Kurianti
Lietuva

2013 metai

1863 metų sukilimo metai

Bažnyčios šventoriuje įamžintas kunigo, sukilėlių rėmėjo, atminimas

Vytautas BAGDONAS

Tautodailininko Prano Petronio sukurtas paminklas įamžino klebono, sukilimo rėmėjo ir tremtinio kun. Ferdinando Stulginskio bei visų anykštėnų, laisvės siekėjų, atminimą

Anykščiai. Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios šventoriuje yra ne vienas įspūdingas kryžius, stogastulpis, skulptūrinis ansamblis, įprasminęs svarbiausius Romos katalikų bažnyčios jubiliejus, anykštėnų dvasininkų veiklą, įamžinęs iškiliausius parapijos kunigus. Šį rudenį šventorius pasipildė dar vienu įspūdingu medžio paminklu – kryžiumi, skirtu 1863 metų sukilimo rėmėjui, tremtiniui Anykščių parapijos klebonui kun. Ferdinandui Stulginskiui ir visiems laisvės siekusiems anykštėnams.

Viešintiškio tautodailininko Prano Petronio sukurtą, Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios kunigų išpuoselėtą, Panevėžio vyskupo Liongino Virbalo SJ pašventintą ąžuolinę skulptūrą mielai apžiūri ir parapijiečiai, ir ekskursijų dalyviai. Gėrėdamiesi šiuo unikaliu meno kūriniu, daugelis šalia skulptūros fotografuojasi. Ne vienam kyla mintis pasirausti archyviniuose dokumentuose, istoriniuose šaltiniuose, internete ir pasidomėti apie 1863 metų sukilimą, jo atgarsius Anykščių krašte, sukilimo rėmėjus ir, žinoma, apie ilgametį Anykščių parapijos kleboną, tragiško likimo kunigą Ferdinandą Stulginskį, kurio vardas buvo įamžintas naujajame paminkle.

F. Stulginskis buvo kilęs iš žemaičių bajorų, krikštytas Lygumų parapijos bažnyčioje (dabartiniame Pakruojo rajone). 1838 metais pradėjo studijuoti Varniuose buvusioje Žemaičių kunigų seminarijoje. Gabus jaunuolis, užbaigęs mokslus, pasiunčiamas studijuoti į Romos dvasinę akademiją, kurią užbaigė 1845 metais magistro laipsniu. Tuomet, grįžusiam į Varnius, jam patikima dėstyti Kunigų seminarijoje. Nuo 1850 metų jis – Utenos dekanato Anykščių parapijos klebonas. Įsteigus Anykščių dekanatą, kun. F. Stulginskis nuo 1858 metų jau ir dekanas, ne vien tiktai Anykščių parapijos klebonas. Kartu su juo Anykščiuose tuo metu darbavosi ir vikaras Jonas Jacevičius.

Dekanas ir klebonas kun. F. Stulginskis, nors buvo kilęs iš Žemaitijos, perprato ir aukštaičių tarmę, greitai pritapo Aukštaitijoje. Buvo gerbiamas, mylimas, tiktai, deja, ne visų parapijiečių. Mat, jisai labai smarkiai palaikė vyskupo Motiejaus Valančiaus skleidžiamas blaivybės idėjas, tapo aktyviu blaivybės sąjūdžio propaguotoju. Jis Anykščiuose įsteigė Blaivybės broliją, skatino tokias organizacijas steigti ir kitose parapijose. Ir pamokslų metu, ir susitikimuose su tikinčiaisiais, ir lankydamas parapijiečius jų namuose, dekanas visuomet pabrėždavo blaivybės svarbą, ragino žmones atsisakyti svaigalų vartojimo, skatino steigti blaivybės arbatines ir ignoruoti karčemas. Dvasininkas gyrė blaivininkus ir smerkė girtuoklius bei svaigalų gamintojus, pardavėjus. Savaime suprantama, kad, blaivininkų daugėjant, blaivybės sąjūdžiui plečiantis, pradėjo mažėti svaigalų paklausa ir prekeivių pajamos. Karčemų ir nakvynės namų savininkai, piktindamiesi blaivybės propaguotojais, išgyvendami dėl savo mažėjančių pajamų už degtinę, pradėjo skųsti dekaną F. Stulginskį, kaltindami jį veikla, „priešiška Rusijos imperijai“. Keletą kartų šį kunigą apklausė policija, net pradėjo jį sekti, o Kauno gubernatorius kreipėsi į vyskupą M. Valančių, kad klebonas F. Stulginskis būtų iškeltas iš Anykščių, kadangi „jis veikia prieš imperiją, kelia liaudį į maištą prieš valdžią ir žydus...“ Vyskupas savo pavaldinio iškeldinti iš Anykščių neskubėjo, nes jo veikloje nematė ko nors neteisėto, piktavališko, blogo. Juk jis pats skatino, kad kunigai įsijungtų į blaivystės judėjimą ir propaguotų tai tarp savo parapijiečių.

Taip ir atėjo lemtingoji 1863 metų balandžio 19-oji (pagal to meto senąjį kalendorių ) arba gegužės 1-oji (pagal naująjį, ir dabar tebenaudojamą kalendorių). O kas tądien vyko Anykščių bažnyčioje, sunku dabar ir atspėti, nes įvairiuose šaltiniuose skelbiamos vis skirtingos įvykių versijos, skiriasi ir paties Anykščių dekanato dekano, parapijos klebono kun. F. Stulginskio parodymai.

Kaip rašoma kun. F. Stulginskio 1863 m. balandžio 22 d. rašte vyskupui M. Valančiui, jis balandžio 19-ąją aukojo rytmetines šv. Mišias ir tuo metu į bažnyčią užsuko kun. Antano Mackevičiaus vadovaujami sukilėliai. Jie klebono kun. F. Stulginskio pareikalavo, kad tasai perskaitytų iš sakyklos parapijiečiams sukilimo Manifestą, kad išsiuntinėtų jo tekstą visoms dekanato parapijoms su nurodymu kunigams ir klebonams tą sukilėlių dokumentą pagarsinti. Vyskupui klebonas kun. F. Stulginskis rašė, kad jisai tokiam sukilėlių reikalavimui nepaklusęs, tad šie jį suėmė, nusivedė į stovyklą miške ir ten išlaikė pusantros paros... Vyskupui pavaldinys guodėsi ir dėl to, kad Anykščiuose piktavališkai nusiteikę žmonės, keršydami jam už blaivybės puoselėjimą, paleido gandus, esą ne kas kitas, o patsai klebonas kun. F. Stulginskis pakvietęs sukilėlius į Anykščius, raginęs parapijiečius prisidėti prie sukilimo ir netgi parūpinęs sukilėliams ginklus. Gandai galėjo ir likti tiktai gandais, betgi kerštininkai pasinaudojo puikia proga ir surašė skundą carinei valdžiai, apkaltindami kleboną sukilėlių rėmimu.

Dar kiti nepatikrinti šaltiniai teigia, kad klebonas kun. F. Stulginskis tikrai rėmė sukilimo idėjas, bendravo su sukilėliais ir į jų stovyklą vyko niekieno neverčiamas, savo noru...

Balandžio pabaigoje Anykščių dekanato dekanas ir parapijos klebonas kun. F. Stulginskis buvo suimtas, įkalintas Ukmergėje, vėliau pervežtas į Vilniaus kalėjimą. Jam buvo pateikti kaltinimai perskaičius bažnyčioje sukilėlių Manifestą ir kvietus parapijiečius jungtis prie sukilėlių. Visus kaltinimus jis paneigė, teigdamas, kad sukilėlių vado A. Mackevičiaus reikalavimui jis nepakluso, perskaitė tiktai Manifesto pavadinimą ir pirmąjį punktą. Pasiskundus skaudančia gerkle, Manifestą bažnyčioje, o paskui ir šventoriuje dar kartą perskaitė pats sukilėlių vadas kun. A. Mackevičius...

Anykščių parapijos kunigai – vikaras J. Jacevičius ir klebonas F. Stulginskis – buvo pripažinti prisidėjusiais prie sukilimo ir kaip nusikaltėliai nuteisti karo lauko teismo ištremiant iš Lietuvos, konfiskuojant jų turėtą turtą valstybės iždo naudai. Vikaras kun. J. Jacevičius ištremtas į Orenburgo, o klebonas kun. F. Stulginskis – į Irkutsko guberniją. Po dešimties metų tremties kun. F. Stulginskis gavo leidimą gyventi policijos priežiūroje bet kurioje Rusijos europinės dalies gubernijoje be teisės grįžti į savo vyskupiją. Kurį laiką gyveno Jekaterinoslavlio gubernijoje, paskui pavyko įsikurti arčiau gimtosios Lietuvos – Latvijos mieste Mintaujoje (dabar Jelgava). Po kelerių metų, tapęs laisvu piliečiu, laisvu nuo policijos priežiūros, jis gavo leidimą apsigyventi bet kurioje Rusijos imperijos vietoje, išskyrus Lietuvą ir Lenkiją. Kun. F. Stulginskis pasirinko Smolenską, kur tarnavo vikaru vietos katalikų bažnyčioje. Smolenske buvęs Anykščių dekanas ir klebonas F. Stulginskis mirė 1892 metų vasario pradžioje, ištiktas insulto. Ten 73 metų dvasininkas palaidotas katalikų kapinėse.

Medžio skulptūros, primenančios kryžių, šventinimo iškilmėse Anykščių bažnyčios šventoriuje pasigirdo pasiūlymų Smolensko katalikų kapinėse surasti kunigo F. Stulginskio kapą ir pasirūpinti jo palaikų pergabenimu bei palaidojimu Anykščiuose. Ir kas žino, ar ateityje šiam sumanymui nebus lemta išsipildyti? Trylika metų paskyręs ganytojiškam darbui Anykščiuose, uoliai kovojęs čia už blaivybę, iš Anykščių už sukilimo rėmimą ištremtas klebonas galėtų nors ir po daugybės metų pargrįžti šičia amžinojo poilsio...

Autoriaus nuotrauka

© 2013 „XXI amžius“