Lietuvos
kultūros
galerija

Kronika

Savitas šeimos menas

Benjaminas ŽULYS

Nijolė Skolastika Liatukaitė. „Šv. Jurgis“

Augustinas Liatukas. Mozaika šaukštai

Kaunas. Galerijoje „Aukso pjūvis“ veikė menininkų Nijolės Skolastikos Liatukaitės ir jos sūnaus Augustino Liatuko personalinė meno kūrinių paroda iš ciklo „Duetai“. Kaip papasakojo galerijos vadovė Lolita Vyžintienė, šio ciklo parodose jau ne pirmi metai eksponuojami įvairių menininkų tapybos, grafikos, keramikos ir kitokie kūriniai, suburti į kūrybinį duetą. Tokių darbų jau būta nemažai, ir jų vis gausėja. O šiuokart sukako 50 metų, kai N. S. Liatukaitė sukūrė pirmą savo dekoratyvinį pano „Klumpakojis“. Tai buvo Vilniaus dailės akademijos diplominis darbas Kauno vaikų internato interjerui. Nuo tada prasidėjo aktyvūs kūrybiniai menininkės ieškojimai – parodos, apdovanojimai ir nauji atradimai.

Parodos atidaryme dailėtyrininkė Rūta Marija Purvinaitė papasakojo, kad N. S. Liatukaitė priklauso vyresniajai kūrėjų kartai, kurią lietė pakitęs požiūris į taikomąją dekoratyvinę dailę, sudaręs kūrėjams galimybę naujai pažvelgti į aplinkinės tikrovės reiškinius. Keramiką menininkė studijavo tuometiniame Vilniaus dailės institute, kur dėstė žinomas keramikas L. Strolis, dar prieškaryje į Lietuvą iš Paryžiaus atvežęs pažangiausias XX amžiaus taikomojo meno idėjas ir skleidęs jas savo mokiniams. Įtakos Nijolei turėjo ir A. Ličkutė-Jusionienė, žavėjusi ekspresyvia kūrėjos energija. N. S. Liatukaitė ypač domėjosi istorinės keramikos, ypač baltiškosios, kultūros palikimu. Ją žavėjusius simbolius, runų ženklus naudojo ir tebenaudoja savo kūryboje, dekoruodama plokštes, nedidelius dubenėlius, lėkšteles ar interjerams skirtus keramikos kūrinius. Tačiau artimiausia menininkei yra skulptūrinė plastika, kur nedidelėse figūrėlėse itin išnaudoja medžiagos galimybes. Įspūdingi jos darbai „Motina su sūnumi“, „Raitelis“, „Angelai“, „Gėris ir blogis“, „Šv. Jurgis“, „Saulės runa“ ir kiti N. S. Liatukaitė savo darbus ženklina ypatinga pagarba medžiagai, iš kurios ji formuoja tuos darbus, jos prigimtinėms savybėms, kurios atsispindi tiek formos, tiek dekoro raiškoje. „Man molis – tarsi stebuklas, kurį aptikau dar vaikystėje, nors būdami vaikai, dar nežinojome ribos tarp kūrybos ir žaidimo“, – sako menininkė. Ji papasakojo, kad karo metu virš galvų skraidė bombonešiai ir šeima pasitraukė į tėvelio tėviškę, Šarkės kaimą, netoli Apuolės piliakalnio. Čia nuo pavojų tėvelis iškasė žeminę, ją apklojo velėna. Žeminės sienoje mergaitė aptiko tikrą stebuklą – molį. Iš jo ji prilipdė įvairių žmogeliukų, arkliukų. Nijolei buvo labai gaila, kai visa tai vėliau turėjo palikti. Bet pasėta grožio ir gėrio sėkla liko visam gyvenimui... Matyt, taip buvo lemta, – dabar samprotauja nūnai jau žinoma menininkė.

Parodose dailininkė dalyvauja nuo 1964 metų. Jau po trejų metų pelnė pirmą prizą Respublikiniame konkurse Vilniuje, dalyvavo parodose Latvijoje, Čekoslovakijoje, Jugoslavijoje, Vengrijoje, Rusijoje, Vokietijoje. Ten irgi pelnytas ne vienas apdovanojimas. „Susikūriau savitą plastinių elementų raišką, nesidairydama, ką ir kaip kuria mano kolegos, ko iš manęs norėtų kiti, – sako menininkė. – Nejutau, kad būčiau veikiama kokio nors konkretaus menininko įtakos. Gerbiau savo instituto dėstytojus, stebėjau juos kuriančius, dalyvaujančius parodose“.

Toje pat parodoje dalyvavęs sūnus Augustinas Liatukas rašė, kad abu jo tėvai buvo menininkai, tad jų interesai bei darbai nuo mažens jam buvo suvokiami ir domino. Lankymasis įvairių dailininkų parodose buvo įprastas dalykas. „Toje vaikystėje namų meniška aplinka galbūt išugdė pomėgį kantriai išbaigti kiekvieną pradėtą piešinį, o jei gaudavau akvarelės ar guašo, žaisdavau spalvomis. Patiko lipdyti ir iš molio. Mama yra išsaugojusi pirmuosius mano lipdinukus, tai labai miela. Bet labiau patraukė tapyba“, – pasakojo dailininkas. Nuo jaunystės jis kūrė paveikslus. Žinojo ir jautė, kad baigęs keturias klases stos į J. Naujalio meno mokyklą. Taip ir buvo. Parodos Vilniuje, Maskvoje, vasaros plenerai, bendravimas su dailininkais, žymiais menininkais buvo neatsiejama mokslo dalis. Po kelerių metų – studijos Vilniuje (nors vėliau jis ne kartą sakys, kad Kaunas jam likęs mieliausias miestas, nes čia prabėgusi jo vaikystė, dalyvauta parodose, čia dirbta dailės mokytoju). Nuo pat kūrybinio darbo pradžios Augustinas dalyvavo įvairiose parodose. Tiesa, dabar jo kūrybos sfera platesnė – ne vien tapyba, bet ir mozaika, akrilas, koliažas, stiklas, popierius, natūralus akmuo. Dalyvauta per 20 parodų. Įdomus grafiti 34 kvadratinių metrų tinko ir akrilo projektas „Radau“ Vilniuje, Laisvės prospekte, personalinė tapybos, mozaikos paroda Ukmergėje, mozaikos darbas iš stiklo, akmens „Ženklai“, mozaikinis kolonų dekoras, „Ratilai“, „Zodiakas (Žuvys)“ ir daug kitų darbų. Tiesa, platesnės mozaikos ateities menininkas dabar nemato, nes jau nėra, kas moko šio meno. Be to, ši meno šaka susipynusi su kitomis – stiklu, akmeniu, tapyba.

© 2014 „XXI amžius“