Lietuvos
kultūros
galerija

Kronika

Kauno šventovių piešiniai

Benjaminas ŽULYS

Kalba Aukštosios Panemunės klebonas, Aleksoto dekanas kanauninkas Deimantas Brogys, kairėje – parodos autorius Jonas Lukšė

Švč. Mergelės Marijos bažnyčia Aukštojoje Panemunėje, Vaidoto gatvėje

Švč. Trejybės (Kunigų seminarijos) bažnyčia

Kaunas. Panemunės bibliotekoje buvo atidaryta dailininko ir architekto Jono Lukšės Kauno šventovių piešinių paroda. Tai – ne vienerių metų kruopštaus, atkaklaus darbo rezultatas – bažnyčių, koplyčių, cerkvių, sinagogų, mečečių, kitų maldos namų piešiniai. Tenka stebėtis itin kruopščiu, kone juvelyriniu tų darbų atlikimu, dailininko akies pastabumu. Apie tuos darbus, jų reikšmę Kauno kultūros paveldui, meno istorijojai parodos atidaryme kalbėjo Aukštosios Panemunės Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčios klebonas, Aleksoto dekanas kanauninkas Deimantas Brogys, Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos kultūros renginių organizavimo ir projektų vadovė, Lietuvos universitetų moterų asociacijos prezidentė, XXII knygų mėgėjų draugijos pirmininkė Dalia Poškienė, Panemunės bibliotekos vedėja Daiva Nevardauskienė, kiti susitikimo dalyviai. Apie savo gyvenimą, kūrybinę veiklą mintimis pasidalijo ir pats parodos autorius J. Lukšė.

Kelio pradžia – jaunystėje

Įdomus, reikšmingas ir platus dailininko gyvenimo kelias... Dar vaikystėje jam teko patirti tremtinio dalią – kaip ir tūkstančiai gimtosios Aukštaitijos valstiečių jis su šeima atsidūrė Rytų Sibire – Užbaikalėje. Po metų nuo bado ir išsekimo mirė tėvas. Kad šeima išgyventų, Jonas nuo 12 metų turėjo imtis fiziškai sunkių darbų – dirbo krovėju, elektropjūklininku, matuotoju, krautuvo vairuotoju. Laisvalaikiu piešdavo. Tad galima sakyti, kad jis nuo jaunumės turėjo potraukį menui. Čelutajuje jis susipažino su atvykusiu diplomuotu dailininku, kurio pamokos suteikė pasitikėjimo savo jėgomis, paskatino siekti menininko perspektyvos. Po kurio laiko su namiškiais grįžo į Lietuvą, bet čia negavęs darbo, neturėdamas galimybės mokytis, išvyko į Tomsko sritį. Vėliau tarnavo sovietinėje armijoje, mokėsi vidurinėje mokykloje, studijavo Maskvos liaudies meno universiteto neakivaizdiniame skyriuje. Grįžęs į Lietuvą, mokėsi tuometiniame Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume, neakivaizdžiai toliau studijavo Maskvos liaudies meno universitete, dirbo dailininku, dailės mokytoju, studijavo Vilniaus dailės instituto Kauno vakariniame fakultete. Domėjosi istorija, kraštotyra, Kauno senamiesčio kultūros paminklais. Tai J.Lukšę atvedė į Kauno kultūros paminklų apsaugos inspekciją, kurioje kaip architektūros paveldo specialistas dirbo daugiau kaip 20 metų, ėjo kitas su kultūros paveldu susietas pareigas.

Gyvenimas – vien kūryba

J. Lukšė gerai pažino Kauno kultūros paveldą, ypač Senamiestį ir Kauno tvirtovę. Kūrybiškai paženklino atminimo lentomis ir bareljefais apie 30 kultūros paveldo pastatų, su istoriku Vladimiru Orlovu išleido Kauno tvirtovės atlasą. Neapsiribodamas vien Kaunu, jis sudarė unikalų albumą „Atmintis, atgijusi paminkluose“. Jame pateiktos kone visų paminklų, įamžinančių Lietuvos partizanų kovą prieš sovietų režimą, gyventojų trėmimus ir tautinio atgimimo istorinius įvykius, nuotraukos. Su pieštuku ir popieriaus lakštu jis nuodugniai ėmėsi fiksuoti Kauno kultūros paveldą. J. Lukšė lengvai ir subtiliai tušu atliekamomis linijomis prakalbina ir išgrynina kultūros paveldo objektus. Dailininkas tarsi apvalo vaizduojamus statinius, prakalbina juos ir perteikia dvasinį turinį, neapsiriboja pavieniais objektais, nuosekliai kuria išsamius piešinių ciklus, stengdamasis jais perteikti miesto architektūros savitumą, siūlydamas saugoti pastatus, kuriuose gyveno žymūs visuomenės ar kultūros veikėjai. Vienas didžiausių J. Lukšės piešinių ciklų yra skirtas kairiajame Nemuno krante nusidriekusius Aleksoto pastatus su jo istoriniais rajonais įamžinti. Šioje teritorijoje yra keliasdešimt valstybės saugomų kultūros paveldo vertybių. J. Lukšės tyrimų dėka dar daugiau nei 30 gali pretenduoti į jų sąrašą. Visi objektai sutelkti į vieną piešinių ciklą, kuris eksponuotas įvairiose Kauno vietose.

Didžiausios apimties J. Lukšės piešinių ciklas skirtas, gynybiniams Kauno tvirtovės objektams. Šia tema sukurta daugiau nei 100 piešinių – gynybiniai įtvirtinimai, kariniai miesteliai, administraciniai, sakraliniai, karininkų gyvenamieji pastatai, kultūros įstaigos, kapinės, atminimo kryžiai, sudėtinga inžinerinė infrastruktūra.

J. Lukšė nupiešė visas Kauno šventoves (kone 90 pastatų). Anot autoriaus, kultūros paveldo piešiniai – patirties perdavimas kolegoms, architektams, mokytojams, turizmo firmoms, istorikams. Šventovės buvo svarbiausi statiniai, įtvirtinantys tam tikrą konfesijos vyravimą, architektūros stilių prioritetą, valstybės kokybės lygį. Jos neretai atspindi sudėtingą ir dramatišką krikščionybės kovą prieš pagonybę, reformacijos plitimą, stačiatikybės skverbimąsi į Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę, Rusijos carinės valdžios priešiškumą bažnyčioms XIX amžiuje, pagaliau karingąjį ateizmą, pasišovusį visas religijas išrauti su šaknimis. Didėjantis žmonių mobilumas, besaikis vartotojiškumas mažina pamaldumą, bet maldos namų daugėja. Iš viešosios erdvės stumiama kultūra ir ją užimantys pramogų bei šou renginiai turbūt verčia žmones ieškoti nusiraminimo sakralinėje erdvėje.

Iš dailininko nupieštų sakralinių objektų daugiau nei pusę sudaro katalikų bažnyčios ir koplyčios – su krikščionybe susijusių religinių judėjimų maldos namų – 16, sinagogų – 11, stačiatikų cerkvių – 5, protestantų bažnyčių – 2, po vieną – islamo, budistų, višnuistų. Iš visų statinių pagal pirminę paskirtį nebenaudojamos 24 šventovės, dvi nugriautos.

Dar vienas J. Lukšės piešinių ciklas skirtas kryždirbystės kūriniams ir mediniams paminklams. Jame pateikti bene visi Kaune esančių medinių kryžių, koplytstulpių, stogastulpių, skulptūrų piešiniai. Šie darbai publikuojami J. Lukšės leidinyje „Kryždirbystės kūriniai ir mediniai paminklai“. Leidinį parodos atidaryme pristatė D. Poškienė.

J. Lukšė piešė Švč. Trejybės (Kunigų seminarijos) bažnyčią, Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus Arkikatedrą Baziliką, Švč. Mergelės Marijos Bažnyčią, Aušros Vartų Marijos, gailestingumo Motinos, koplyčią, Harė Krišna šventyklą, Kristaus Misijos baptistų bažnyčią ir kitas.

Parodos atidaryme kan. D. Brogys kalbėjo, kad ypač šviesu ir dvasinga visą gyvenimą daryti gera. Tokia be jokios abejonės esanti kilni J. Lukšės veikla. Be to, tai yra ir gyvas pavyzdys mūsų jaunimui. Kaip tik renginyje dalyvavo būrelis Šv. Mato gimnazijos moksleivių. Jiems šis susitikimas padarė gilų įspūdį.

© 2014 „XXI amžius“