Kurianti
Lietuva

2013 metai

1863 metų sukilimo metai

Atstatyti istoriniai kryžiai

Rūta Averkienė

Kryžius pašventinęs Marcinkonių klebonas kun. Algis Vaickūnas ir kiti renginio dalyviai

Marcinkonių kaimo kryžių sukūrė Grybaulioje gyvenantis menininkas Kastytis Skromanas

Marcinkoniškė Rožė Pačkauskienė pasiuvo prijuostėles ir jomis apjuosė kryžius

Kalba Lietuvos istorijos instituto skyriaus vedėjas dr. Virgilijus Pugačiauskas

MARCINKONYS. Čia prasmingai paminėtos 150-osios 1863 metų sukilimo metinės – prisiminti to meto įvykiai Lietuvoje ir artimiausiose apylinkėse, suvaidinta Lietuvos istoriją simbolizuojanti pjesė, o istorinėje vietoje, Šventose Eglėse (pusiaukelėje tarp Marcinkonių ir Zervynų), pašventinti atstatyti kryžiai bei Marcinkonių bažnyčioje švęsti Šv. apaštalų Simono ir Judo atlaidai.

Marcinkonių kultūros centre gausiai susirinkusiems renginio dalyviams įdomią paskaitą apie sukilimo eigą bei artimiausiose nuo Marcinkonių vietose vykusius to meto mūšius skaitė iš Marcinkonių kilęs istorikas, Lietuvos istorijos instituto XIX amžiaus istorijos skyriaus vedėjas dr. Virgilijus Pugačiauskas. Istorikas paminėjo, jog 150 metų senumo kariniai susidūrimai sietini su įvykiais Lydos paviete. Liudviko Narbuto sukilėlių dalinys po nesėkmingų mūšių Rūdininkų girioje bazavosi Nočios miške ir veikė Rodunės, Nočios, Zubrovo, Eišiškių ir Dubičių apylinkėse. Rašytiniai šaltiniai byloja, jog kautynės vyko ir Šumo apylinkėse. Pasak V. Pugačiausko, nors ir nėra išlikusių rašytinių dokumentų, kad Marcinkonių apylinkių gyventojai dalyvavo 1863 metų sukilime, tačiau gyvas pasakojimas apie Šventas Egles sukilėlių stovyklą miške tarp Marcinkonių ir Zervynų, kur buvo aukojamos šv. Mišios, o senoliai pasakoja savo senelių atsiminimus, kad čia ir varpai kabėjo ir buvo meldžiamasi, bei pastatyti kryžiai akivaizdžiai liudija, kad tarp sukilėlių galbūt būta ir vietinių gyventojų, o tautos atmintis yra ne mažiau svarbus istorijos šaltinis. „Kokia šio sukilimo aukų prasmė? Sukilimas paskatino valstiečio, kaip laisvo žmogaus, atsakingo už save ir savo šeimą, savo privačią žemę, tikėjimą ir tėvynę, sąmonėjimo procesą. Po sukilimo, 1864–1865 metais, prasidėjo naujas nacionalinio judėjimo periodas, kuriam vadovavo nekilmingoji inteligentija. Gimė etnografinės Lietuvos valstybės idėja. Sukilimas pradėjo lietuvių tautinio išsivadavimo laikotarpį“, – kalbėjo istorikas V. Pugačiauskas.

Vėliau svečiai – Vilniaus šeimų sąjūdis – alegorinėje pasakoje „Gražuolė ir pabaisa“ suvaidino jau kito Lietuvai skaudaus laikotarpio nuo sovietinės okupacijos iki Atgimimo ir Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo momentus. Spektaklį režisavo Jūratė Valenčiūtė-Juozėnienė.

Kitądien visi, norintys prisiminti Marcinkonių apylinkėms svarbius istorinius momentus, rinkosi miške, pusiaukelėje tarp Marcinkonių ir Zervynų. Ši paslaptinga vieta, kurią vietiniai nuo seno vadina Šventomis Eglėmis, apaugusi įvairiausiais pasakojimais, kuriuos iš lūpų į lūpas seniausiems marcinkoniškiams perdavė jų protėviai. Vieni jų siejami su neramumų metais, kuomet grėsmė iškildavo bažnyčiai. Tai – Lenkijos ir Švedijos karas, XVII ir XIX amžiuje vykę sukilimai prieš carinę Rusiją. Senieji marcinkoniškiai pasakoja, jog 1863 metų sukilimo prieš carinę Rusiją metu šioje vietovėje buvo iš bažnyčios pernešti ir ant šimtamečių eglių sukabinti varpai, čia melstis paslapčia rinkdavosi Marcinkonių, Zervynų ir kitų aplinkinių kaimų gyventojai. XX amžiaus pradžioje Marcinkonių ir Zervynų kaimų žmonės šioje vietoje pastatė po kryžių, kuriuos dar mena mūsų amžininkai, iškasė šulinėlį, sustodavo pailsėti grybaudami.

Minėdami 150-ąsias 1863 metų sukilimo metines, marcinkoniškiai ir kiti geros valios žmonės nusprendė pagerbti sukilėlių ir savo protėvių atminimą atstatydami abu kryžius.

Prie šulinėlio, kuris buvo sutvarkytas ir uždengtas nauju dangčiu, iškilo Mindaugo Bukausko atkurtas autentiškas senovinis nudažytas degutu Zervynų kaimo kryžius.

Marcinkonių kaimo kryžių sukūrė Grybaulioje gyvenantis menininkas Kastytis Skromanas. Ant kryžiaus išraižytos sukilimo ir šiųmetės datos, jį puošia raudonos stilizuotos širdys, gėles beriantis angelas, iš dalgių padaryti spinduliai ir sukilimo dalyvių atvaizdai. Kryžiaus autorius sakė, jog šį kryžių kūrė kaip savotišką istorinį dokumentą, kuris liudys mažiausiai šimtą metų. Medieną šiam kryžiui dovanojo Varėnos miškų urėdija, o lėšų – Dzūkijos mylėtojas ambasadorius Rytis Martikonis. Marcinkonių kaimo bendruomenės pirmininkė Rimutė Avižinienė kryžiaus kūrėjams, rėmėjams ir statytojams padėkojo apjuosdama juos lininiais rankšluosčiais.

Abu bene septynerių metrų kryžius pašventino Marcinkonių parapijos klebonas kun. Algis Vaickūnas. Drauge su juo maldėsi ir giesmes giedojo marcinkoniškiai.

Marcinkoniškė Rožė Pačkauskienė pagal senovinę dzūkišką tradiciją pasiuvo prijuostėles, kaip padėkos Dievui simbolį, kaip maldą, užtarimo prašymą, ir jomis apjuosė kryžius. Moteris prisiminė, jog nuo aštuonerių metų šiose vietose su mama grybaudavo ir čia sustodavo pailsėti. „Čia šventa vieta, kurioje buvau ne vieną kartą. Esu ne vieną kvartūkėlį pasiuvusi ir užrišusi ant Marcinkonių kaimo kryžių...“ Moteris prisiminė jaunystę, kaip neregės kaimynų mergaitės prašymu pasiuvo dvylika prijuostėlių ir rišo jas ant kiekvieno kaimo kryžiaus sveikatos už ligonę melsdama. „Nepraregėjo vargšė, – prisimena senolė. – Ir tikrai nesitikėjau, kad duos Dievas sulaukti aštuoniasdešimties ir ant šitų kryžių teks dar prijuostėles užrišti“, – susigraudinusi kalbėjo.

Renginio dalyviai dėkingi Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojoms Onutei Grigaitei ir Daliai Blažulionytei, kurios rūpinosi kryžių atstatymu ir renginio organizavimu.

Šalia įrengtas stendas, kad kiekvienas į šią vietą užsukęs pakeleivis sužinotų paslaptingą Šventų Eglių istoriją.

Ir nors senųjų eglių, deja, jau nebeliko, tačiau istoriją apie Šventas Egles ir toliau liudys atstatyti kryžiai – pagarbos ženklas mūsų protėviams ir mūsų tautos istorijai.

Varėnos rajonas
Autorės nuotrauka

© 2013 „XXI amžius“