Išnašos
Tėvynės laisvė buvo svarbiau už gyvenimą JAV
Gotikinėje Vilniaus dailės akademijos salėje vyko
2012 metais Stanislovo Abromavičiaus išleistos knygos apie pokario
pasipriešinimo kovų dalyvį Aleksandrą Zapkų Du Aleksandro Zapkaus
gyvenimai pristatymas. Renginyje dalyvavo prezidentas Valdas Adamkus
bei iš Jungtinių Amerikos Valstijų atvykęs A. Zapkaus sūnus Kęstutis
Zapkus, profesorius, vienas žymiausių lietuvių išeivijos dailininkų,
Vilniaus dailės akademijos rektorius Audrius Klimas ir prorektorius
Arvydas Šaltenis bei kiti garbūs asmenys. Mažeikių kraštui atstovavo
Mažeikių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktoriaus
pavaduotoja Irena Atkočaitienė ir bibliotekininkė Vita Girdenytė.
S. Abromavičius, pristatydamas knygą, paaiškino,
kodėl taip ją pavadino. Aleksandras Zapkus per jam skirtus trisdešimt
gyvenimo metų iš tikrųjų pragyveno du trumpus, bet garbingus gyvenimus.
Pirmasis jaunystė. A. Zapkus baigė Mažeikių valstybinę gimnaziją,
mokėsi Plungės mokytojų seminarijoje, po dviejų kursų buvo perkeltas
į Šiaulių mokytojų seminariją, tapo mokytoju, vedė Florentiną Kondrotavičiūtę,
gimė sūnus Kęstutis Edvardas. Tai buvo įdomus ir prasmingas mokyklos,
šeimos ir įvykių pasaulis, kai mokė vaikus rašyti bei skaityti,
mylėti savo kraštą, pats grojo įvairiais instrumentais ir kūrė dainas.
Prasidėjus Rytų okupacijai, prasideda antrasis
A. Zapkaus gyvenimas, kai reikėjo meilę Tėvynei įrodyti, priešinantis
su ginklu. Dirbdamas Viekšnių mokykloje, buvo įsijungęs į Viekšnių
valsčiuje veikusią nacionalinio pasipriešinimo organizaciją. Po
pralaimėtos kovos prie Sedos 1944 metų rudenį kartu su ginklo draugais
traukėsi Karaliaučiaus link, paskui atsiskyrė nuo jų ir į Vakarus
keliavo vienas, ieškodamas išvykusios šeimos. Žmona buvo JAV pilietė
ir šios valstybės ginama, todėl Aleksandras turėjo galimybę kartu
su šeima išvykti į JAV, bet pasiryžo kovoti už gimtąją žemę ir,
pasirūpinęs šeimos saugumu, grįžo į Lietuvą. A. Zapkus ėmė ieškoti
ryšio su partizanais. Kaišiadorių apylinkėse tampa Didžiosios Kovos
rinktinės partizanu, pasivadina Piliakalnio slapyvardžiu. Žuvo netoli
Kaišiadorių kautynėse 1946 metais.
Antrajam A. Zapkaus gyvenimui reikėtų priskirti
ir jo sūnaus dailininko Kęstučio likimą, nes sakoma, jog mes po
mirties liekame gyventi savo vaikų gyvenimuose. Savo knygoje S. Abromavičius
bandė plačiau aprašyti K. Zapkaus likimą. Jis gimė 1938 m. balandžio
22 d. Mažeikiuose. Išsilavinimą įgijo Čikagoje, kur lankė lituanistinę
mokyklą. 1960 metais baigė Čikagos meno institutą, meno studijas
gilino Syracuse universitete, įgijo magistro laipsnį, vėliau į meną
gilinosi Paryžiuje. K. Zapkus dėstė Prinstono universitete, dirbo
Paryžiuje ir kituose Europos miestuose. Po Lietuvos nepriklausomybės
atkūrimo kurį laiką dėstė Vilniaus dailės akademijoje. Žurnalas
Valstybė yra įtraukęs K. Zapkų į garsiausių lietuvių išeivių penkiasdešimtuką.
Prezidentas V. Adamkus, prisimindamas mūšį ties
Seda 1944 metų rudenį, kuriame jam kaip ir A. Zapkui teko dalyvauti,
pakvietė Kęstutį Zapkų atvykti į Prezidentūrą atsiimti Vyčio Kryžiaus
ordino Komandoro kryžiaus, kuriuo 2010 metais Lietuvos Prezidentės
dekretu po mirties buvo apdovanotas jo tėvas Aleksandras.
Vilniaus dailės akademijos rektorius A. Klimas
ir prorektorius A. Šaltenis bei iš Mažeikių atvykusios I. Atkočaitienė
ir V. Girdenytė pasveikino K. Zapkų su 75-mečiu. Ponas Kęstutis
dėkojo už jo tėvo A. Zapkaus-Piliakalnio atminimo pagerbimą ir žadėjo
po metų grįžęs į Lietuvą atvažiuoti į Mažeikius, susitikti su savo
krašto žmonėmis, pristatyti savo kūrybą.
Mažeikių rajono savivaldybės informacija
© 2014 XXI amžius
|