|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Skleidęs tautiškumo, lietuvybės ir tikėjimo šviesą Rūta Averkienė
Praėjusiais metais minėjome 140-ąsias Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro, kunigo, nenuilstančio švietėjo, tautiškumo dvasios, lietuvybės ir tikėjimo šviesos skleidėjo, lietuviškų mokyklų ir draugijų steigėjo Alfonso Petrulio gimimo metines. Šis iškilus dvasininkas per savo neilgą gyvenimą visur, kur tik Dievo duota jam buvo darbuotis, paliko neabejotinai ryškų pėdsaką tų vietovių istorijoje bei didelę pagarbą vietinių žmonių širdyse. Nors neilgai, tik trejus metus, dirbęs Marcinkonių parapijoje, tokį pėdsaką jis paliko ir šio kaimo istorijoje. Dvasininko A. Petrulio laikui nepavaldžios gyvenimo tiesos ir mūsų dienomis yra labai aktualios, o jo gyvenimas ir veikla liudija jį buvus ryškiu tautos žiburiu. Kun. A. Petrulis visą gyvenimą dirbo ir gyveno tarp paprastų parapijiečių, rūpindamasis ne tik jų sielovada, bet ir švietimu, raštingumu, lietuvybės skleidimu ir įtvirtinimu. Jis visa savo esybe prisidėjo prie Valstybės pamatų sukūrimo, todėl artėjant Vasario 16-ajai, labai prasminga šią neeilinę asmenybę, skleidusią lietuvybės ir tikėjimo šviesą ir mūsų krašte, prisiminti dar kartą. 2013 metų pabaigoje A. Petrulio 140-osios gimimo metinės jaukiai ir šiltai buvo paminėtos Marcinkonyse, kur jis darbavosi trejus metus. Klebonijoje vykusio minėjimo metu buvo prisimintas neilgas, bet ryškus šio dvasininko gyvenimas ir veikla. Jo garbei ir atminimui buvo aukojamos šv. Mišios Marcinkonių Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado parapijos bažnyčioje. Jas už iškilų dvasininką aukojo parapijos klebonas kun. Algis Vaickūnas. Mylimo klebono garbei senovinę dzūkų dainą Vai, pucine, tu raudonas, kur žiemelį žiemavojai dainavo ir Marcinkonių folkloro ansamblio dainininkai Juzefa ir Stasys Česnulevičiai. Minėjime dalyvavo jį inicijavusi Signatarų namų vedėja Meilė Peikštenienė, Vasario 16-osios klubo nariai: signataro brolio Boleslovo vaikaitis, gydytojas Kęstutis Petrulis, jo sesuo Nijolė Štripkuvienė, prezidento A. Smetonos giminaitė D. Smetonienė, signataro P. Klimo giminaičiai, Vasario 16-osios klubo pirmininkas R. Gulbinas su šeima, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas Vytautas Budnikas su žmona Rasa, Genocido aukų muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis, Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtos rezervato darbuotojai, marcinkoniškiai. Marcinkoniškis Vytautas Paulaitis paminėjo, jog tuo metu kaimuose, kurie buvo atokiau nuo kultūros centrų, ir kuriuose buvo didelis neraštingumas, kelią į šviesą rodė bei tautinę dvasią žadino bažnyčia ir dvasininkai. Toks neabejotinai Marcinkonių parapijai buvo ir kun. A. Petrulis. Į Marcinkonių parapiją Alfonsas Petrulis buvo atkeltas vyskupo įsakymu ir čia dirbti pradėjo 1908 metų spalį. Marcinkonių parapijoje, kuri nepaisant įvairiausių okupacijų, buvo tikrai lietuviškas kraštas, kunigas tęsė ne tik dvasininko darbą, bet ir švietėjišką veiklą. Suvokdamas, kad neraštingus žmones tobulėti skatina meno saviveikla, jis įsteigė gausų ir balsingą bažnyčios chorą, kuris ne tik giedojo bažnytines giesmes, bet ir lietuviškas, patriotines dainas. Senieji marcinkoniškiai dar mena savo senelių pasakojimus, kaip parapijiečių mylimas klebonas ne tik rūpinosi, kad choristai būtų gražiai pasipuošę, bet organizuodavo choro koncertus kitose parapijose. kun. A. Petrulio rūpesčiu buvo atnaujinta bažnyčia, joje įrengti skambūs vargonai. Marcinkoniškių atsiminimuose ir tai, kad kunigas labai nemėgo lenkų, ragino jiems nenusileisti. Meilė Peikštenienė priminė, kad tuo metu buvo pagyvėjęs susidomėjimas etnografija. Garsus to meto Peterburgo fotografas A. Seržbutovskis lankėsi Marcinkonyse ir darė nuotraukas, susijusias su etnografija. Tuomet į Peterburgą buvo išgabentas solidus rinkinys iš kelių šimtų su etnografija susijusių daiktų, o kun. A. Petrulis spaudoje rašė ir apgailestavo, kodėl mes patys savo senovės nevertiname ir nerenkame etnografinių daiktų. Šiandien kun. A. Petrulio gyvenimą Marcinkonyse primena bažnyčioje įrengtas stendas su nuotrauka ir tekstu kunigui atminti. Klebonijoje, kuri buvo pastatyta tik prieš pat kun. A. Petruliui atsikeliant į Marcinkonis, neabejotinai yra išlikusių daiktų ir relikvijų, kuriuos kunigas lietė ir naudojo. Signataro brolio Boleslovo vaikaitis daktaras Kęstutis Petrulis sakė, jog visa giminė pagarbiai saugo iškilaus giminaičio atminimą. Jis visus, dalyvavusius minėjime, laiko tiltais tarsi perkėlė į praeitį ir priminė šios neeilinės Lietuvos asmenybės gyvenimą. Būsimasis Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Alfonsas Petrulis gimė 1873 m. rugpjūčio 4 d. Katališkių kaime, Vabalninko valsčiuje, Biržų apskrityje, lietuviškoje stipraus ūkininko šeimoje. Tėvai Juozas ir Izabelė turėjo penkis vaikus. Alfonsas buvo vyriausias. Jis iš pradžių buvo mokomas namuose, daraktorius jį mokė lietuvių ir lenkų kalbų. Nuo 1885 metų būsimasis dvasininkas mokslus tęsė Šiaulių ir Panevėžio gimnazijoje. Paskui atėjo laikas pasirinkti profesiją. Žinoma, rūpėjo pasirinkti tuos mokslus, kuriuos baigus būtų galima pasilikti Lietuvoje. Buvo dvi galimybės pasirinkti kunigystę arba žemės ūkio mokslus. Vis dėlto jis pasirinko kunigystės kelią. 1891 metais įstojo į Žemaičių kunigų seminariją Kaune. Mokėsi gerai, tačiau baigus mokslus, į kunigus nebuvo įšventintas dėl jauno amžiaus. Tada mėgino antrą galimybę. 1895 metais išvyko į užsienį ir įstojo į Lvovo veterinarijos institutą, studijavo dvejus metus, tačiau mokslų nebaigė. 1897 metais A. Petrulis grįžo į Lietuvą ir įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Seminarijos vadovybė jį, kaip gabų seminaristą, pasiuntė į Petrapilio dvasinę akademiją prestižinę aukštąją mokyklą. Tačiau atšiauraus vietos klimato jis neištvėrė, nes buvo nestiprios sveikatos. Tad 1899 metais buvo grąžintas į Vilnių ir tų pačių metų pavasarį įšventintas į kunigus. Kun. A. Petrulis gavo puikų paskyrimą į Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią vikaru. Bet jau tų pačių metų pabaigoje, 1899-ųjų gruodį, išsiųstas į Bagdonavos (dabartinė Baltarusija) filiją filistu. Kodėl taip greitai nutrūko puikiai prasidėjusi gabaus, išsilavinusio, mokančio lenkų, rusų, vokiečių, prancūzų, lotynų kalbas kunigo karjera? Bažnyčios vyresnybei užkliuvo lietuvių kalba, mat, dar būdamas vikaru, jis jau pradėjo rūpintis lietuvių kalbos įvedimu bažnyčioje. Lenkiška bažnytinė vadovybė negalėjo taikstytis su tokiu jauno dvasininko išsišokimu, nepaklusnumu ir tvirtu pasiryžimu ginti lietuvių kalbą. Nuo tada jam buvo atimtos visos galimybės dirbti didelėse parapijose. Gal čia ir buvo priežastis, kodėl A. Petrulis pasirinko lietuvybės gynimo ir puoselėjimo kelią. 1901 m. sausio 27 d. Vilniaus vyskupo įsakymu jis buvo perkeltas į Joniškį, Giedraičių parapiją, klebonu. Čia A. Petrulis ne tik nenutraukė savo ankstesnės veiklos, bet ir užmezgė ryšį su knygnešiais. Tad nespėjus Giedraičiuose įsitvirtinti, 1903 m. rugpjūčio 16 d. A. Petrulis perkeltas į Maišiagalą klebonu. 1904 metais lankydamas parapijiečius ir kalėdodamas Maišiagalos parapijoje, kunigas įsitikino, kad daugelyje kaimų žmonės kalba lietuviškai. Tad atkaklusis lietuvybės skleidėjas nusprendė lietuvių kalbą pamažu įvesti ir bažnyčioje vieną kartą per mėnesį pamokslus pradėjo sakyti lietuviškai. Gavęs vyskupo leidimą, kartą per savaitę pradėjo lietuviškai vesti vaikų katekizaciją. Toks dvasininko elgesys labai užrūstino vietinius dvarininkus. Jie pradėjo siuntinėti melagingas žinutes į lenkų laikraščius. Kun. A. Petrulį vyskupui skundė bei melagingas žinutes į įvairius lenkiškus laikraščius rašinėjo ir kiti lenkuojantys parapijiečiai. Už pernelyg aktyvią lietuvybės veiklą kun. A. Petrulis 1907 m. buvo iškeltas iš Maišiagalos ir nublokštas į tolimą Nalibokų parapiją. Tuo metu Vilniaus vyskupijos ribos siekė Lydą. 1908 metų spalį kun. A. Petrulis vyskupo įsakymu buvo perkeltas į Marcinkonių parapiją Varėnos rajone. Po trejų metų, 1911-aisiais, A. Petrulis turėjo palikti Marcinkonis. Šį kartą jis paskiriamas klebonu į Pivašiūnus, Alytaus rajoną. Čia jam likimas lėmė darbuotis ilgiausiai net 18 metų. Galima tik stebėtis, kad lenkiškoji Bažnyčios vadovybė nepasiekė savo tikslo ir nesužlugdė atkaklaus lietuvybės puoselėtojo A. Petrulio. Jis, nors dirbo ir mažose parapijose, tačiau aktyviai dalyvavo visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Rasdavo laiko ir lėšų atvykti į Vilnių. 1905 metais dalyvavo didžiajame Vilniaus Seime. Tai buvo svarbus įvykis lietuvių tautos atgimimui. Maišiagalos klebonas A. Petrulis drauge su Musninkų klebonu J. Šimkūnu ir Bagaslaviškio klebonu P. Burbuliu ne tik dalyvavo Didžiajame Seime, bet grįžę skelbė jo nutarimus, kėlė Lietuvos suverenumo idėją. Šis faktas neliko nepastebėtas aukščiausios Rusijos imperijos valdžios. Vilniaus vyskupijos kurija pranešė apie kun. A. Petrulio ir kitų kunigų dalyvavimą Vilniaus Seime imperijos vidaus reikalų ministrui Piotrui Stolypinui. Šis į tai pažiūrėjo atlaidžiai, motyvuodamas, kad lietuvių sąjūdis kažin ar rimtai pavojingas Rusijos imperijai. Bet Vilniaus vyskupija šiuos kunigus iškėlė į kitas parapijas. Kun. A. Petrulis buvo ne tik parapijiečių dvasinis, bet ir pasaulietinis vadovas. Jis dalyvavo ne vienoje visuomeninėje organizacijoje arba steigė jas pats. Pavyzdžiui, Vilniuje 1907 m. kovo 8 d. įvykusiame Sąjungos lietuvių kalbos teisėms atgauti Vilniaus krašto bažnyčiose steigiamajame susirinkime buvo išrinktas į valdybą. Daktaras Jonas Basanavičius 1907 m. kovo 25 d. sušaukė steigiamąjį Lietuvių mokslo draugijos susirinkimą. Kun. A. Petrulis ne tik dalyvavo, bet ir Pivašiūnuose įsteigė Draugijos skyrių. Suprasdamas, kad tik sveika tauta gali kurti pažangų gyvenimą, įsteigė blaivybės draugijos skyrių Pivašiūnuose. Per pirmą susirinkimą užsirašė net šešiasdešimt žmonių. Įsteigė Ryto draugijos skyrių. Ryto draugijos tikslas rūpintis lietuvių švietimo reikalais Vilniaus krašte. Buvo numatyta įsteigti 12 metų mokyklas, kurių per vienus metus įsteigta net trisdešimt septyni skyriai. Dirbo Lietuvių laikinajame komitete nukentėjusiems dėl karo šelpti. Kad mokslo, pasaulio naujienos pasiektų parapijiečius, kun. A. Petrulis kartu kun. Vladu Mironu (būsimu ministru pirmininku) pradėjo leisti katalikišką laikraštį Aušra, prisidėjo steigiant kitus lietuviškus laikraščius ir žurnalus, rašė jiems straipsnius, platino spaudą parapijų kaimuose ir miesteliuose. Juose rašė straipsnius ir aiškino parapijiečiams įvairiausius mokslo dalykus bei pasiekimus, pavyzdžiui, kas yra Archimedas, kaip veikia barometras, termometras. To meto Lietuvoje žmonių tamsumas ir neraštingumas buvo didelis. Kad žmonėms geriau sektųsi ūkininkauti ir žemės ūkio žinios taptų prieinamos, dalyvavo ūkininkų būrelyje, pats jam ir pirmininkavo. Įkūrė vartotojų draugijos kooperatyvą, buvo išrinktas sekretoriumi. Ryškų pėdsaką paliko ir kun. A. Petrulio dalyvavimas politinėje veikloje. 1917 m. liepos 10 d. A. Petrulis kartu su kitais Vilniaus lietuviais inteligentais pasirašė memorandumą Vokietijos kancleriui Georgui Michaeliui, kuriame pabrėžiama, kad lietuviai negali kitaip sau vaizduotis savo ateities, kaip tik nepriklausomybės pavidalu. Jis buvo organizacinio komiteto narys Vilniaus konferencijai parengti. Vilniaus konferencija buvo sušaukta 1917 m. rugsėjo 18 d. Kun. A. Petrulis joje dalyvavo ir buvo išrinktas į Tautos Tarybą, vienerius metus buvo jos sekretoriumi. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė Nepriklausomos Lietuvos Valstybės Atkūrimo Aktą. 1918 metais dalyvavo Lozanoje vykusioje ketvirtojoje lietuvių konferencijoje. 1918 metų rugsėjį A. Petrulis, A. Smetona ir M. Yčas aplankė Popiežiaus nuncijų Miunchene ir perdavė prašymą Popiežiui pripažinti Lietuvos nepriklausomybę ir suteikti jai apaštališkąjį palaiminimą, o lapkritį signataras dirbo Lietuvos Tarybos komisijoje, rengusioje pirmąją laikinąją Lietuvos Respublikos Konstituciją. Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, kun. A. Petrulis buvo suimtas, atvežtas į Vilnių, o po kurio laiko paleistas. Suėmus antrą kartą, jam pavyko pabėgti ir pasitraukti į Kauną. Čia kun. A. Petrulis kurį laiką dirbo Tautos pažangos partijos Centro komiteto sekretoriumi. 1920 metais grįžęs į Pivašiūnus, rėmė steigiamas lietuviškas mokyklas, kartu su mokytoju J. Sabaičiu sutelkė lietuvių šaulių būrį. 1926 metais, įkūrus Kaišiadorių vyskupiją, tapo pirmosios kurijos nariu vyskupo patarėju. Lenkų okupacijos metais kun. A. Petrulis buvo vėl kilnojamas į kitas parapijas 1924 metais į Stakliškes, 1927-aisiais į Paparčius. Paskutinė kun. A. Petrulio parapija Musninkai, Širvintų rajone, į kurią atvyko 1928 m. kovo 7 d., o 1928 m. birželio 28 d., ryte, eidamas aukoti šv. Mišių, sukniubo prie altoriaus. Čia jis atgulė ir amžino poilsio. Nuolatiniai šmeižtai, bažnytinės ir pasaulietinės vyriausybės persekiojimai, įtemptas dvasinis, visuomeninis ir politinis darbas palaužė jo sveikatą. Mirė jis tesulaukęs 55 metų. Kun. A. Petrulis amžino poilsio atgulė Musninkų bažnyčios šventoriuje. Tuo metu, kai Lietuvoje buvo vykdoma ne tik polonizacija, bet ir rusifikacija, kun. A. Petrulio veikla prilygo žygdarbiui. Reikia nepamiršti, kad tai buvo sunkus carinės priespaudos metas, kai pagrindinė carinės imperijos politinė kryptis buvo nutautinimas. Lenkų priešinimasis teisėtiems lietuvių reikalavimams bažnyčiose melstis lietuvių kalba sukėlė natūralų lietuvių kunigų norą turėti lietuvį vyskupą Vilniuje. Kun. A. Petrulis Vilniaus žiniose rašė, kad nesant teisybės pas vyskupystės valdžią, būtina kreiptis Ryman pas Šventąjį Tėvą... Delegacija, kurią sudarė J. Basanavičius, J. Mačiulis-Maironis, A. Petrulis ir kiti, nutarė vykti į Romą pas Šventąjį Tėvą su šiuo prašymu. Tam reikėjo gauti carinės Rusijos vyriausybės leidimą. Vykti į Peterburgą leidimui gauti buvo pavesta Donatui Malinauskui (būsimam Vasario 16-osios signatarui). Jis leidimą ir užsienio pasus gavo, tačiau Vilniaus vyskupijos kurija uždraudė vykti į Romą, ir sumanymas liko neįgyvendintas. Nepaisant didžiulio spaudimo iš lenkų pusės, kun. A. Petrulis buvo tolerantiškas visiems savo parapijiečiams (lietuviams ir lenkams). Kaip pasižymintis tolerancija, 1909 metais Vilniaus vyskupijos susirinkime jis buvo išrinktas į komisiją, kuri stebėtų, kad nebūtų pažeidžiama tikinčiųjų teisė melstis gimtąja kalba, ginčams tarp lietuvių ir lenkų nagrinėti. Vilniaus vyskupija jį delegavo į Varšuvą aptarti bažnytinių procedūrų, poterių atnaujinimo. Šio iškilaus dvasininko atminimas įamžintas jo tėviškėje Katališkiuose. Ten stovi paminklinis akmuo. Paminklinė lenta yra Pivašiūnuose prie bažnyčios, koplytstulpis Paparčiuose, paminklinis akmuo Maišiagaloje, Alfonso Petrulio aikštė ir Alfonso Petrulio gimnazija Musninkuose. Kun. A. Petrulio atminimo puoselėtojai kalba apie tai, jog būtų prasminga signataro atminimą įamžinti pavadinant jo vardu vieną Marcinkonių gatvių. Tokių šviesulių, kaip kun. Alfonsas Petrulis, atminimo te neužgožia laiko ir užmaršties dulkės. Jo gyvenimas ir veikla, mums yra pavyzdys, kaip svarbu puoselėti savo šaknis, kad išliktume tauta su savo kalba, tradicijomis ir kultūra.
Marcinkonys,
© 2014 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |