Svetainė
įkurta
2001 m. spalio 3 d.
PRIEŠPASKUTINIS
NUMERIS
|
|
REKLAMA
LAIKRAŠTYJE
|
Reklamos kaina - tik 1,00 Lt +
PVM
Pageidaujančius prašome kreiptis
į Redakciją
|
|
Brolybė, taika ir atvirumas
Dievui
Apie popiežiaus Pranciškaus kreipimąsi Pasaulinei
taikos dienai
Mindaugas BUIKA
|
Šventasis Tėvas paleidžia taikos balandį
|
Pranciškaus Asyžiečio tradicijos pratęsimas
Dar kartą patvirtindamas žymiausio broliškos artimo
meilės ir taikos skleidėjo šv. Pranciškaus Asyžiečio (11811226)
vardo pasirinkimo prasmingumą, popiežius Pranciškus savo pirmajam
kreipimuisi 2014 metų Pasaulinei taikos dienai parinko temą Brolybė
taikos pamatas ir kelias į taiką. Toks kasmetinis taikos minėjimas
Katalikų Bažnyčioje jau 47-ąjį kartą vyks per Naujųjų metų šventę,
sausio 1-ąją, kuri liturgijoje minima ir kaip Švč. Mergelės Marijos,
Dievo Sūnaus Gimdytojos, iškilmė. Kad šis sutapimas neatsitiktinis
ir pamaldumo Marijai bruožas taikos skelbimui svarbus, patvirtina
ir tai, kad kreipimąsi Šventasis Tėvas paskelbė gruodžio 8 dieną
Švč. Mergelės Marijos Nekalto prasidėjimo liturginėje šventėje.
Po kelių dienų pristatydamas šį solidų dokumentą, kuriame brolybė,
kaip esminė žmogiškų taikos santykių dimensija, nagrinėjama iš Šventojo
Rašto ir Katalikų Bažnyčios socialinio mokymo pozicijų, Popiežiškosios
teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas afrikietis kardinolas Piteris
Turksonas (Peter Turkson) dar kartą priminė, kaip po išrinkimo į
apaštalo Petro sostą popiežius Pranciškus žurnalistams aiškino vardo
pasirinkimo priežastis. Pranciškus yra taikos žmogus, tad jo vardas
įsismelkė man į širdį... Man jis neturto ir taikos vyras, kūriniją
mylintis ir globojantis vyras... Jis yra žmogus, teikiantis mums
taikos dvasią, neturtėlis... kalbėjo Šventasis Tėvas kovo 16
dienos audiencijoje apie šv. Pranciškų Asyžietį, kurio dažniausias
kreipinys buvo brolis.
|
|
Kronika
Paroda, atskleidžianti
autentišką katalikišką žemaičių tikėjimą
Kan. teol. lic. Andriejus Sabaliauskas
|
Parodos lankytojai įdėmiai
apžiūri eksponatus
|
Gruodžio 5 dienos popietę Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame
muziejuje, iškilmingai atidaryta paroda Žemaičių krikšto ženklai
jau antroji paroda šiais metais, skirta Žemaičių krikšto 600 sukakčiai
paminėti. Pirmoji tokio pobūdžio paroda, arba šios parodos pirmoji
dalis, iškilmingai buvo atidaryta gegužės 24 dieną, kada pagrindinis
dėmesys buvo skirtas Žemaičių vyskupijos istorijai.
Šios parodos atidaryme dalyvavo Lietuvos nacionalinio
muziejaus direktorė Birutė Kulnytė, Telšių vyskupas Jonas Boruta
SJ, jo augziliaras ir generalvikaras vyskupas Linas Vodopjanovas
OFM, Vyriausybės atstovas Julius Ratkus, Telšių Vyskupo Vincento
Borisevičiaus kunigų seminarijos rektorius kan. Viktoras Ačas, kiti
šios seminarijos vadovai bei visi klierikai, Vilniaus Šv. Juozapo
kunigų seminarijos rektorius mons. Žydrūnas Vabuolas, Lietuvos Vyskupų
Konferencijos generalinis sekretorius kun. Kęstutis Smilgevičius
ir kiti sekretoriato darbuotojai, Telšių miesto ir savivaldybės
administracijos direktorius Saulius Urbonas, istorikas prof. Vytautas
Ališauskas ir kiti iškilūs svečiai, mokslininkai bei muziejin
inkai.
|
|
Kronika
Apdovanoti medžio drožėjų
konkurso nugalėtojai
|
Pirmąją vietą užėmęs medžio
drožėjas iš Alytaus Artūras
Janickas ir jo kūrinys
Šv. Jonas Nepomukas
|
Vilnius. Lapkričio 30 dieną Šv.
Jono gatvės galerijoje įvyko III Lietuvos medžio drožėjų kūrinių
parodos-konkurso Šventieji ir piligrimai uždarymo renginys, kurio
metu apdovanoti konkurso nugalėtojai.
Konkurso darbų paroda vyko lapkričio 630 dienomis
Šv. Jono gatvės galerijoje Vilniuje. Parodoje dalyvavo 24 liaudies
menininkai iš visų Lietuvos geografinių regionų (Žemaitijos, Aukštaitijos,
Dzūkijos, Suvalkijos), buvo eksponuojami 44 konkursiniai darbai.
Parodoje buvo pristatoma penkiolika skirtingų šventųjų ir Jėzaus,
angelų, piligrimų skulptūrėlių, Jėzaus nukryžiavimo, pietos ir keletas
kitų skulptūrinių kompozicijų.
|
|
Etnografija
Advento giesmių tradicija
|
Kazimiera Statkuviene dalijasi
prisiminimais apie kalėdojimo
tradiciją. Dešinėje
kun. Saulius Stumbra
|
KLAIPĖDA. Gruodžio 7-ąją Etnokultūros
centre susirinko miestelėnai ir svečiai į Tradicinių giedojimų
ciklo vakarą Adventinės giesmės. Vakaro metu adventines giesmes
giedojo Vilniaus Bernardinų parapijos kantičkinių giesmių kolektyvas,
vadovaujamas Zitos Dragūnaitės, vakarą vedė Klaipėdos universiteto
doktorantas kun. Saulius Stumbra.
Nepabūgę siautusios vėtros susirinkę vakaro dalyviai,
turėjo puikią progą pasiklausyti ir kartu pagiedoti Advento liturginiam
metui skirtų giesmių. Svečiai iš Vilniaus pasidalijo iš senelių
išmoktų ir ekspedicijų metu surinktų giesmių turtais, turtingomis
melodijomis ir iškalbingais tekstais, kurie ir po kelių šimtų metų
sugeba prakalbinti modernų žmogų, kviesdami apmąstyti tikėjimo paslaptis.
|
|
Laikas ir žmonės
Sakraliniai portretai
praturtino miesto paveldą
Jolanta Račaitė
|
Prisiliesti prie sakralinių
portretų tapybos žanro
marijampolietei menininkei
Neringai Krivičienei
buvo tarsi likimo dovana
|
Sakralinė tapyba specifinis žanras. Daugiausia
šio meno darbų sukurta ankstesniais, sakralinio meno klestėjimo
laikais, ypač Bizantijos epochoje. Vis dėlto šis specifinis meno
paveldo fondas atnaujinimas ir dabar, nauji sakralinio meno kūriniai
papuošia bažnyčias bei vienuolynus. Tik tai atsitinka ne taip jau
dažnai (turime mintyse ne restauravimą) ir toli gražu ne kiekvienam
šių dienų menininkui tenka prisiliesti prie šio žanro specifikos.
Palankiai susiklosčiusios aplinkybės atitiko menininkės
kūrybos pobūdį
Marijampolietė menininkė, Dailės mokyklos mokytoja
Neringa Krivičienė šią retą galimybę turėjo. Jos nutapyti kunigo
Vincento Senkaus, Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio portretai
papildė mieste įsikūrusio Marijonų vienuolyno fondus, o šios menininkės
sukurtas kunigo, istoriko bei visuomenės veikėjo Jono Totoraičio
portretas dabar eksponuojamas Kazio Griniaus muziejuje. Portretų
etapo tąsa, kurią sąlygojo minėtų sakralinių kūrinių tapymas jau
pasauliečių LDK kunigaikščio Vytauto Didžiojo ir grafienės Pranciškos
Butlerienės atvaizdai. Pirmasis iš jų dabar Kraštotyros muziejaus,
antrasis Marijampolės kolegijos nuosavybė.
|
|
Penktadienio pokalbiai
Jono Basanavičiaus premijos
laureatai rekonstruoja Mažosios Lietuvos kultūros paveldą
|
Kultūros ministras Šarūnas Birutis
ir Jono Basanavičiaus premijos
laureatai Marija ir Martynas Purvinai
Algirdo Miko Žemaitaičio nuotrauka
|
Marija ir Martynas Purvinai architektai,
istorikai ir etnografai, su dviračiais apkeliavo bene visą šalį
tyrinėdami senuosius Lietuvos kaimus ir liaudies architektūrą, urbanistiką,
kraštovaizdį, fiksuodami, piešdami ir fotografuodami etnografines
sodybas ir statinius, senas kapines ir įdomesnius antkapius jose.
Šiemet už etninės architektūros, Mažosios Lietuvos kultūros tyrimus
ir populiarinimą jiems skirta prestižinė 1992 metais įsteigta Jono
Basanavičiaus premija. Architektus premijai pristatė Lietuvos reformacijos
istorijos ir kultūros draugija. Šiam sprendimui pritarė Vyriausybė.
Premijos teikėjų teigimu, M. Purvinas ir M. Purvinienė savo darbais
daug prisidėjo, kad Mažosios Lietuvos kultūros paveldo rekonstravimas
būtų paremtas faktais, o gaivinama ir tęsiama tradicija būtų autentiška.
|
|
Penktadienio pokalbiai
Meilė tėvynei prasideda
nuo gimtinės
|
Skulptorius prof. Gediminas Karalius
|
Prof. Gediminas KARALIUS vienas pirmųjų
nepriklausomos Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų.
Su žinomu skulptoriumi, kuris šiemet minėjo 71-ąjį gimtadienį, kalbėjosi
žurnalistas Bronius VERTELKA.
Jūsų gyvenimas bėga tarp Vilniaus ir Vadoklių.
Kas jus čionai atveda?
Traukia arčiau į ten, iš kur išėjau, didžiulė tėviškės
trauka. Kaip gandrai grįžta pavasarį, taip ir žmogų trauka grįžti
į tą aplinką, kur gimė, kur augo, kas yra pažįstama ir priimtina.
Nenorėjau ateiti visiškai tuščias, todėl Vadokliuose pastačiau paminklą
Vyčio apygardos partizanams atminti.
|
|
Paveldas
Baigti unikalia fasadų
sienine tapyba pasižyminčios bažnyčios restauravimo darbai
Eimantė Daukšaitė
|
Griškabūdžio Kristaus
Atsimainymo bažnyčia
Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka
|
Unikali medinė daugiakampė Griškabūdžio Kristaus
Atsimainymo bažnyčia pastaraisiais metais sulaukė didelio restauratorių
dėmesio ir šiandien beveik visi darbai yra baigti.
Bažnyčia nuo 2011 metų tvarkyta keliais etapais.
Pirmiausia dėl avarinės stogo padėties, kai kolonos galėjo nebeatlaikyti
stogo svorio ir šis būtų įgriuvęs, sutvirtintos konstrukcijos, o
pats stogas uždengtas skarda. Vėliau atlikti papuvusių tašytų rąstų
sienų restauravimo darbai, sienojų apkalimas lentomis ir dažymas.
Restauruoti langai, priekinės ir šoninės durys, laiptai, akmeninis
šiaurinio fasado grindinys, tinkuotos kolonos, pakeista lietaus
nuvedimo sistema. Restauravimo darbų projekto vadovė Audronė Lainauskaitė.
|
|
Paveldas
Atgijo bažnyčios stogas
|
Gelvonų Švč. Mergelės Marijos
Apsilankymo bažnyčia
|
Gelvonai. Lapkričio pirmomis savaitėmis
Širvintų rajone baigtas restauruoti Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo
bažnyčios stogas. Gelvonų miestelyje esanti bažnyčia prieš restauravimo
darbus buvo prastos būklės dėl surūdijusios stogo dangos į maldos
namų vidų jau sunkėsi vanduo. Tvarkomieji paveldosaugos darbai pradėti
vykdyti 2012 metų gegužę. Nuo to laiko atlikti medinių bažnyčios
stogo konstrukcijų restauravimo darbai, mediena padengta medžiagomis,
saugančiomis nuo gaisro, graužikų, puvimą sukeliančių mikroorganizmų,
pelėsių ir grybelių. Darbų metu restauruoti trys kryžiai, atlikti
stogo skardinės dangos ir kitų fasado elementų apskardinimo darbai.
Pakeista lietaus nuvedimo ir įrengta apsaugos nuo žaibo sistemos.
Kultūros paveldo objekto restauravimo darbų vadovas Zenas Kaminskas,
darbų rangovas UAB Nivara.
|
|
Šv. Mikalojaus bažnyčioje
šv. Mišios Rytų katalikų apeigomis
Dr. Aldona Vasiliauskienė
|
Šv. Mikalojaus bažnyčioje Evangeliją
skaito kun. t. Pavlo Jachimecas OSBM,
kairėje stovi Vilniaus dekanas,
parapijos klebonas
kun. Medardas Čeponis
|
Šv. Mikalojaus bažnyčioje šį pavasarį, balandžio
30 dieną, šv. Mišias rusų kalba aukojo Vladimiro (prie Kliazmos)
Švč. Mergelės Marijos, Rožinio Karalienės, bažnyčios klebonas t.
Sergiejus Zujevas kartu su parapijos klebonu dekanu kun. Medardu
Čeponiu ir vikaru dr. kun. Mindaugu Ragaišiu. Tąkart aštuoni piligrimai
iš Rusijos keliavo Dievo tarno arkivyskupo M. Reinio vardo įamžinimo
keliais Lietuvoje. Šv. Mikalojaus bažnyčia daug kuo sietina su šiuo
Dievo tarnu, jis įamžintas lango prie Šv. Mikalojaus altoriaus vitraže.
|
|
Išnašos
Jam visa Lietuvos žemė
buvo šventa
Romas BACEVIČIUS
|
Knygos Vyčio apygardos
partizanų vadas Danielius
Vaitelis-Briedis viršelis
|
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo
centras (LGGRTC) šiemet išleido naują leidinį Vyčio apygardos partizanų
vadas Danielius Vaitelis-Briedis. Jį parengė jonaviškis Vaclovas
Slivinskas. Knyga išėjo minint D. Vaitelio 100-ąsias gimimo ir 65-ąsias
žūties metines. Jis gimė 1913 m. rugpjūčio 5 d. Panevėžio apskrities
Vadoklių valsčiaus Geležių kaime, o žuvo 1948 m. gegužės 13 d. Taujėnų
valsčiuje, Lėno miške prie Juodsvinės kaimo, kartu su savo pavaduotoju
Jonu Kilijonu-Miku ir štabo apsaugos būrio vadu Antanu Šyviu-Šalapka
atsitiktinai užklupus čekistams. Kartą D. Vaitelis yra pasakęs:
Kai aš žūsiu, neieškokit mano kapo, nes Lietuvoje yra visur šventa
žemė.
|
|
Kariuomenės kūrėjų savanorių
dovanos
|
Knygos susilaukė moksleivių dėmesio
|
Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos
Vilniaus apskrities skyrius (toliau LKKSS VAS) gruodžio 13 dieną
aplankė Šalčininkų rajono Jašiūnų ,,Aušros vidurinę mokyklą. Jos
bibliotekai buvo perduota dovana 27 dėžėse daugiau kaip 700 knygų,
skirtų 200 visų amžiaus grupių mokyklos moksleivių ir 30 mokyklos
mokytojų. Knygų perdavimo renginio metu pilnutėlėje aktų salėje
kariuomenės kūrėjai trumpai papasakojo apie organizacijos istoriją,
tikslus ir nuveiktus darbus. Buvo priminta, kad ši lietuvybės rėmimo
akcija jau ketvirtoji Šalčininkų krašte per dvejus metus (2012 metais
knygų buvo perduota Baltosios Vokės, Poškonių ir Dieveniškių lietuviškoms
mokykloms), tačiau ši yra pati solidžiausia. Vyrai juodomis beretėmis
paaukojo daugiau kaip 3000 Lt naujoms knygoms nusipirkti, o sudėjus
kitų organizacijų ir piliečių paaukotus pinigus bei padovanotas
knygas akcijos bendra vertė viršijo 10 tūkst. litų sumą. Gera žinia
ir tai, kad akciją parėmė kur kas daugiau institucijų bei visuomenės
atstovų nei pernai. Tarp jų buvo Vilniaus universiteto profesūra
ir buvę auklėtiniai, prof. Vytautas Landsbergis, Krašto apsaugos
ministras Juozas Oleka, Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Arvydas
Pocius, Specialiųjų operacijų pajėgų Kovinių narų tarnyba, Vytauto
Didžiojo Jėgerių batalionas, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo
akademijos, Geležinio Vilko brigados karininkai, Lietuvos šaulių
sąjungos, LKKSS Marijamolės ir Šiaulių skyrių, Tautininkų sąjungos
nariai, UAB Grota darbuotojai, Lietuvos karininkų sąjungos Jonavos
skyriaus atsargos kariai, Lietuvos mažų ir vidutinių leidėjų asociacija.
|
|
Lietuva neoliberalizmo
vandenynuose
Edvardas ŠIUGŽDA
Mūsų politikai mėgsta pasidžiaugti, kad įstojimas
į Europos Sąjungą ir NATO padarė tai, kad Lietuva per visą savo
istoriją niekada nebuvo tokia saugi ir klestinti, kokia yra dabar.
Tačiau tokių kalbėtojų pateikiamas prieškario ir dabartinės Lietuvos
valstybingumo dvidešimtmečių lyginimas, visada įžvelgiant didesnius
dabartinės Lietuvos valstybės pasiekimus, nėra įtikinamas ne vien
todėl, kad 1940 metais buvo prarasta nepriklausomybė, anot jų, liudijanti
autoritarinės ir nedemokratinės smetoninės Lietuvos nesėkmę, bet
peržiūrėjus pavojingas demografinių pasikeitimų tendencijas. Štai
prieškario Lietuvos Respublikos metais šalies gyventojų skaičius
išaugo nuo maždaug 2,6 milijono iki daugiau kaip 3 milijonų, o posovietinės
nepriklausomybės laikotarpiu Lietuva nuo 3,7 milijono sumažėjo iki
mažiau nei 3 milijonų. Nagrinėjant pragmatiškai, atkreiptinas dėmesys
į mūsų tariamai sustiprėjusią gynybinę galią: jeigu 1940 metais
Lietuvos karinėse oro pajėgose buvo 120 lėktuvų ir beveik pusė jų
Lietuvoje pagaminti Antano Gustaičio sukonstruoti ANBO kartu su
prancūziškais karo lėktuvais, tai dabartinės Lietuvos oro erdvę
saugo keturi NATO naikintuvai ir daugiau nieko. O juk prieškario
Lietuva savo ūkį kelti buvo pradėjusi nuo žagrės, ko, deja, negalima
pasakyti apie dabartinę Lietuvą. Kodėl įvyko tokia disproporcija?
Paprasčiausiai todėl, kad Lietuvos piliečiai važiuoja dirbti ir
mokėti mokesčių į šalis, gaminančias arba įstengiančias įpirkti
šiuolaikinius naikintuvus. Tokių išvykusių piliečių susidarė jau
beveik milijonas. Taip lietuviai prisideda prie tų šalių gerovės
kūrimo, tačiau nykstanti Lietuva gauna oro policijos apsaugą.
Bet politinis Lietuvos elitas nė nerausta iš gėdos dėl tokios iškaulytos
dovanos. Jis giriasi tautai, kad pavyko išsikovoti oro policijos
misijos pratęsimą.
|
|
Atsisveikinimas
Sausio 2-ąją sukaks 22 metai, kai vadovauju katalikiškam
laikraščiui XXI amžius tiek laiko praėjo nuo 1992 metų sausio
antrosios, kai pradėjau dirbti redakcijoje. Visko patyriau ir
džiaugsmo, ir nuoskaudų, ir netekčių, ir praradimų ir žmogiškąja,
ir plačiąja prasme. Tačiau dabar tenka pagaliau pasakyti gana,
tenka išeiti iš vyr. redaktoriaus pareigų! Ir tai ne tik dėl didžiulio
neįsivaizduojamo krūvio, kuris tenka dirbančiam laikraštyje darbuotojui.
Ir ne dėl prarastos sveikatos, kuriai dėmesio niekada negalėjau
skirti 1215 valandų per parą tenka skirti darbui prie kompiuterio.
Tai greičiau atsakas į tuos nesusipratimus, patirtas skriaudas,
netgi pažeminimus, apie kuriuos nelabai norėtųsi kalbėti. Aišku,
išties pradžiugina, kai gatvėje sutiktas nepažįstamas žmogus pasisveikina
ir apsikabindamas sako: Nuoširdžiai dėkoju už katalikišką laikraštį.
Tai puikus laikraštis, labai jo pasiilgstu užsiprenumeruoti
nepajėgiu, tad įsigyju bažnyčioje, bet ne visada galima rasti ir
gauti. Tik kaip nors išlaikykite jį, neapleiskite. Deja, padėtis
yra niūresnė. Ne visada galime tikėtis, kad bet kurioje bažnyčioje
jūs rasite XXI amžių, kad bet kuris tikintysis skaito katalikišką
laikraštį, dažniau sutiksite tokį kataliką, kuris apie šį laikraštį,
einantį jau 24-tus metus, netgi nėra girdėjęs, nes ne visi dvasininkai
paragina jį skaityti, ne visur galima jį pamatyti. Tačiau dėl tų
mūsų nuoširdžių skaitytojų, dėl tų, kurie laukia katalikiškojo XXI
amžiaus, nes 50 metų negalėjo skaityti jokio katalikiško laikraščio
(nebent pogrindyje leisto leidinio, kurio skaitymas okupacijos metais
galėjo užtraukti didelę nemalonę), ir verta buvo dirbti.
|
|
|