Šis tas apie tiesos ir teisingumo problemas
Kęstutis Milkeraitis
Vieno portalo redakcija prieš kurį laiką paprašė komentaro, ką manau, kad po ilgus metus kelto ažiotažo apie teroristus ir jų globėjus Lietuvoje, taip pat neva po VSD užkardyto terorizmo teismai Eglės Kusaitės byloje bando slėpti kai kurių žinybų darbelių galus. Kiek leido aplinkybės, gana nuosekliai sekiau šį teisminį procesą. Esu įsitikinęs, anksčiau ar vėliau bus sudaryta tam tikrų pastarojo dvidešimtmečio teisminės valdžios darbų Juodoji knyga. Joje tiek E. Kusaitės, tiek buvusio omonininko K. Michailovo ir panašios bylos tikriausiai taps pačiais juodžiausiais lapais. Mūsų sąmonėn joms bus lemta įaugti chrestomatiniais pavyzdžiais. Kaip kažkada atsitiko su per rašytoją E. Zolia (Emile Zola) išgarsintu A. Dreifuso (Alfred Dreyfus) apkaltinimu. Nepriėmęs išteisinamojo nuosprendžio Vilniaus apskrities apeliacinis teismas elgėsi pagal visuotinai naudotą sovietinių teisėjų metodą: kai nepajėgdavo apkaltintąjį realiai pasodinti, jį nubausdavo kardomojo kalinimo metu jo atbūtu terminu. Tikėdami, kad teisingumo jau pamokytas asmuo teisybės toliau nebeieškos. Esminis su E. Kusaite susijęs klausimas, ar nuo pat pradžios ši byla bendras Lietuvos VSD ir Rusijos FSB projektas? Tai paaiškėtų, jei prokuratūra būtų ištyrusi, kas tie asmenys, kurie galėjo nekliudomi Lietuvoje ir Vokietijoje rengti kovotoją Kaukazo emyratui nuo trylikos metų. Tačiau aš truputį išsiplėsiu. Po visuomenės disputo teisės temomis M. K. Čiurlionio namuose kitas internetinis portalas paprašė pasisakyti pagal daugybę problemų, susijusių su formalaus valstybingumo atkūrimu ir ką tuo laikotarpiu aš pamačiau Lietuvos teisėsaugoje. Neatsisakiau jiems į tai atsakyti, bet jau kitoje šio rašinio dalyje.
|