|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Mylėti dalyvauti kito gyvenime visa savo esybe
Sausio 2629 dienomis Lietuvoje viešėjo daugelio knygų ir straipsnių autorius, leidėjas, kunigas salezietis Brunas Fereras (Bruno Ferrero) SDB iš Italijos. Jis ruošė Lietuvos žmones sutikti kovą atkeliausiančias šventojo kunigo Jono Bosko relikvijas, skaitė pranešimus. Brunas Fereras gimė Italijoje. Baigė saleziečių seminariją, įgijo teologijos, filosofijos, psichologijos žinių. Po įšventinimo kunigu dirbo su jaunimu, daug metų dėstė saleziečių mokyklose, rašo švietimo ir šeimos temomis. Išleido keletą knygų, apsakymų vaikams ir jaunimui, kurie išversti į keletą Europos kalbų. Rašo straipsnius į Saleziečių biuletenį, leidžiamą 156 šalyse 29 kalbomis. Laisvalaikiu skaito paskaitas apie tėvų ir vaikų teises. Katalikų bendruomenė Gyvieji akmenys Kaune, VDU Didžiojoje salėje, surengė pirmą šiais metais Atsinaujinimo dieną su kun. B. Fereru SDB. Pranešimus ir paskaitas iš italų kalbos vertė ses. Liucija Grybaitė FMA. Pirmą kartą į Lietuvą atvykęs italas kunigas salezietis išvydo sausakimšai perpildytas sales. Lietuviškai išleista jau daugiau nei 20 jo knygų, todėl B. Ferero vardas Lietuvoje žinomas iš populiarių dvasinio ir pamokomojo turinio pasakojimų. Daug Šakių Šv. Jono Krikštytojo parapijos tikinčiųjų vyko į Atsinaujinimo dieną Kas padarys mus laimingus. Kaip gera sutikti savo kraštiečius tokioje gausoje žmonių, kurie ištroškę gražaus žodžio, paliečiančio kiekvieną širdį! Patekti į salę, pasirodo, teko laimė ne visiems žmonių buvo tiek daug, kad net uodas nebūtų pralindęs. Bet organizatoriai galvojo operatyviai, pirmojo aukšto vestibiulyje buvo įkurdintas ekranas tiems, kurie degė nekantrumu išvysti svečią iš Italijos, bet neturėjo galimybių patekti į salę. Renginio organizatoriai Gyvieji akmenys kvietė jaunus žmones ant scenos, kur buvo likę daug laisvos vietos, o tėveliai mažuosius leido šėlti mažųjų grupėje, kur jie žaidė žaidimus, žiūrėjo jiems parengtus vaidinimus. Rašytojas ir kunigas Bruno lyg draugiškai besišnekučiuodamas, šmaikščiai sumesdamas kokią istoriją, neleido nė akimirkos nuobodžiauti. Istorijas kurti pradėjo vaikams, o vėliau pastebėjo, kad jomis mielai domisi ir suaugusieji. Vertėjavusi sesuo Liucija labai emocingai perėmė kunigo Bruno kalbėjimo manierą, tad visai nesijautė, kad svečias kalba ne lietuviškai. Kiekviena mintis, rimtas moralas Dievo žodžiui skambėjo patraukliai. Jis nurodė žvilgsnio kryptį, kur link reikia dairytis, koks tolimesnis tikslas. Jaunam žmogui norėdamas ką nors pasakyti, negali ateiti ir išrėžti tiesiai šviesiai reikia pavyzdžio, moralinio kelrodžio. Visos kunigo Ferero istorijos remiasi tik vienu tikslu padėti auklėti jauną žmogų ne griežtai jį kritikuojant, o tiesiog švelniai nukreipiant. Patys gražiausi dalykai vyksta pabaigoje, todėl neprieiname prie pabaigos, o priartėjame prie esmės pradžios, atviravo svečias. Į savo pasakojimus rašytojas įterpė prisiminimus, biografijos nuotrupas, vykusių paskaitų nuotykius. Buvo toks gyvas bendravimas su visa auditorija, kad nė nepastėjome, kaip prabėgo pusdienis. Kai nuvykstame į kokią vietą, kurioje nesame laukiami, tada jaučiamės blogai, kalbėjo kunigas, pridurdamas istoriją apie besilaukiančią kūdikio mamą, kuri jau turėjo sūnų. Šis visai nelaukė gimstant antrojo kūdikio, kadangi tuomet reikės dalintis mamos dėmesiu, bet gimė sesutė, ir ji visai nenorėjo kvėpuoti, tik priėjus berniukui ir ramiai padainavus vaikišką dainelę, sesytė visai netikėtai pradėjo pati kvėpuoti. Ši tikra istorija tik įrodo, kad kiekvienas iš mūsų nori būti laukiamas. Jūs visi esate laukiami, Dievo planuoti. Nesvarbu kas ką tau sako, prisimink, kad tu esi šventas Jo Kūrinys, dėstė kunigas Bruno. Jei nori išvysti Dievo artumą, žvelk artimui į akis, jame išvysi Jį. Viena mergaitė šliaužiodama keliais vis susimušdavo, jos mama net nebežinojo, ko imtis, kaip ją paguosti, todėl pradėjo mergaitei ėmus verkti ištiesti į ją rankas ir su meile apkabinti. Atėjo diena, kai pati mama, neišlaikiusi buities rūpesčių, ėmė ir pravirko. Mergaitė irgi ištiesė abi rankas ir apkabino savo mamą. Kiek iš mūsų apkabiname savuosius vaikus? Kiek iš mūsų nesidrovime parodyti savo meilės švelnumą? Juk duota meilė visada sugrįžta. Nuolat kartokime: Aš tave myliu dabar ir visada, nesvarbu, kas tau nutiks! entuziastingai mokė kun. B. Fereras SDB ir kvietė nebijoti mylėti. Ar įvertiname laiką, kurį Viešpats yra padovanojęs? Ką padariau per tą valandą, kuri jau praėjo?.. Ateis diena, kai išgirsime tokį klausimą: ką padarei su dienomis, kurias aš tau padovanojau?.. uždavė painų galvosūkį kunigas. Mes praradome Dievo didybės suvokimą. Kaip miela dairytis po salę, kur visos vietos užpildytos, o žmonės sėdi ne tik ant laiptų, bet ir visur, kur įmanoma. Tai rodo, koks svarbus yra žmogaus vadovavimas! Jie nori eiti teisingu keliu, tik rodyk kryptį! Eis ten, kur gyvena Tiesa, kur gyvena Dievas! Tai visus suvienija bendrai maldai, šlovinimo giesmei, susikaupimo minutei... Suklaupę scenos priešakyje, nuoširdžiai šlovinimo giesme prabilo ne tik jaunas ar senas, bet visi! Su džiaugsmo ašara veide, meilės saldumu lūpose ne vienas pirmąkart pajuto bendrystės džiugesį! Gera, kai žmones sujungia Dievas, kuris kalba žmonių lūpomis. Norisi klausytis vėl ir vėl, ir kunigo Bruno pasakojimų, ir puikiai pasiruošusios šlovinimo grupės. Po pietų pertraukos žmonės rinkosi į šešias darbo grupes pagal savo pomėgius. Žmonės išsiskirstė į auditorijas, todėl didžiosios spūsties nebeliko. Užtarimo malda už norinčius meldėsi Gyvieji akmenys ir Gailestingumo versmė. Su vaikais užsiėmimą vedė ses. Marta (Šv. Jono apaštalinės seserys) ir Dievo armija. Brolis Jurgis (Šv. Jono bendruomenė) dalijosi informacija su jaunimu tema Įsimylėti laimingai. Ar įmanoma? Nemažai sutuoktinių atėjo pabendrauti su ateitininkais Jurgita ir Vytautu Saliniais. Penkių vaikų tėvai dalijosi, kas jų šeimoje teikia laimę, ir sakė, jog daugiausia džiaugsmo semiasi iš vaikų auginimo. Gyvenu vienas, bet nesu vienišas. Kaip galiu gyventi Dievo garbei ir žmonių gerovei? šia tema kalbėjo Dalia Railaitė (Gerojo samariečio bendruomenė), tikindama, jog morališkai smunkančioje visuomenėje krikščionys, iš tiesų gyvenantys pagal savo išpažįstamą tikėjimą, gali sukelti dvasinę revoliuciją. Daugiausia klausytojų pasirinko svečio kunigo Ferero grupę. Jis pristatė šv. Jono Bosko prevencinę sistemą, optimizmą, pasitikėjimą. Kun. Jacek Paszenda SDB įvade į Eucharistijos liturgiją sugrąžino pakylėtas širdis į tikrovę ragindamas neliūdėti, nes šventas žmogus yra linksmas žmogus, jo širdis yra tyra, jis daro daug gera! Būti šventuoju nuostabiai gerai atlikti savo pareigas. Esi mokinys puikiai mokykis, esi policininkas atsakingai saugok, esi ugniagesys, mokytojas... Eucharistijos šventė buvo tikrai neįprasta tokia pilnutėlė salė žmonių, scena paruošta duonos pasidalijimui. Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ džiaugėsi žmonių gausa, liudijo apie savo pirmąjį pakvietimą pas Jėzų su ašaromis akyse džiugiu balsu prisiminė pirmuosius gyvenimo dvasinius mokytojus. Ganytojas plačiai palietė skaudžią krikščionybės istoriją, pristatė šiurpinančius faktus ir nuramino, kad Viešpats randa vis naujus būdus pakviesti žmogų, paliesti kiekvieną asmeniškai. Ar niekada nesusimąstėte: o gal ir mane Viešpats kviečia tapti savo bendradarbiu, nešančiu Gerąją Žinią? Visai nesvarbu, kas mes esame, darykime daug gero tik tokie žmonės gali patraukti ir kitus. Būkime Viešpaties bendradarbiai! Po šv. Mišių, rodos, niekas negalėjo patikėti, jog viskas jau baigėsi... Žmonės ramiai skirstėsi, lyg laukdami tęsinio. Tai buvo tiesiog neįtikėtina diena! Naujų žinių ir apmąstymų bagažas visai nebuvo sunkus, bet gyvenimo kelionės traukinyje ypatingai reikalingas. Susimąstę skirstėsi klausytojai, matyt, toks ir buvo siektas tikslas. Tik tiksliau save įvertinęs gali pradėti dairytis aplinkui. Kiekvienas į savo šeimą persivežė po mažą lašelį šviesos, kurį gavo tą įsimintiną dieną, juk mums labai reikalinga dvasinė šviesa! Jūratė TC Šakiai
© 2014 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |