2014 m. vasario 28 d.    
Nr. 9
(2080)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

„Miesto misijų“ susitikimas – kavinėje, šlovinimo vakaras – bažnyčioje

Kauno arkivyskupijos kurija ir katalikų bendruomenė „Naujoji Sandora“ toliau organizuoja „Miesto misijas“. Jų tema pirmąjį 2014 metų pusmetį – „Jėzus visada šalia“. Šios misijos – paskutiniais mėnesių ketvirtadieniais rengiami pokalbiai su kunigais Kauno senamiesčio kavinėse. Šių susitikimų dalyviai, kiti miesto gyventojai vėliau kviečiami į šlovinimo ir maldos vakarus bažnyčioje. Sausio 30 d. vakare įvyko pirmasis „Miesto misijų“ renginys šiemet. „Vera Cafe“ kavinėje su keliomis dešimtimis jos lankytojų kun. Aldonas Gudaitis SJ bendravo tema „Kai Dievas juokiasi“. Paskui Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčioje vyko šlovinimo ir maldos vakaras su bendruomene „Naujoji Sandora“.

Tėvas jėzuitas, kalbėdamasis su kavinės lankytojais, sakė: „Esame dažniau įpratę manyti, jog Dievas tik kenčia. Tačiau iš Šventojo Rašto akivaizdu, jog Dievas tikrai juokiasi“. Argi Dievas, pasak kunigo, nesišypsojo, kurdamas pasaulį ir matydamas, jog „tai buvo gera“ (plg. Pradžios knygą)? Ar ne Jėzaus šypseną byloja jo švelnumas ir meilė vaikams (plg. Mk 9–10)? Jėzus netgi ragino būti panašius į vaikus – jie pirmi, kurie moka juoktis, džiaugtis, atleisti skriaudas. Egzistuoja stereotipas, jog įeini į bažnyčią ir nustok šypsotis. Tačiau Bažnyčia pripažįsta juoko dorybę, yra netgi humoro dorybės globėjas šventasis Tomas Moras, miręs kankinio mirtimi ir juokavęs prieš pat jam įvykdytą mirties bausmę. Yra netgi posakis, jog pats geriausias egzorcizmas yra juokas.

Kita kalba – ar šypsomės mes, ar mūsų juokas yra tikrai linksmas, neužgaulus kitų atžvilgiu? Krikščioniui juokas, šypsena nėra visai tas pats, ką psichologai vadina pozityvia mąstysena. Juokas apsaugo krikščionį nuo susireikšminimo. Dievo ir mūsų pačių šypsena neleidžia sureikšminti savęs pačių ir dalykų, kurie gyvenime iš tiesų nėra labai svarbūs. Dievas, kaip nuotaikingai kalbėjo kun. A. Gudaitis, tikrai mėgsta pajuokauti, pradžiuginti, pralinksminti žmogų visai to jam nesitikint (tėvas jėzuitas nuoširdžiai ir šmaikščiai prasitarė: buvęs ne pats pažangiausias mokinukas dabar dirba gimnazijoje, o labai mylėjęs žemę dabar kunigauja... Argi tai – ne Dievo pokštai?).

Kiekvienas, pažvelgęs į savo gyvenimą, atrastų Dievo pokštų. Dievo juokas –  vilties, džiaugsmo žinia žmogui. Dievas nesidžiaugia žmogaus kančia, kenčia kartu su juo, tačiau bet kokioje kančioje duoda viltį. „Todėl mums labai reikia Dievo, kuris šypsosi; negali būti, kad Dievas nesišypso“, – sakė tėvas jėzuitas, kviesdamas nebijoti būti vaikais.

Kun. Aldonui Gudaičiui SJ šiame susitikime teko atsakyti ir į daugybę klausimų. Žmonės teiravosi ir tokių dalykų, kurie nebuvo tiesiogiai susiję su tema, tačiau itin dažnai užduodami tikintiesiems (kaip antai, kodėl Dievas leidžia kentėti ir vargti, pvz., skurstantiems Afrikoje, kenčiantiems nuo karų). Tėvas jėzuitas, nuoširdžiai pakviesdamas skaityti visą Šventąjį Raštą (o ne remtis atskiromis jo eilutėmis), drąsino gilintis į tikėjimą, nuoširdžiai ieškoti atsakymų ir Dievo.

Šlovinimo vakare Jėzuitų bažnyčioje buvo adoruojamas Švenčiausiasis Sakramentas. Jį išstatęs kun. A. Gudaitis SJ pakvietė nepabūgusius speigo sausio vakarą ir atėjusius valandėlei į bažnyčią pabūti Dievo tyloje. Maldos vakaro dalyviai šlovino Viešpatį ir giesme kartu su „Naujosios Sandoros“ bendruomene.

Kauno arkivyskupijos informacijos tarnyba

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija