Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Oazė
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Atminimo lenta poetui – pagarba atsparumo misijai

Aktorius Giedrius Arbačiauskas paskaitė eilėraštį iš eilių rinkinio „Stabai sudužo“

Vasario 17-osios vidurdienį Kaune, prie Laisvės al. 101 namo, buvo atidengta lenta poetui, vertėjui, mokytojui Vaclovui Šiugždiniui. Susirinko nemažas būrelis pažinojusių ir gerbiančių nusipelniusį žmogų. Tai buvo žmogus, žodžiu ir raštu drįsęs pasipriešinti sovietiniam ideologiniam smurtui, kultūroje išreikšta savimone pristatęs tiek savo patriotines nuostatas, tiek garsiuosius prancūzų poetus, ypač prancūziškai savo filosofinį palikimą pasauliui palikusį garsųjį lietuvių kilmės poetą Oskarą Miloszą-Milašių. Kaip sakė renginio vedėjas, Kauno savivaldybės Kultūros skyriaus renginių koordinavimo poskyrio vyriausiasis specialistas Vilius Kaminskas, čia susirinkę žmonės, bendravusieji su mokytoju, įrodo, kad „mokytojas yra brangus prabėgus 25 metams po jo mirties“.

Aktorius Giedrius Arbačiauskas, V. Šiugždinio anūkės Agnės vyras, prieš atidengiant poeto atminimo lentą, atliko lyrišką dainą pagal poeto eiles, paskaitė eilėraštį iš eilių rinkinio „Stabai sudužo“ (1998). Vicemeras Vytautas Vasilenka sakė, kad V. Šiugždinis sovietų laikais skleidęs prieškario miesto dvasią, tapo Kauno inteligentijos simboliu, tik, gaila, dar liko daug nepublikuotų jo kūrybos rankraščių. Atminimo lentą atidengė poeto dukros Elona ir Dalia. Poetė Dalia Teišerskytė, prisimindama jausmingą V. Šiugždinio pasakymą „Mes susitiksime papėdėj piramidžių“, poeto dukroms padovanojo iš V. Šiugždinio rankų gautą rankraštį.

Režisierius Gytis Padegimas sakė: „Lentoje turėjo būti žodis „mokytojas“ didžiąja raide. Tai nebuvo V. Šiugždinio profesija, tai nebuvo pašaukimas, tai buvo misija. Jis mokė atsparumo, tvirtybės“. Režisierius priminė tokio atsparumo atvejį, kaip poetas apibūdino aukštą kagėbistą, vedžiojusį savo šunį vardu „Papierz“ (lenk. popiežius) šalia poeto gyvenamo namo, prie uždarytos Šv. Gertrūdos bažnyčios šventoriaus. Atsiliepdamas į tokia šventvagyste pasipiktinusių moterų nepasitenkinimą, V. Šiugždinis joms sakė: „Nepykite, koks jo popiežius, toks ir jo dievas“. Režisierius sakė, kad toks anais laikais visagalis KGB valdininkas būtų gavęs apopleksiją, po keliolikos metų pamatęs lentos poetui atidengimą. Kaip sakė G. Padegimas, „lentos atidengimas reiškia, ką Mokytojas mokė: kaip buvo materijos tvarumo dėsnis, taip yra ir dvasios tvarumo dėsnis“.

Poeto dukra Dalia sakė, kad nors nuo tėvelio mirties lapkritį sukaks 25 metai, bet dar daug žmonių jį prisimena, ir su padėka iš laiko perspektyvos prisiminė jam rodytą žmonių dėmesį: „Kartais net būdavo skaudu, kai atvažiuodavau, o jis vis apsuptas žmonių, kuriems dvasios pradas buvo svarbiau, – ir muzikos mylėtojų, ir pantomimos aktorių, ir poetų, ir religijos atstovų, ir politikų – negalėdavau net pati pakalbėti grįžusi iš Vilniaus“. Apgailestaudama, kad nepavyko lentos įrengti Šv. Gertrūdos bažnyčios šventoriaus pusėje, dukra vis vien džiaugėsi šia atminimo lenta ir už jos atsiradimą dėkojo savivaldybei, Danutei Rūkienei, skulptoriui Danieliui Sodeikai.

Statybos mokslų daktaras Mykolas Jankauskas, pasisveikinęs krikščioniškai (taip pagerbdamas katalikiškų pažiūrų neslėpusį poetą ir mokytoją), prisiminė netgi 1940 metų spalį, kai į iškilmę Jonavos progimnazijoje jį, mažą mokinuką, pakvietė mokytojas V. Šiugždinis. „Tada mes pamilome tik ką iš Prancūzijos atvykusį mokytoją, kuris buvo visai kitoks nei kiti. Įsiminė jo pasaulėžiūra, jo kalbėjimas, jo maniera. Jis visuomet bendravo su mokiniais. Man iki šiol įstrigo kartą pertraukos metu jo švelnus stuktelėjimas man į kojytę, toks draugiškas palietimas. Sovietmečiu jį matydavau Šv. Antano bažnyčioje“, – sakė didelę gyvenimo patirtį turintis kaunietis.

Renginio pabaigoje V. Kaminskas sakė, kad nepaisant to, jog V. Šiugždinis, kaip sakoma, yra sudvasintas, iš tiesų jis buvo ir linksmas, ir pilnas energijos, ir pilnas pokštų, jo verstos F. Vijono ir kitų poetų eilės buvo linksmos ir įspūdingos. Išradingai padeklamavęs nuotaikingą F. Vijono eilėraštį apie meilę, V. Kaminskas priminė, kad lietuvių kilmės poetą Oskarą Milašių, rašiusį prancūziškai, Lietuvai atrado ir pristatė būtent V. Šiugždinis.

Poetas, vertėjas V. Šiugždinis (1911–1988) Vytauto Didžiojo universitete studijavo romanistiką, vėliau stažavosi Nansi ir Bezansono universitetuose (Prancūzija). 1939–1971 metais mokytojavo Kauno ir kitų miestų mokyklose, dėstė prancūzų kalbą, kurį laiką buvo Kauno Jėzuitų mokyklos direktorius. Nuo 1925 metų vertė iš prancūzų, ispanų, lenkų, rusų kalbų poezijos ir prozos kūrinius. 1936 metais išėjo pirmoji jo poezijos knyga „Amžini stabai“, o po jo mirties, 1998 metais, pasirodė antroji knyga „Stabai sudužo“. Paliko daug iš prancūzų kalbos verstų, bet nepublikuotų religinių filosofinių kūrinių.

Livija ŠIUGŽDIENĖ

Autorės nuotraukos

© 2014 „XXI amžius“