Kristijono Donelaičio metai
Donelaitis mūsų moralinis nugarkaulis
Laimutė Vasiliauskaitė-Rožukienė
|
Tądien Lietuvos evangelikų liuteronų
bažnyčia buvo sausakimša
|
|
Kalba Lietuvos evangelikų liuteronų
vyskupas Mindaugas Sabutis
|
|
Apie K. Donelaitį kalba literatūros
istorikas Darius Kuolys
|
|
Kristijono Donelaičio Metus
skaito aktorius Rolandas Kazlas
|
Vilnius. Lituanistų sambūris ir Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčia pirmąją Naujųjų metų dieną paminėjo Kristijono Donelaičio 300-ąjį gimtadienį.
Neįtikėtina, kad po šurmulingo Naujųjų sutikimo nakties Vilniuje į Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčią susirinko tiek daug vilniečių norinčiųjų pagerbti mūsų klasiką ir literatūros pradininką Kristijoną Donelaitį, kad pavėlavusiems teko stovėti kaip silkėms statinėje. O stovėti buvo verta. Renginys užtruko apie valandą, bet nė kiek neprailgo. Jame vargonavo Leopoldas Digrys (atliko K. Donelaičio amžininko J. S. Bacho kūrinius), ištraukas iš poemos Metai skaitė charizmatiškasis aktorius Rolandas Kazlas, įspūdingą kalbą apie K. Donelaitį (poetą, liuteronų kunigą, intelektualą, išmanantį mechaniką, gamtos mokslus), jo įtaką garsiems mūsų poetams Liudvikui Rėzai, Maironiui, Simonui Stanevičiui, filosofui Vydūnui, antropologei Marijai Gimbutienei ir apskritai lietuvių kalbos savigarbai, jos išlikimui kalbėjo literatūros istorikas Darius Kuolys, o vakarą gražiai pradėjo ir užbaigė evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis.
Panašiu laiku, XVIII amžiuje, Karaliaučiaus universitetą baigė filosofas Imanuelis Kantas, kuris kūrė pasaulio tautų taikos viziją, ir kunigas K. Donelaitis, kuris rūpinosi socialiai pažeidžiama, nelaisva, įbauginta bendruomene. Pasak D. Kuolio, K. Donelaitis visai ne užguitas kaimo kunigas, o Europos intelektualas, kuris domėjosi ne tik mechanika, gamtos mokslais, gerai išmanė antikos filosofiją, literatūrą, mokėjo atmintinai Vergilijaus Eneidą, eiliavo ir vokiškai, ir lietuviškai. K. Donelaičio Metai maištingas kūrinys. Juo autorius meta iššūkį pačiam Prūsijos karaliui, aukštindamas ir vyžas (ten draudžiamas ir išjuokiamas), ir viežlybumą, kaip lietuvių tapatybės ir kultūros ženklą. Liudvikas Rėza (ilgai, netgi praėjus keliems dešimtmečiams nedrįsęs taisyti Donelaičio tekstų, Metus išleidęs pavadinęs poema) yra pastebėjęs, kad viežlybumas yra tas pat kaip garbingumas, kilnumas, moralumas, grožis imperatyvas, kokį kelia kilmingiesiems Horacijus ir Vergilijus. Tauta susieta su krikščioniškąja morale tautų išlikimo programa, moralinio imperatyvo svarba. Išliks tik tie, kurie elgiasi ir gyvena padoriai, ir tik tie, kurie yra darbštūs. Mat XVIII amžiuje Prūsų Lietuvoje prastai dirbantis valstietis būdavo nuvarytas nuo žemės, o į jo vietą atkeliamas zalcburgietis (pranašiškos sąsajos be užuolankų ir apie dabarties emigraciją, ir imigraciją).
K. Donelaičio Metai mįslingas kūrinys. Jo tekstai ne visi iki galo iššifruoti, skirti ne tų laikų detaliam metų laikų gamtos ir aplinkos aprašymui, labiausiai jie skirti moraliai užguitai mažai bendruomenei, būrams lietuvininkams, kurie mokomi aukštesnės moralės, kad galėtų išlikti. K. Donelaitis nemažai perima iš senųjų epų. Jo Metai, kaip ir Homero epas, yra tradicijas saugantis tekstas. Visgi K. Donelaitis sukuria individualų nepakartojamą hegzametrą kaip graikų ir romėnų hegzametras, turintis ilguosius ir trumpuosius kirčiuotus skiemenis, taigi pats hegzametras slepia savyje lietuvybės kodą, parodo, kad lietuviai verti išlikti šiame apšvietos pasaulyje, kaip metafizinė poema, kupina mistikos.
K. Donelaičio pasaulis yra sodas, kuriame žmogus turi patirti pasaulį ir su juo susigyvent, (o ne pertvarkyti), kad išliktų. 1948 metais (kai jau nebuvo likę Donelaičio bendrijos), po karo, Vydūnas iškėlė kaip išlikimo programą, kad štai K. Donelaitis parodė nužmogintame pasaulyje lietuvio sugebėjimą gerbti ir mylėti visa, kas gyva. Po 50 metų atvykusi į Lietuvą archeomitologijos pradininkė Marija Gimbutienė irgi kalbėjo K. Donelaičio ir Vydūno žodžiais apie žemės ir pasaulio šventumo jausmą, moralinį nugarkaulį, nes be jo maža tauta neatsilaikys.
Beje, pirmoji Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčia Vokiečių gatvėje pastatyta 1555 metais, po gaisrų atstatyta 1739-aisiais Karaliaučiaus architekto J. Ch. Glaubizo (K. Donelaičio amžininko) iniciatyva.
Autorės nuotrauka
© 2014 XXI amžius
|