Lietuvos
kultūros
galerija

Kronika

Septyni jausmai pagal Jobo dramą

Laimutė Vasiliauskaitė-Rožukienė

VILNIUS. Į Šofar galeriją (Mėsinių g. 3a/5) atėjusius lankytojus pasitiko Birutės Nomedos Aukštuolytės-Kisielytės-Stankūnienės darbų paroda. Pirmiausia atkreipė dėmesį triptikas „Trys pasauliai“, kurie – visiškai skirtingi, pasak autorės, – „Įsivaizduojamas“, „Esamas“ ir „Būsimas“, o pagrindinė parodos tema – septyni abstrakčios tapybos darbai („Pyktis“, „Įtampa“, „Neviltis“, „Skausmas“, „Ašaros“, „Atleidimas“, „Džiugesys“), šalia kurių kabo paaiškinamieji skirtingų spalvų lapeliai su tekstais iš Šventojo Rašto Jobo knygos. Kartu su darbais eksponuojamas abstraktus autoportretas „Raudona“, šalia jo – ir parodos katalogas, veikiau atskira knyga, pačios autorės itin originaliai sumaketuota, – meno kūrinys apie šios parodos menininkės darbus su ištraukomis iš Šventojo Rašto Jobo knygos lietuvių ir prancūzų kalbomis. Knyga ir atvirukai – puiki dovana asmeniui, kuriam žadi atleisti, arba nori atleisti sau pačiam...

Ciklas „Septyni jausmai pagal Jobo dramą“ nutapytas per vienerius metus po rekolekcijų „Atleisti ir mylėti“ (jas rengia Gerojo Samariečio bendruomenė). Paveikslai buvo skirti Paparčių vaikų namų dešimties metų sukakčiai, o vėliau eksponuoti daugiau kaip dešimtyje Lietuvos kaimo ir miesto bažnyčių, kitose įprastose ir neįprastose erdvėse. Menininkė pasidžiaugė, kad abstrakčią jos pasaulėjautą (galbūt ir dėl šalia esančių tekstų) puikiai suprato ir vaikai, ir kaimo ar miesto žmonės. Juk paroda atskleidžia prieštaringus jausmus – atleidimą ir susitaikymą. „Tik suaugę mes suprantame, kaip sužeistos mūsų širdys ir kaip mums reikalinga gydančios meilės galia...“ –  rašo autorė. Svarbu priimti save tokį, koks esi, neleisti kitiems spręsti, kam esi gabus. Juk įkvėpimas ir yra tada, kai būni arčiausiai savęs, kalbiesi su savo siela. Būdami vaikai nesugebame suvokti, kodėl būname nepelnytai įskaudinti, pažeminti ar paniekinti.

Citata iš katalogo: „Jobo knyga priklauso Biblijos išminties raštijai. Tai – poetinė drama, iškelianti nekalto žmogaus kančios problemą. Jobas – teisusis, išmėginamas kūno ir sielos kančių žaizdre, į savo kančios absurdiškumo slėpinį nepriima lengvų atsakymų, kuriuos jam siūlo geranoriški draugai. Jis šaukia savo nerimą ir pyktį ir, svyruodamas tarp nevilties ir tikėjimo, drįsta mesti iššūkį savo Kūrėjui: „Kodėl? Kur tu esi?“. Knygos siūloma išeitis – nusilenkti prieš neaprėpiamą Dievo galybę bei išmintį ir pasitikėti juo. Knyga mus palieka ant Naujojo Testamento slenksčio: Jobo, kenčiančio žmogaus, drama, pasieks savo atomazgą tik apleisto ir atsidavusio Nukryžiuotojo Dievo Sūnaus maldoje“.

Dailininkės B. N. Aukštuolytės-Kisielytės-Stankūnienės kelias į meną buvo klaidus ir vingiuotas. 1987 metais ji  baigė tuometinį Kauno politechnikos institutą, o būdama 46 metų – Vilniaus dailės akademiją.

Menininkė kviečia žiūrovą patį atrasti savąjį atleidimo kelią ir išgyventi susitaikymo džiugesį, o visus besidominčius jos darbais kviečia užsukti į jos dirbtuvėlę-studiją „Menų dirbtuvės“ (Liejyklos g. 4).

© 2014 „XXI amžius“