faktinę medžiagą apie Lietuvos vietoves, bažnyčias, jos istoriją. Br. Kviklys surinko įspūdingą lituanistikos archyvą, kuriame sukauptos vertingos spaudos, knygų, numizmatikos, filatelijos, fotografijų kolekcijos. Šis archyvas 1993 metais buvo perduotas VDU Išeivijos studijų centrui.

Ilgainiui Br. Kviklys tapo atpažįstamas kaip žymus JAV lietuvių spaudos žurnalistas, kolekcininkas ir ekonomistas, kaip moralinio įsipareigojimo Lietuvai puoselėtojas. Emigracijoje surinktos įvairios medžiagos vaisius – fundamentalios studijos: septynių tomų veikalas „Lietuvos bažnyčios“ bei Bostone 1964–1968 metais išleista keturių tomų enciklopedija „Mūsų Lietuva“, kurioje skelbta informacija apie Lietuvos miestų, miestelių, žymesnių kaimų istoriją, demografiją, geografiją. 1984 metais Popiežius Jonas Paulius II apdovanojo Br. Kviklį aukso ordinu už nuopelnus vykdant švietėjišką veiklą.

VDU Lietuvių išeivijos institutas

© 2013 „XXI amžius“