Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Oazė
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Širdies chirurgijos pradininkas

Prof. dr. Algimantas Jonas Marcinkevičius

Vasario 19 dieną, eidamas 93-iuosius metus, po ilgos ir sunkios ligos mirė žinomas kardiochirurgas, širdies chirurgijos ir organų transplantacijos pradininkas Lietuvoje prof. dr. Algimantas Jonas Marcinkevičius. Jis sukūrė širdies ir kraujagyslių chirurgų mokyklą, pirmasis Lietuvoje operavo daugelį širdies ydų, protezavo širdies vožtuvus, rekonstravo širdies vainikines arterijas, pašalino aortos krūtininės dalies aneurizmą. Dar 1964 metais A. J. Marcinkevičius atliko pirmąsias Lietuvoje atviras širdies operacijas naudodamas hipotermiją ir dirbtinę kraujotaką, 1987 metais vadovavo pirmajai Lietuvoje širdies persodinimo operacijai.

„Jis yra modernios atviros širdies chirurgijos pradininkas, pašventęs savo gyvenimą šiai profesijai, ją išvystė ir iškėlė į aukštą tarptautinį lygį. Jis sukūrė Vilniaus širdies ir kraujagyslių chirurgijos mokyklą, išugdė daug mokinių, kurie šiandien tęsia jo darbus. Daugeliui ligonių gelbėjęs gyvybę įgijo didelę Lietuvos žmonių pagarbą ir meilę“, – rašoma Santariškių klinikų pranešime.

Profesoriaus mokinys, širdies chirurgas prof. Vytautas Jonas Sirvydis žiniasklaidai sakė, jog A. J. Marcinkevičius buvo įkvepianti asmenybė, patraukusi ne vieną medicinos studentą sekti jo pėdomis. „Jis buvo talentingas chirurgas, savo eksperimentais patraukęs daug jaunų žmonių. Kai pradėjome kartu su juo eksperimentuoti, dar buvome studentai. Tos idėjos tiesiog uždegė jaunus žmones, kurie vėliau siekė chirurgo profesijos. Jo pastangomis buvo įkurta Širdies kraujagyslių laboratorija, kuri subūrė nemažai jaunų žmonių: beveik visi jo bendradarbiai arba buvome tik ką baigę, arba bebaigią studijas“, – kalbėjo V. J. Sirvydis. Jo teigimu, A. J. Marcinkevičiaus darbai reikšmingi ne tik širdies chirurgijai, bet ir kitoms medicinos sritims, nes norint atlikti sudėtingas širdies operacijas, turėjo tobulėti ir jos. „Taip jau buvo, kad širdis buvo paskutinis organas, kurį lietė chirurgas: visi kiti organai buvo operuojami, o širdis buvo paslaptis, organas, kuris palaiko gyvybę, kurį palietus žmogus gali greitai numirti. Reikėjo išmokti operuoti širdį taip, kad ją sustabdžius žmogus vis dar liktų gyvas, o tam reikėjo gerokai daugiau, ne tik chirurgijos: ir dirbtinės kraujo apytakos, ir anesteziologijos. Todėl besikurdama širdies chirurgija nemažai specialybių perkėlė į aukštesnį lygį, – prisiminė kardiochirurgas. – A. J. Marcinkevičius buvo labai paprastas žmogus, nereikėjo kažkokio griežtumo ar piktumo, kad žmonės darytų darbus: patys žmonės degė noru, kėlė savo idėjas, jis visus išklausydavo. Buvo mėgiamas bendradarbių, jaunesnių žmonių. Ligoniai labai laukdavo jo vizitacijų, kiekvienu žodžiu tikėjo. Tais laikais pasiryžti širdies operacijai nebuvo lengva – žmonės nežinojo, kas tai, atrodė labai sudėtinga ir labai baisu. Tačiau jeigu jis pasakydavo, nebuvo, kad ligoniai atsisakytų“, – sakė V. J. Sirvydis. Pasak jo, imtis mokslinių tyrimų A. J. Marcinkevičių paskatino šio mokytojas – žymiausias to meto chirurgas prof. Pranas Norkūnas. Tyrimai prasidėjo nuo hipotermijos, ieškant galimybės operuoti sustabdytoje širdyje. Kitas eksperimentas – apatinės tuščiosios venos perrišimas, tikintis, kad ši operacija padės gydyti širdies nepakankamumą. Eksperimentai buvo sėkmingai pritaikyti gelbstint sunkius ligonius, o jų rezultatus A. J. Marcinkevičius apibendrino daktaro disertacijoje, kurią 1962 metais sėkmingai apgynė.

A. J. Marcinkevičius gimė 1921 m. balandžio 15 d. Kaune. Jo tėvas buvo gydytojas, vėliau žymus vidaus ligų profesorius Mykolas Marcinkevičius, motina – medicinos sesuo, pirmoji tėvo pagalbininkė. Šeima iki sovietų okupacijos gyveno ir dirbo Linkuvoje bei Rokiškyje, vėliau – Panevėžyje.

Štai kaip apie garbųjį chirurgą rašėme ir „XXI amžiuje“ (Aldona Kačerauskienė, „Prof. Algimantas Marcinkevičius: didis mokslininkas ir taurus žmogus“, 2011 m. gegužės 20 d., „Pro vita“, nr. 5): „Algis tikriausiai paveldėjo gabias mamos rankas. Mama viską galėjo padaryti pati. Algis mūsų ūkyje taip pat dirbo įvairius darbus. Kartą mama jį išsiuntė dviračiu pas kažkokį meistrą už kokių 15 km. Jis tą dieną negrįžo, ėmėme jaudintis. Parsirado kitą dieną. Pasirodo, jis tam žmogui sutaisė kažkokią ūkio mašiną, – prisimena sesuo Almonija brolio paauglystę. – Šeima puoselėjo gilias humanizmo tradicijas, tėvai skubėdavo pagelbėti kiekvienam, patekusiam į nelaimę. Pas mus atėjo toks Neniškis. Jis – mamos kraštietis, senas pažįstamas. Buvo bedarbis. Tėvai duodavo jam ką nors padirbėti. Kartą jis mamai padejavo, kad jiems gimė dar vienas vaikas, kurį reikia pakrikštyti, bet niekas nenori būti kūmais. Tada mama jam pasakė: „Ko jaudiniesi, vaikai nuvažiuos ir pakrikštys tavo sūnų“. Taip ir buvo. Po to su krikštasūniu palaikėme ryšius. Per Kalėdas ir Velykas tą vos kelerių metų vaikelį atvesdavo pas mus ir palikdavo visai dienai“. Sesers atmintyje užsiliko Didieji šeštadieniai, kai motina prikraudavo krepšius maisto ir liepdavo vaikams nunešti vargingiems žmonėms. Velykos bus gražios tik tada, kai aplankysime vargingus žmones“, – sakydavusi mama“.

Pasiaukojamą tėvų darbą nuolat stebėjusiam jaunajam Algimantui nereikėjo ilgai galvoti, kokią specialybę rinktis, o patriotinė šeimos atmosfera formavo pažiūras ir charakterį. Humanistinių vertybių jaunuolis sėmėsi ir iš garsių Panevėžio gimnazijos mokytojų humanitarų. 1947 metais su pagyrimu baigęs Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakultetą, A. J. Marcinkevičius pasirinko chirurgo specialybę ir visą gyvenimą susiejo su jos galimybių tobulinimu bei moksliniais eksperimentais. 1947–1991 metais jis dėstė šiame universitete, 1956–1990 metais buvo Bendrosios chirurgijos katedros vedėjas, 1963–1990 metais dar ir Probleminės širdies ir kraujagyslių chirurgijos laboratorijos vadovas. Tada prasidėjo tikrasis širdies chirurgijos klestėjimas. Buvo imtasi labai ambicingo tikslo – atviros širdies chirurgijos. Eksperimentai šioje srityje prasidėjo, kai tik Vilniuje atsirado dirbtinės kraujo apytakos aparatas. Subūręs jaunų specialistų grupę, A. J. Marcinkevičius išvyko į Novosibirsko kraujo apytakos patologijos institutą, kur tuo metu jau buvo daromos atviros širdies operacijos. Po stažuotės Novosibirske, 1964 m. spalio 15 d., tokia operacija su dirbtine kraujo apytaka pirmą kartą atlikta ir Vilniuje. A. J. Marcinkevičiaus suburtai jaunų chirurgų ir anesteziologų komandai talkino akademikas Eugenijus Mešalkinas iš Novosibirsko. Panaudojus dirbtinės kraujo apytakos aparatą, 14 metų mergaitei buvo užsiūtas širdies skilvelių pertvaros defektas. Kitą dieną buvo užsiūtas prieširdžių pertvaros defektas. Operacijų sėkmė įkvėpė ne tik klinikos vadovą, bet ir visą kolektyvą. Tuomet kardiologams rūpėjo visai Sovietų Sąjungai įrodyti, kad Lietuva nėra periferija. Iš pradžių mūsų medikai mokėsi iš Rusijos specialistų, tačiau netrukus šie pradėjo važiuoti semtis patirties į Vilnių. 1964 metais atviros širdies operacijos buvo pradėtos daryti prof. Jurgio Brėdikio vadovaujamoje Kauno širdies chirurgijos klinikoje, o nuo 1994-ųjų – ir Klaipėdos Jūrininkų ligoninės Širdies chirurgijos centre.

Atviros širdies operacijos A. J. Marcinkevičiui buvo tik ilgo kelio pradžia. Jos buvo daromos vis dažniau, įdiegiami nauji, tikslesni širdies ligų diagnostikos būdai. Geri operacijų rezultatai skatino plėsti jų diapazoną, imtis vis sudėtingesnių. 1967 metais pasaulį apskriejo žinia apie sėkmingą širdies persodinimo operaciją Pietų Afrikos Respublikoje. A. J. Marcinkevičius suintensyvino tyrimus, skirtus organų transplantacijai, – vadovavo atskiroms jaunų chirurgų grupėms, tyrinėjančioms širdies, kepenų ir inkstų persodinimo galimybes. 1969 metais pirmą kartą Lietuvoje persodintas inkstas žmogui. Tais pačiais metais, atlikę daugiau kaip 300 širdies persodinimo eksperimentų su šunims ir kiaulėmis, A. J. Marcinkevičius ir jo bendradarbiai buvo visiškai pasirengę persodinti širdį žmogui. Deja, tuometis Sovietų Sąjungos sveikatos apsaugos ministras uždraudė daryti šias operacijas. Leidimo laukti reikėjo 17 metų. Tik tada, kai šios operacijos buvo atliktos Maskvoje, draudimas buvo atšauktas. 1987 m. rugsėjo 2 d. A. J. Marcinkevičius su kolegomis atliko pirmąją Lietuvoje širdies transplantaciją ligoniui, sergančiam kardiomiopatija. 1983–1990 metais A. J. Marcinkevičius vadovavo Respublikinei širdies ir kraujagyslių chirurgijos klinikai.

Meilė Tėvynei, mokslui ir kenčiančiam žmogui buvo pagrindinis A. J. Marcinkevičiaus gyvenimo credo ir priesakas mokiniams. Po daugelio metų jo mokiniai atskleidė ir ilgai slėptus profesoriaus gyvenimo faktus apie sovietmečiu slapta gydytus kunigus, apie valdžios persekiotus žmones, kuriuos jis yra įdarbinęs savo laboratorijos sargais ar gyvūnėlių prižiūrėtojais, apie keliones į Maskvos ministerijas su lietuviškų gėrybių prikrautais lagaminais „išmušti“ Lietuvos chirurgams deficitinių priemonių operacijoms. Šiuos liudijimus apie vieną iškiliausių Lietuvos medikų matėme Lietuvos televizijos filme „Profesorius. A. Marcinkevičiaus 90-metį minint“, kurį sukūrė žurnalistės Ieva Kašauskaitė ir Asta Ramoškaitė.

2011 metais išėjo Marijos Virketienės sudaryta knyga „Širdis yra graži“, į kurią sudėti profesoriaus bendradarbių prisiminimai. Štai kelios A. J. Marcinkevičių apibūdinančios citatos iš šios knygos: „Niekas nėra matęs jo pikto, nesivaldančio, suirzusio, pakeltu tonu šaukiančio ant bendradarbių. Tačiau yra mačiusių verkiantį po nesėkmingų operacijų. Prof. A. J. Marcinkevičius neslėpė savo religinių įsitikinimų, žinojome, kad jis tiki į Dievą, jis – atviras žmogus. Vieni kitus supratome, rėmėme, pasitikėjome. Prieš Kalėdų ir Velykų šventes moteris jis išleisdavo anksčiau ruoštis šventėms. Chirurgai visiškai buvo atsidavę darbui, neturėjo nei švenčių, nei laisvadienių. Kelis kartus per savaitę tekdavo budėti naktimis, dienomis daug operuoti ir važinėti po šalį. Kai Vilniuje Vingio parke popiežius Jonas Paulius II aukojo šv. Mišias, prof. A. J. Marcinkevičius, vienintelis gydytojas ir mokslininkas, viešai pademonstravo savo religinius įsitikinimus – jis iš Popiežiaus rankų priėmė Šv. Komuniją“. Prof. dr. Giedrius Uždavinys šioje knygoje tiesiogiai kreipiasi į savo Mokytoją: „Per daugelį metų būdami šalia Jūsų išmokome pažinti ne tik ligas, kurias mes kartu gydome. Jūs mus išmokėte daug daugiau – ne vien su meile liesti širdį. Per Jus mes atradome, ką gali ir ką reiškia tobulas tikėjimas, vidinė taika ir harmonija, įžvalgumas ir idealų darna, žmogaus vertybės, savikontrolė ir disciplina, aukšti moralės standartai, sielos skaidrumas, profesinis altruizmas, puikybės neigimas ir daugelis kitų širdin įrašytų ir mus pakeitusių stebuklų“. „Kas negalėjo dirbti Profesoriaus komandoje? Tinginiai, storžieviai, rūkaliai, pamėgę alkoholinius gėrimus žmogeliai. Katedroje buvo Motiejaus Valančiaus blaivybė“, – knygoje „Širdis yra graži“ sakė doc. dr. Eduardas Kelbauskas. „Didžiausia vertybe profesorius laikė šeimą, jos darną, šeimos narių pasiaukojimą vienas kitam. Skausmingai priimdavo net ir menkiausias nuogirdas apie savo bendradarbių neištikimybę sutuoktiniams ir, jeigu reikėdavo, tėviškai patardavo, padrąsindavo, padėdavo apraminti įsiplieskusius konfliktus, įsiaudrinusią sielą. Po pokalbio su juo sugrįždavo dvasinė pusiausvyra“, – prisimena doc. dr. Algimantas Jasulaitis.

A. J. Marcinkevičiaus tyrinėjimai apibendrinti ir paskelbti daugiau kaip 400 mokslinių straipsnių. Jis buvo habilituotas mokslų daktaras, jam suteikti profesoriaus ir Lietuvos mokslų akademijos akademiko vardai. Jis buvo apdovanotas trimis LTSR ir viena TSRS valstybinėmis premijomis, 1995 metais – Gedimino 2 laipsnio ordinu, 2006 metais jam skirta Nacionalinė pažangos premija (kartu su savo iškiliausiais mokiniais V. J. Sirvydžiu ir Giedriumi Uždaviniu).

Velionis buvo pašarvotas Šv. Jonų bažnyčioje. Laidotuvės vyko penktadienį, vasario 21 dieną.

Dėl kardiochirurgo A. J. Marcinkevičiaus mirties užuojautą pareiškė Prezidentė Dalia Grybauskaitė. „Tai buvo žmogus, visą gyvenimą paskyręs pareigai padėti kitiems, chirurgas, svariai prisidėjęs prie šiuolaikinės medicinos kūrimo ir pažangos siekio“, – sakoma Prezidentės užuojautoje.

Seimo Pirmininko pavaduotojas, Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas išreiškė užuojautą dėl A. J. Marcinkevičiaus netekties jo šeimai ir artimiesiems. „Dėl iškilaus mokslininko, širdies chirurgijos patriarcho, organų transplantacijos pradininko Lietuvoje Algimanto Marcinkevičiaus mirties reiškiu nuoširdžią užuojautą šeimai ir artimiesiems. Netekome talentingo gydytojo, išmintingo mokytojo, stiprios dvasios žmogaus, Lietuvos medicinos istorijoje palikusio reikšmingą pėdsaką. Jo šviesus atminimas visada išliks kolegų, mokinių, bičiulių ir buvusių pacientų, atgavusių viltį gyventi, širdyse. Reikšdamas gilią pagarbą žemai lenkiuosi“, – teigiama Seimo Pirmininko pavaduotojo užuojautoje. Pasak G. Kirkilo, „širdies ir kitų organų transplantacija, kurią Lietuvoje pradėjo A. J. Marcinkevičius, yra tapusi medicinos kasdienybe, nors ir tebekelia milžiniškus iššūkius. A. J. Marcinkevičius buvo iš tų kardiochirurgų ir medicinos mokslininkų, kurie pradėjo revoliuciją pasaulio medicinoje. Jų dėka šiandien kuriami dirbtiniai žmogaus organai, o žmonija atranda vis naujų galimybių, kaip pratęsti žmogaus gyvenimo trukmę, pagerinti sveikatą ir gyvenimo kokybę. Žmogaus sveikata, gyvybė ir gyvenimas tampa vis didesne vertybe, kai žmonės suvokia, jog jie turi didelių galimybių gyventi ilgiau ir sveikiau, skatina žmones labiau rūpintis savimi“.

© 2014 „XXI amžius“