2014 m. vasario 14 d.    
Nr. 7
(2078)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Keistas teisingumo ieškojimas

Kauno apylinkės teisme – Edvardo Šiugždos (laikraštis ,,XXI amžius“) ,,Viešas laiškas Vidui Mačiuliui“...

Šiandien, 2014-ųjų sausio 30-ąją, Kauno apylinkės teisme užregistruotas skundas dėl baudžiamosios bylos iškėlimo privataus kaltinimo procese pagal Baudžiamojo kodekso 154 str. 2 d. ir 155 str. 1 d. Edvardui Šiugždai.

... Informacijoje ,,Žurnalistikos senjorų klubo MES sueiga su... laikraščio ,,XXI amžius“ skaitymu ir aptarimu“ (AKTUALIJOS) rašyta, kad Kaune leidžiamas krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis išspausdino šio leidinio savininko Edvardo Šiugždos ,,Viešą laišką Vidui Mačiuliui“.

Šio rašinio ,,herojų“ – Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininką V. Mačiulį (tikrai nežinojau, kad jau tapai tokiu aukštu veikėju – E. Š.), kaip ir visus dalyvavusius susirinkime, nustebino nepagrįsti E. Šiugždos teiginiai, kurie neatitinka tikrovės, yra paniekinantys, žeminantys, šmeižiantys.

„Kaltinamasis turėjo visas galimybes suvokti ir suprasti savo veiksmų prasmę, todėl teigtina, jog laiško autorius E. Šiugžda, paskleisdamas įvairius teiginius, tai padarė tyčia“ (tai –V. Mačiulio advokatės išsakyti žodžiai).

Citata iš Kauno žurnalistų interneto svetainės

Vidai Mačiuli,

Nežinojau, kad nepriklausomoje Lietuvoje neturėjau teisės gintis, atsiliepdamas į mane ir laikraštį „XXI amžius“ žeminančius bei šmeižikiškus tavo paskvilius. Jei būtų ankstesni laikai, iškviesčiau tave į dvikovą, bet, esu įsitikinęs, bailiai pabėgtum, nes nuo tiesaus atsakymo pabėgi ir dabar, „išdrįsdamas“ tik apkaltinti mane pagal Baudžiamąjį kodeksą. Kokią teisę sau suteikei jau beveik metus (nuo 2013 metų kovo) mane pulti tais žurnalistinę etiką pažeidžiančiais rašiniais? Kuo tau užkliuvo mano „Atsisveikinimas“ („XXI amžius“, 2013 12 27, nr. 47), iš kurio išsityčiojai? Kuo užkliuvo „Viešas laiškas“ („XXI amžius“, 2014 01 10, nr.2)? Nežinojau, kad atsakydamas į etiką pažeidžiančius tavo rašinius turėjau atsiklausti tavęs. Rašydamas „Viešą laišką“, turėjau tik vieną tikslą – sulaikyti tą puolimą, tą faktų klastojimą ir manęs bei laikraščio juodinimą, kurį leidai sau savo portale ir kitur. Tai buvo tik vienas atsakymas į jau kelis tavo straipsnius, kuriuos traktavau kaip paskvilius. Viename rašinyje puse sakinio „paaiškini“, kad ne pats rašei tuos paskvilius, tik juos redagavai. Tačiau tu juos paleidai „į eterį“, jais niekinai mane ir laikraštį, kaip niekini ir dabar. Būdamas krikščionis, du kartus tylėjau, tačiau vėliau atsakiau į tavo trečią paskvilį, norėdamas pasakyti, kad viskam yra ribos. Savo viešu laišku siekiau parodyti tiek tavo neleistinus veiksmus dabar, kai savo internetiniame portale žeminai „XXI amžių“, jo darbuotojus, asmeniškai mane, tiek ankstesniais metais, kai reikėdavo apsispręsti už tautą, už gėrį, už tiesą. Turėjau tik vieną tikslą – sulaikyti tą puolimą, tą faktų klastojimą ir manęs bei laikraščio juodinimą (G. B. byla tada dar buvo tik prasidėjusi, net nebuvo pasibaigusi, kaip, pažeidžiant visus procesinius įstatymus, ir dabar nėra pasibaigusi, spėju, tavo įsikišimu į ją, kad patirtume kuo daugiau žalos). Jeigu būtum laikęsis žurnalistų etikos, šio konflikto nebūtų. Juk tu pats eskalavai G. B. bylos temą, paskiau tyčiojaisi iš mano „Atsisveikinimo“ (kai išėjau iš redaktoriaus pareigų), paskiau savo pavaldiems „žurnalistams“ skleidei mano „Viešo laiško“ tekstą, t.y. didinai jo sklaidą, kol galų gale „atsakei“ į mano viešą laišką baudžiamosios bylos užvedimu. Žinok, kad net jei ir teismas su tavo spaudimu priims sprendimus prieš mane ir prieš mūsų leidyklą, vis vien neturėjai teisės pulti, kištis, iškraipyti faktus, žeminti ir šmeižti. Argi tau, kaip Žurnalistų etikos komisijos nariui, negalioja Etikos kodeksas, kurio 22 straipsnis kalba apie tai, jog žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas privalo vadovautis taisykle, kad kritikuojamam asmeniui visada turi būti suteikta atsakymo teisė, t.y. galimybė pasiteisinti, paaiškinti, paneigti klaidingą informaciją? Rašydamas savo paskvilius, man tokios teisės nė nebandei suteikti (pirmame tavo paskvilyje yra net arti dvidešimt prasimanymų, kuriais ir norima daryti įtaką teismui ir tebevykstančiai bylai, jų yra ir kitur). Jokio tikslo apšmeižti ar pakenkti tavo reputacijai neturėjau. Savo „Viešame laiške Vidui Mačiuliui“ rašiau pagal gautą informaciją, pagal savo gautas žinias, pagal savo nuomonę ir išvadas, pagal savo patirtį, pagal savo jausmus, siekdamas apginti save ir laikraštį. Iš mano pusės tai buvo tik būtinoji gintis. Viešame laiške aiškinau tiems mūsų skaitytojams, kurie galimai skaitė internete tavo paskvilius, gaudami klaidingą informaciją.

Vadovaujantis tavo advokatės logika, išeitų, kad norėjau pats užsitraukti bausmę už man suprantamą bei sąmoningai paskleistą šmeižtą ir patekti į kalėjimą. Iš kur tokios nesąmonės? Nes juk įstatymas vienareikšmiškai nustato bausmę. Ar tokie „teisiniai“ išvedžiojimai nėra kažkur girdėta ir net praktiškai naudota žinoma tezė: reikia tik žmogaus, o įstatymą visada surasime. Taip buvo Stalino laikais. Atrodo, kad šią tezę įtvirtini ir šiais laikais. Jokio noro ar ketinimo šmeižti tikrai neturėjau. Aš tik gyniau mano ir laikraščio, leidyklos pažemintą ir pažeistą orumą bei garbę, kurią savo portale ir kitur pradėjai juodinti nuo 2013 metų kovo vidurio ir tęsei iki dabar. Galėjai ir pats atsakyti argumentais kaip tikras žurnalistas, tačiau pakėlei akmenį ir smogei. Atsiprašau už metaforas, kurių tu tikrai nesupranti. Net Prezidentė nesmogia ir nekerštauja už šmeižtus, kurių patiria eidama į rinkimus. Kiek bylų galėtų iškelti prezidentė, kurią dabar įvairiai šmeižia? Galiu pasidžiaugti, kad būtų man „įdomi“ kompanija iš nuteistų Prezidentės šmeižikų, bet, manau, turėsi apgailestauti, nes ji nesielgia kaip tu. Galiu pasakyti apie „XXI amžiuje“ vasario 7 d. numeryje aprašytą žmogų – jį, paauglį, suėmė galbūt už parašytą laiškelį, gal prieš Staliną. Atėjo ginkluoti čekistai ir išsivežė, ir tik vėliau vilties netekusi jo motina sužinojo, kad jį išsiuntė į lagerį. Ar ne panašus ir mano atvejis, kai jau dabar, be teismo (kuris galimai bus surežisuotas), esu padaromas kaltinamuoju, o pats kažkodėl jau esi įsitikinęs, jog tikrai būsiu pasodintas į kalėjimą? Sovietiniais laikais dėl mano tautinės ir krikščioniškos („antitarybinės“) veiklos, mano (tiksliau, žmonos) bute buvo daroma nuodugni krata, visoje kelių tūkstančių knygų bibliotekoje bei garso kasetėse ieškant tautinės ir religinės literatūros ir įrašų, buvau daug kartų tardomas, siekiant išgauti mano „nusikaltimus“ santvarkai, kad išduočiau bendraminčius, netgi grasinama pasodinti mane į kalėjimą (tai man, be įdūkusių tardytojų, piktdžiugiškai „pranešė“ ir vienas aktyvus KGB agentas), bet vis dėlto nuteisti neišdrįsta. Dabar tuos siekius tęsti, kaip suprantu, apsiėmei pats. Iš kur ta visa neapykanta man, iki šiol tavęs asmeniškai nepažinojusiam? Noriu dar kartą pakartoti, kad savo viešu laišku tik atsakiau į kelis tavo paskvilius, kurie yra mane paniekinantys, žeminantys, šmeižiantys. Tad galėsime kautis teisme, nors ir nelygiavertėmis sąlygomis. Bet tau džiaugtis ir vaizduoti nugalėtoją, laimint baudžiamąją bylą prieš mane su tokia tavo turima draugų ir „pažįstamų“ teisininkų gvardija tikrai nėra nei didvyriškumo ženklas, nei koks nors teisingumo ieškojimas. Tai – greičiau tavo sielą ardantis bailumas.

Edvardas ŠIUGŽDA

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija