Kurianti
Lietuva

2013 metai

Atmintis

Jų darbai verti atminimo

Pusbrolius kryžių ir kanklių meistrą Praną Puišį ir tapytoją, skulptorių bei dekoratorių Pranciškų Mikutaitį prisimenant

Aldona Elena Puišytė

Pranas Puišys – meniškų kryžių ir kanklių meistras

Pranciškus Mikutaitis – bažnytinės dailės meistras, skulptorius, tapytojas, dekoratorius

P. Mikutaitis prie savo paveikslo „Šv. Kazimieras“, nutapyto Alytaus Šv. Kazimiero bažnyčiai (Jurbarko krašto muziejaus archyvas)

P. Puišio ir P. Mikutaičio bendras darbas – trijų metrų aukščio ąžuolinis kryžius su Jėzaus Kristaus gyvenimo siužetų bareljefais. Už šį darbą, eksponuotą 1924 metais Pavasarininkų ir žemės ūkio bei pramonės parodoje, autoriai pelnė aukščiausią įvertinimą – aukso medalį, o Šiaulių parodoje – aukščiausio laipsnio pagyrimo diplomą

P. Puišio darbo kryžius Butkiškėje

P. Mikutaitis. Skulptūra „Jėzus karste“, 1931 m. (Jurbarko krašto muziejaus archyvas)

P. Mikutaitis. Jurbarko kapinių vartai, 1935 m.

P. Mikutaitis (kairėje) ir V. Grybas (viršuje) darbo metu. XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pradžia (Jurbarko krašto muziejaus archyvas)

Dvipusis nešiojamas Kaimelio bažnyčios procesijų altorėlis. Tapyba – P. Mikutaičio, rėmų puošyba – P. Puišio

Du pusbroliai, meniškai ornamentuotų kryžių ir kanklių meistras Pranas Puišys bei tapytojas, skulptorius ir dekoratorius Pranciškus Mikutaitis (Onutės Puišytės ir Tado Mikutaičio sūnus), gyveno Jurbarke ir buvo gerai žinomi menininkai prieškario Lietuvoje. Jau Lietuvos nepriklausomybės metais „garsėjo Jurbarke kukli, dailių ir skambių kanklių bei meniškų lietuviškų kryžių Pranciškaus Puišio dirbtuvėlė“, – rašo Antanas Giedraitis-Giedrius knygoje „Mūsų Jurbarkas“.

Pranas Puišys (1879–1958) medžio drožinėjimą pamėgo paauglystėje. Nuo kūdikystės buvo silpnos sveikatos, ūkio darbai jo netraukė. Drožė tik jo kūrybai būdinga ornamentika puoštus kryžius, saulutes, rėmus šventiems paveikslams. Savamokslis menininkas kūrė iš savo vidiniais regėjimais suvoktos realybės. Mėgo vienatvę, buvo reto kuklumo ir gerumo, gilios dvasios, visa širdimi paniręs į krikščioniškosios pasaulėjautos ir meno pasaulį. Darbams visada pasidarydavo eskizus. Jo dailės darbų dar galima rasti Jurbarko bažnyčioje (jo daryti du pulpitai mišiolams su Jėzaus ir Marijos inicialais, su jo padovanotu kryžiumi einama į kapines) ir atskirų asmenų rinkiniuose. Tebestovi meniški jo darbo kryžiai gimtojoje Vanaginėje ir Jurbarko kapinėse prie Puišių šeimos kapo. Buvo Girdžiuose pavasarininkų kryžius, bet tiesiant kelią nupjautas ir pastatytas šventoriaus kapinaitėse. Laikui bėgant jis sunyko. Dailus kryžius stovėjo Butkiškėje, padarytas kunigo Prano Bikino užsakymu. Jo išdrožtas pavasarininkų kryžius buvo pastatytas ir Jurbarke. Išlikęs tik A. Buračo ir A. Stravinsko sudarytoje knygoje „Kryždirbystė Lietuvoje“. Yra padaręs nemažai bažnytinių nešamų procesijų altorėlių. Ornamentuoti, savito stiliaus jo darbai (daugiausia religine tematika) sklido visoje Lietuvoje ir už jos ribų.

Kūrė jis ne vien kryžius, bet ir kitus savita ornamentika puoštus darbus. Prisidėjo ir tobulinant lietuviškas kankles, mokėjo jas suderinti ir kitus pamokydavo jomis skambinti. Dirbo kartu su žymiu kanklių muzikos puoselėtoju Justinu Strimaičiu. Jų sukurtas kanklių tipas tebenaudojamas ir šiandien. Mažos Puišio kanklės yra saugomos Lietuvių Muzikologijos archyve Čikagoje. Darydavo ir dailius verpimo ratelius, įvairios formos sviestamušius. Spintas, kėdes, komodas, nulakavęs rudai, išraižydavo jose visokius raštus. Darė ir patobulintas originalias mažo gabarito audimo stakles. Jos buvo labai žemos, užimdavo nedaug vietos. Pranas Puišys liko nevedęs, nes visas jo gyvenimo dėmesys buvo nukreiptas asmenybės tobulinimui ir kūrybai. Antroje savo gyvenimo pusėje vertėsi sunkiai, bet niekam nesiskundė, guodėsi vien savo dailės darbais ir malda.

Pranciškus Mikutaitis (1890–1988) – vienas ryškiausių Jurbarko krašto bažnytinės dailės meistrų: skulptorius, tapytojas, dekoratorius. Dirbo altorių retabulus, kitą įrangą, skulptūras, kryžius, tapė altorinius paveikslus. Pjaustinėti peiliuku įvairias figūrėles, lipdyti iš molio pradėjo nuo vaikystės. Beveik dešimt jaunystės metų jam teko praleisti Rusijoje, kai 1910 metais buvo pašauktas į caro armiją. Tarnavo Smolensko gubernijoje, Duchovščino mieste, kur susipažino su tos vietos piešimo mokytoju Skuratovu. Šis jam davė vertingų patarimų, atnešdavo dailės albumų ir literatūros apie Rusijos dailininkus. „Aš jaučiausi laimingas, turėjau bent šiokį tokį supratimą apie meną“, – rašo jis 1953 metais savo autobiografijoje. Nugriaudėjus Pirmajam pasauliniam karui, P. Mikutaitis patenka į Rygos frontą. 1915 metais mūšyje ties Šiauliais buvo sužeistas ir vokiečių paimtas į nelaisvę. Dirbo sunkiai įvairiuose lageriuose. 1916 metais išvežamas į Fehrmano salą netoli Danijos žemės ūkio darbams. Iš čia su trimis kitais vyrais valtimi pabėga į Daniją. Rusijos konsulas Kopenhagoje išduoda dokumentus, aprūpina pinigais kelionei į Lietuvą. Grįžęs į savo pulką buvo apdovanotas medaliu „Už drąsą“.

Su tremtinių ešalonu 1919 metais grįžta į Lietuvą. Mintis siekti mokslo jam neduoda ramybės. Svajoja užsidirbti lėšų ir išvykti mokytis į užsienį. O kol kas dirba kaip savamokslis menininkas. Drožia skulptūras, piešia dekoracijas Jurbarko teatro mėgėjams. 1923 metais Lietuvos Žemės ūkio ir pramonės parodoje Kaune už medžio drožybos darbus jis apdovanojamas sidabro medaliu. Keletą jo darbų iš parodos nuperka Karo muziejus. Parodoje dalyvavę Kauno Meno mokyklos direktorius dailininkas Justinas Vienožinskis ir skulptorius Vincas Grybas sveikina jį ir skatina mokytis.

1924 metais išlaiko stojamuosius egzaminus į Kauno Meno mokyklą, tačiau mokytis negali, nes neturi lėšų susimokėti už mokslą. Susitaupo pinigų darydamas baldus, namų apyvokos daiktus bei statydamas namus, jų gonkas išpuošdamas drožiniais. Šiek tiek paremtas vyresnio brolio Juozo 1926 metais išvyksta į Italiją, į Veroną. Čia jis įstoja į Šv. Jono Bosko Dailiųjų darbų institutą, įkurtą saleziečių. Pasirenka monumentalios skulptūros skyrių ir mokosi piešimo, medžio drožybos, ornamentikos bei liejimo meno. Pasimokęs dvejus metus, 1928 metais gavęs atestatą, grįžta į Lietuvą. Grįžęs į Jurbarką, jis gauna didelį užsakymą suprojektuoti ir pastatyti Vertimų bažnyčiai altorių. Išdrožė altoriaus skulptūras, bareljefus, nutapė paveikslus „Jėzaus krikštas“ ir „Jėzus karste“. Saleziečių vienuolyne Vytėnuose įrengė koplyčią, kunigui Antanui Skelčiui padovanojo meniškai išdrožinėtą lazdą.

Keletą metų susirašinėja su Vincu Grybu, kuris mokėsi Prancūzijoje. Jam, grįžusiam iš Paryžiaus ir ieškančiam vietos įsikurti, Pranciškus Mikutaitis pasiūlo apsigyventi Jurbarke. 1929 meatais V. Grybui įsikūrus Jurbarke, dirba jo bendradarbiu ir pagrindiniu padėjėju, kartu stato paminklus: Simonui Daukantui (1929) Papilėje, Vytautui Didžiajam Kaune (1930), Žemaičiui Raseiniuose (1933), Vincui Kudirkai Naumiestyje (1934)... Tačiau vėliau jų keliai skausmingai išsiskyrė. P. Mikutaitis apgailestaus, kad tie bendrų darbų metai jam nieko gero nedavė, o visa garbė bei pinigai atiteko V. Grybui. Jautėsi įskaudintas. Biografijoje jis prisimins: „(...) pajutau nuovargį ir nusivylimą, susimąsčiau. Deja, atlikti didieji darbai man nedavė vaisiaus, mudu su Vincu Grybu atsiskyrėva ir aš išėjau tuščias...“

Nuo 1934 metų jis dirba savarankiškai. Prasideda intensyvios kūrybos laikotarpis, kuris tęsėsi visą likusį gyvenimą. 1935 metais iš Jurbarko katalikų bažnytinio parapijos komiteto gauna užsakymą suprojektuoti ir padaryti centrinius kapinių vartus su dviem angelų figūromis bei tvorą. Šis užsakymas atliktas su dideliu įkvėpimu. Nulietos iš betono įspūdingos angelų skulptūros ir pastatytos ant aukštų mūrinių stulpų. Šonuose – žemesni stulpai su dekoratyvinėmis vazomis. Padaryta daili tvora su metaliniais ažūriniais vartais ir šoniniais varteliais. Atliko užsakymą ir Juzefos Gepnerienės bei garsaus lakūno Romualdo Marcinkaus žmonos kapui su mirusiųjų rūsio patalpa, kur virš pjedestalo iškilo Švč. Mergelės Marijos figūra su vaikais. Nuo 1936-ųjų iki 1937-ųjų dirba prie didžiojo Sintautų bažnyčios altoriaus. Buvo jis reto darbštumo menininkas. Jo darbai puošia Alytaus Šv. Kazimiero bažnyčią (paveikslas „Šv. Kazimieras“ ir kt.). Centriniame Girdžių bažnyčios altoriuje jo nutapytas šv. Onos su Mergele Marija paveikslas, šoniniuose altoriuose – prisikėlusio Kristaus ir Jono Krikštytojo skulptūros. Jo tapyta ir Didžiosios savaitės dekoracija „Kristus kape“. Darbų yra Smalininkų ir Žvyrių evangelikų bažnyčiose.

1940 metais apdegus Jurbarko bažnyčiai, vienas aktyviausių jos atstatymo talkininkų buvo Pranciškus Mikutaitis. Jis iš naujo dekoravo bažnyčios vidų, padirbo suolus, klausyklas, sakyklą su skulptūromis, visų altorių karkasus, didžiojo altoriaus groteles ir tabernakulį. Dekoruodamas lubas nukrito nuo pastolių ir gulėjo Raseinių ligoninėje. Jo tapyti paveikslai: didžiajame altoriuje „Paskutinė vakarienė“, „Švč. M. Marija“, „Šv. Pranciškus“, „Šv. Teresė“, „Šv. Agota“, „Šv. Rokas“. Čia ir dvi jo darbo skulptūros – „Kristus karste“ (1931) bei „Prisikėlęs Kristus“. Jo sukurtas (1946) ir didysis Sudargo bažnyčios altorius, išdrožti kryžiai, nutapyti paveikslai. P. Mikutaičio darbais išpuošta ne viena Lietuvos bažnyčia, jų šventoriai ir kapinės. Jo išdrožti Rūpintojėliai pasklido ne tik po Lietuvą, bet ir už jos ribų. Yra dovanoms išvežtų į JAV ir į Vatikaną.

Abu pusbroliai Pranas Puišys ir Pranciškus Mikutaitis yra gavę ne vieną apdovanojimą. O stambesnius darbus jie dirbdavo kartu savo senelių sodyboje Vanaginės kaime.

1924 metais Pavasarininkų ir žemės ūkio bei pramonės parodoje Kaune jie eksponavo abiejų bendrą darbą, trijų metrų aukščio ąžuolinį kryžių, už kurį pelnė aukščiausią apdovanojimą – aukso medalį. Šiaulių parodoje už tą patį kūrinį gavo aukščiausio laipsnio pagyrimo diplomą. Šis įstabus jų kūrinys gausiai ornamentuotas pjaustiniais ir drožiniais. Jame – Jėzaus Kristaus gyvenimo siužetai (Gimimo, Gerojo Ganytojo, Paskutinės Vakarienės, Jėzaus maldos Alyvų sode, Jėzaus karste, Prisikėlusio Jėzaus Kristaus). Kampus puošia keturių evangelistų skulptūros. Kryžiaus papėdėje – klūpančios Marijos Magdalietės skulptūra. Kryžiaus centre – Nukryžiuotasis, o stiebe – „Ecce Homo“ bareljefas. Kryžiaus viršūnę vainikuoja bareljefinė Dievo Apvaizda su Šv. Dvasios simboliu viršuje. Prieš karą šis kryžius kurį laiką puošė Šv. Kazimiero knygyną Kaune, o vėliau buvo pastatytas Šiluvos bažnyčios koplyčioje. 1927 metų liepą įvykusioje Lietuvos katalikiško jaunimo „Pavasario“ sąjungos tautodailės ir rankdarbių parodoje už išstatytus meniškus medžio drožinius abu apdovanoti I laipsnio pagyrimo diplomais su dail. Adomo Galdiko, Igno Šlapelio, Jono Šileikos ir kitų komisijos narių parašais.

1938 metais 25 metų Jubiliejinėje L. K. J. „Pavasario“ federacijos kongreso parodoje kryžių meistrui Pranui Puišiui už meniškus drožinius Federacijos Vyriausios valdybos komisija vėl įteikė pagyrimo lapą.

Ateityje dailėtyrininkų, kurie domėsis šių nepelnytai pamirštų menininkų kūryba, laukia nelengva užduotis. Jiems teks su dideliu atsargumu ir sąžiningumu įvertinti ir atskirti jų abiejų kartu sukurtus darbus nuo autorinių darbų. Nors apie juos dar nedaug rašyta, tačiau skelbtoje medžiagoje jau yra neįtikėtinai grubių klaidų. Abu pusbroliai 1929 metais sukūrė Kaimelio bažnyčioje esantį dvipusį nešiojamą procesijų altorėlį (tapyba Pranciškaus Mikutaičio, medžio drožiniai rėmams – Prano Puišio). Apstulbau radusi Marijos Matušakaitės knygoje „Procesijų altorėliai Lietuvoje“ (Ardor, 1998) Kaimelio bažnyčios procesijų altorėlio autorystę priskirtą Vincui Grybui. Skambinau knygos autorei, rašiau laišką dailėtyrininkei Nijolei Tumėnienei, rengusiai knygą apie Vincą Grybą. Šioje knygoje klaida buvo ištaisyta. Negausiuose spaudoje skelbtuose straipsniuose yra ir daugiau panašių klaidų.

Apie pusbrolių bendrus darbus man patvirtino Prano Puišio brolio Tado dukra Genovaitė Puišytė-Vilaniškienė, gyvenusi Vanaginės kaime netoli Jurbarko, mirusi 2004 metų gruodį. Ji matydavo abu pusbrolius dirbančius kartu ne vieną darbą senojoje jų senelių sodyboje. Pasakojo ir apie jų abiejų triūsą prie naujo meniško kryžiaus, kuris buvo pastatytas Kauno Istorijos muziejaus sodelyje prie Nežinomo kareivio kapo, rengiantis 1930-ųjų Vytauto Didžiojo metų jubiliejui. Taip tvirtina ir žinoma Jurbarko kraštotyrininkė Alma Puidokaitė. Jurbarko laikraštyje „Šviesa“ (1991 m. rugsėjo 5 d., nr. 70) gražiame straipsnyje apie Praną Puišį „Žmonės ir likimai“ ji rašė: „1930 metais Kauno Istorijos muziejaus sodelyje buvo pastatytas taip pat kartu su Mikutaičiu padarytas kryžius...“ Apie tai jai papasakojo vyresnioji Tado Puišio dukra Elena, Genovaitės sesuo. Tad gal klysta S. Smilingytė-Žeimienė, šio kryžiaus autorystę priskirdama tik P. Mikutaičiui? Ji tvirtina, jog tai 1923 metų Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodoje eksponuotas P. Mikutaičio kryžius („Menotyra. 2006. T. 43. „Pranciškaus Mikutaičio kūriniai“). Gal iš tiesų jis abiejų pusbrolių buvo sukurtas specialiai 1930-ųjų Vytauto Didžiojo metų jubiliejui? Šis kryžius sovietmečiu buvo sulaužytas, bet nuolaužos išsaugotos Dailės muziejaus fonduose. Po Atgimimo jo kopija pastatyta toje pačioje vietoje, kur stovėjo originalas, – šalia koplytstulpių paminklo Nežinomam kariui, dešinėje.

M. K. Čiurlionio muziejuje bandžiau sužinoti, kuriais metais jį nupirko. Sužinojau, kad ne tik kryžiai buvo sulaužyti, bet ir jų dokumentai sunaikinti.

Dailėtyrininkai turėtų būti atsargesni skelbdami šių menininkų vieno ar kito kūrinio autorystę. Sunku atskirti bendrus jų darbus, kai nėra, kas paliudytų. P. Puišys buvo vienatvės ir maldos žmogus, garbė jam visiškai nerūpėjo. P. Mikutaitis – kitokio charakterio: mėgo bendrauti, ilgiau gyveno, daugiau ir žinomas, be to, ryškesnis ir jo talentas, daugiau išliko darbų.

Autorės archyvo nuotraukos

© 2013 „XXI amžius“