2014 m. vasario 14 d.    
Nr. 7
(2078)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Šis tas apie tiesos ir teisingumo  problemas

Kęstutis Milkeraitis

Vieno portalo redakcija prieš kurį laiką paprašė komentaro, ką manau, kad po ilgus metus kelto ažiotažo apie teroristus ir jų globėjus Lietuvoje, taip pat neva po VSD užkardyto terorizmo teismai Eglės Kusaitės byloje bando slėpti kai kurių žinybų darbelių galus. Kiek leido aplinkybės, gana nuosekliai sekiau šį teisminį procesą. Esu įsitikinęs,  anksčiau ar vėliau bus sudaryta tam tikrų pastarojo dvidešimtmečio teisminės valdžios darbų Juodoji knyga. Joje tiek E. Kusaitės, tiek buvusio omonininko K. Michailovo ir panašios bylos tikriausiai taps pačiais juodžiausiais lapais. Mūsų sąmonėn joms bus lemta įaugti chrestomatiniais pavyzdžiais. Kaip kažkada atsitiko su per rašytoją E. Zolia (Emile Zola) išgarsintu A. Dreifuso (Alfred Dreyfus) apkaltinimu. Nepriėmęs išteisinamojo nuosprendžio Vilniaus apskrities apeliacinis teismas elgėsi pagal visuotinai naudotą sovietinių teisėjų metodą: kai nepajėgdavo apkaltintąjį realiai pasodinti, jį nubausdavo kardomojo kalinimo metu jo atbūtu terminu. Tikėdami, kad „teisingumo“ jau pamokytas asmuo teisybės toliau nebeieškos. Esminis su E. Kusaite susijęs klausimas, ar nuo pat pradžios ši byla bendras Lietuvos VSD ir Rusijos FSB projektas? Tai paaiškėtų, jei prokuratūra būtų ištyrusi, kas tie asmenys, kurie galėjo nekliudomi Lietuvoje ir Vokietijoje rengti „kovotoją Kaukazo emyratui“ nuo trylikos metų. Tačiau aš truputį išsiplėsiu. Po visuomenės disputo teisės temomis M. K. Čiurlionio namuose kitas internetinis portalas paprašė pasisakyti pagal daugybę problemų, susijusių su formalaus valstybingumo atkūrimu ir ką tuo laikotarpiu aš pamačiau Lietuvos teisėsaugoje. Neatsisakiau jiems į tai atsakyti, bet jau kitoje šio rašinio dalyje.

Taigi apie melą. Matyt, nesuklysiu: tiesos reikalavimas yra tapęs pagrindiniu pilietiškosios visuomenės siekiu. Ir ne tik moksleivių, kreidelėmis išmarginusių Nemuno krantines Kaune, bei gąsdintų dėl to „dėdėmis policininkais“. Tiesos reikalavimas tapo noru sužinoti, kokią valstybę mes kuriame, nes tos minių minios, kurios visoje Lietuvoje traukė į mitingus ir į valstybės objektų gynimo akcijas siekdamas laisvės, siekė tolesnio Vasario 16-osios principais pagrįsto valstybingumo realizavimo plataus valstybės dorybinio valdymo, kurį naikino okupantai ir jų vietiniai pakalikai, atkūrimo, atsigręžiant į tvarkingiausių laisvųjų šalių praminamą kelią. Pokalbio M. K. Čiurlionio namuose metu siūliau sutrikimo, vykstančių reiškinių nebesupratimo aplinkoje žmonėms bandyti patiems analizuoti ir sintezuoti, kas ir kodėl vyksta jų aplinkoje ir visoje šalyje. Aš tada paminėjau tris skirtingų tautų autorius – žydę, rusą ir anglą – kaip skaitytinus, siekiant išsiaiškinti, kaip sovietija atsirito į perestroiką. Kiekvienas jų iš savos pozicijos padarė tam tikras analizes apie laikmetį, lėmusį mūsų dabartį. Svetimtaučiais tenka pasiremti dar ir dėl to, kad nors Lietuvos Laisvės stovykla priėmė daugybę perbėgėlių iš KPSS (sovietinės kompartijos) ir KGB (sovietinio saugumo), nė vienas iš jų neatskleidė tikrųjų sistemos virsmo  priežasčių ir tikslų. Bet juk nepatikėsime, kad vien M. Gorbačiovo ir A. Jakovlevo valia buvo išformuota blogio imperija. Socialinio teisingumo tema praėjusius du šimtmečius buvo europinės kultūros šalių visuomenių alfa ir omega. Tad siekio realizacija kai kam pasirodė sovietinės sistemos, gebėjusios apkvailinti tūkstančių tūkstančius. Ir tebetęsiančios tą  kvailinimą net  po olimpiniais žiedais Sočyje atsiradimas. Kvailinimo iliustracijai imu citatą iš vienos to kvailinimo aukos – socialistinių revoliucijų nešėjo Ernesto Guevaros „Motociklininko dienorasčio“ knygos: „Didelėje kasykloje vienijasi šaltas išskaičiavimas ir bejėgis apmaudas. Jie eina kartu, nepaisant neapykantos dėl bendrų poreikių gyventi ir išnaudoti vieniems kitus.

Kažin, ar ateis diena, kai bent vienas kalnakasys džiugiai paims kastuvą ir sąmoningai eis nuodyti savo plaučių. Sako, kad taip yra tenai, iš kur sklinda raudona šviesa, šiandien stulbinanti pasaulį. Taip sako žmonės. Aš to nežinau.“ Gaila, kad žodžių autoriui, plačiai tebešlovinamam revoliucijų eksportuotojui Če Guevarai taip ir nepavyko „sužinoti“: apsilankyti ten, kur jis įsivaizdavo rasiąs laiminguosius po raudonąja pašvaiste – ne po ta, kuria Putinas vėl pavaišino pasaulį žaidynių atidarymo šoumeniadoje, o pasišnekėti su Vorkutos ar Kuzbaso kalnakasiais,  kaip juos maitino ir maitina „raudonosios šviesos“ ideologijos nešėjai. Ne vien anuomet. O ir po to, kai tie šviesos nešėjai tapo jų gamybos priemonių savininkais (posovietiniame pasaulyje – oligarchais). Neabejoju, pabaigoje Če Gevarai būtų tekusi švedo Varenbergo dalia.

Žydės Hede Massing knyga „Ši apgaulė. KGB taikinys Amerika“ (This deception. KGB forget America) vertinga atskleidimu, kaip prieškario ir pokario vakarų intelektualinis elitas savanoriškai siūlėsi į pagalbą stalinizmui. Daugelis mąstančių lietuvių nuleisdavo rankas, vos išgirsdavo  pertransliuojamus Bernardo Šo ar, pavyzdžiui, žymių prancūzų menininkų – Simonos Sinjore ir Ivo Montano – pareiškimus apie tai, kad jie – Vakarų komunistai – remia maskviškius pasaulinės revoliucijos idėjų skleidėjus. H. Massing analizės vertingos – ji sugebėjo nesusitapatinti su daugybe savo tautiečių, aktyviai veikusių ir kūrusių tai, kad perfrazuojant N. Finkelšteiną vadintina „bolševizmo industrija“, o perestroikai prasidėjus, siekusių ir tebesiekiančių prisidengti irgi nuo holokousto nukentėjusiųjų skraiste. Ji atskleidė, kokio aklumo (ar apsimetimo) reikėjo, kad net atvykstantieji į sovietiją, nesugebėtų pajusti, kad visas milžiniškas valstybinis aparatas vienu metu kuria gulaginę sistemą ir tuo pat metu dedasi socialinės revoliucijos lopšiu, socialinio teisingumo nešėju. Koks dezinformatorių ir šnipų tinklas buvo pasitelktas jau ir prieškario Lietuvai. Kad gana žymi talentingų intelektualų dalis prisidėtų prie sunkiai atgauto valstybingumo užsmaugimo. Savųjų rankomis. Kad patys įsikinkytų į „stalininės saulės“ vežimą. Melas buvo visaapimantis. Net su Lietuvos disidentais bolševizmas elgėsi skirtingai. Daugumą sodino į etapinius traukinius, brukdami Sibiro lageriuosna. Bet kitus sodino į lėktuvus. O tais lėktuvais nuskraidindavo iki Jeilio tipo universitetų intelektualių salonkomunistų (V. Bražėno apibūdinimas) sambūrių atšviežinimui.

Apie 1960 metus iš Suomijos į Vakarus perbėgo ukrainietiškas ir rusiškas šaknis turintis KGB analitikas Anatolijus Golycinas. Anapus kordono jis sukėlė tam tikrą sumaištį – mat atskleidė Vakaruose išsišakojusį gėbistinių šnipų tinklą. Tačiau mūsų gyvenamajam laikmečiui nagrinėti jis įdomus prieš pat perestroikos pradžią parašyta knyga „Nauji melai vietoje senųjų“. Joje analitikas įspėjo apie artėjimą to, ką lietuviškai mums išvertė kaip „persitvarkymą, viešumą, naująjį mąstymą“. Įspėjo ir apie būsimą Lenkijos kortos panaudojimą, „Solidarumą“,  nacionalinius frontus bei kitus procesus: saldainių popierėlius, kuriais tie nauji melai vietoje senųjų ir bus įpakuojami ir mums teikiami. A. Golycino knygą „New lies for old“ anglų kalba, pasirodžiusią 1984 m., galima rasti Mokslų akademijos bibliotekoje, V. Bražėno fonde. Mokantys lenkiškai ją gali perskaityti ir internete.

Anglą Edvardą Lukasą (Edward Lucas) kaip ir Fransuazą Tom (Francoise Thom) seniai pažįstame. Žinome juos kaip  vakariečius daugmaž perpratusius posovietinę tikrovę. „Baltų lankų“ leidyklos lietuvių kalba išleistoje jo knygoje „Apgaulė. Šnipai, melas ir kaip Rusija mausto Vakarus“ yra daug mūsų analizių bandymams reikalingų žinių. Tačiau vienoje srityje E. Lukas pelnytai bus ir tarp vakariečių pionieriumi. Tarp tų, kurie jau sugeba laisvajam (kaip jį vadiname) pasauliui paaiškinti, kiek vidurio Europos, ir ypač Baltijos šalių ekonomikai ir žmonių resursams kainavo jų – „laisvųjų vakarų vyriausybių ir visuomenių naivus (?) tikėjimas iš rytų sklindančiu melu, socialinėje demagogijoje paslėptu imperiniu siekiu įsiviešpatauti pasaulyje, t. t. skandinti gulaguose bet kokį laisvės siekį. Visos paminėtos knygos (jų, be abejo, galima rasti ir daugiau), yra įvadas į sovietinio melo pažinimą nei su kuriuo susidūrėme kiekvienas atskirai. Melo, kuris nesibaigė sovietijos subyrėjimu. Melo, nukreipto į ateitį. Nes jei teisingai supratau, ką V. Putinas oficialiai deklaravo Sočyje, – sovietizmas nėra sunaikintas.

O kaip visame tame kontekste Lietuva? Ar nepaaiškės, kad ne tik putininė Rusija „mausto Vakarus“? Siekdami išsiaiškinti, kodėl 1990 metais neatsirėmėme į partizanų bunkeriuose ir šviesiausių tautos žmonių emigracijoje nubrėžtas Lietuvos ateities valstybingumo gaires, apie kurias jie rašė ir kurios buvo ne kas kita, o tik Vasario 16-osios valstybingumo tąsa, imkime ir nuodugniai peržvelkime pastarojo dvidešimtmečio įvykius. Atsekime, nuo kada realiai tautinį ir valstybinį Atgimimą į save vėl ėmė siurbti Melas. Tas toks brutalus, visaapimantis, euroazinis, pagrįstas protų naikinimu ir slaptu valstybių valdymu. Mes turime išties labai pamokančią istoriją. Per ją nuo mokyklinio suolo galėtume sužinoti, kokiu būdu ne tik mūsų sąskaita, bet ir su mūsų pagalba pūtėsi euroazijinė imperija. Kaip ji naudojo kyšius ir papirkimą ir kaip bajorų tautos atstovai ne visada sviesdavo kapšus su „Judo grašiais“ Abiejų Tautų Respublikos seimuose įspėdami apie atsėlinančius pavojus. Prieškario valstybingumo dvidešimtmetis nesulaukė kvalifikuoto tyrimo. Vietoje jo dozuotai pasirodydavo žinios apie neva Maskvos dovanas prezidento A. Smetonos žmonai, nors, tiesą sakant, paties prezidento asmuo susilaukė ir didesnio dėmesio. Ne, ne prezidento paieškos rasti efektingiausią, Lietuvai tinkamiausią valdymo būdą. Jėgos mestos, kaip naujomis sąlygomis įtvirtinti sovietinius propagandinius stereotipus apie autoritarinį ar net fašistinį A. Smetonos režimą.

Kam to reikėjo? Sovietiniams tankams atbildėjus į Kauną, žymusis mūsų kolaborantas J. Paleckis pasiskelbė valstybės prezidentu ir pradėjo valstybės naikinimą būtent  prisidengęs 1938 metų Konstitucija. Prezidentė D. Grybauskaitė yra teisingai išsitarusi, kad po 1990 m. Kovo 11-osios valstybė įgavo naują kryptį ar pagreitį. Žinoma, nereikia galvoti, kad ta sovietinė Lietuva buvo valstybė. Tačiau jos Aukščiausioji Taryba priėmė visos valstybinės nepriklausomybės atkūrimo aktą pasiremdama būtent 1938 metų Konstitucijos galiomis. Kitas klausimas, kodėl tai Konstitucijai buvo leista galioti tik 10 minučių? Kodėl nepasinaudota ja ir daugeliu kitų įstatymų, kurie puikiausiai galėjo reglamentuoti mūsų gyvenimą bent tam tikrą laiką chaose po valstybingumo atkūrimo? Juk niekas netrukdė mums juos tvarkyti, tobulinti.Čia ir atsiskleidžia, kam yra reikalinga mums pamėtėjama bulvarinė kvaziistoriografija. Su agento Maknicko slapyvardį turėjusio asmens rašiniais apie prezidentą A. Smetoną ir su tuo nepaliaujamu slinkimu „nuo A. Bumblausko iki V. Savukyno“.

Pagal Aukščiausiosios Tarybos reglamentą Kovo 11-osios Aktą pasirašyti turėjo du asmenys: jos pirmininkas V. Landsbergis ir sekretorius L. Sabutis. Tačiau, atrodo, V. Čepaitis pasiūlė leisti ant akto dėti parašus visiems AT nariams. Norėta, kad bendroje euforijoje aktą pasirašytų ir Vilniaus krašto vaikinai. Tačiau S. Peško kompanija šią galimybę praignoravo. Žinoma, dekoratyviniai parašai ant Akto, jei tai būtų likę atminimui, niekam nebūtų pakenkę. Tačiau turime prisipažinti – šiuo „signitarizmu“ atvėrėme kelią nepamatuotom ambicijoms, privilegijų sugrąžinimui į viešajį gyvenimą ir vėliau suvešėjusiai politinei korupcijai.

„Signitarizmas“ užvualino organizuotą, nusikaltusią kolaborantinę struktūrą Lietuvos komunistų partiją, leisdamas jai toliau mutuoti, pagaliau diskredituoti S. Kairio socialdemokratiją. Tokie tad buvo pirmieji naujieji melai tolinę mus nuo Vasario 16-osios valstybingumo į tą oligarchų kuruojamą būtį, kurioje esame ir kurią ar tik nebus sumąstę perestroikos tėvai.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija