|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Telšių vyskupijoje Telšių dekanate Saulelės 100-metyje prisimintas uolusis sielų ganytojas
TELŠIAI. Vasario 15 dieną Švč. Marijos Marijos Ėmimo į Dangų (Mažojoje) bažnyčioje buvo iškilmingai paminėtos vieno iškiliausių Telšių vyskupijos kunigų mons. Vincento Vėlavičiaus 100-osios gimimo metinės. 12 val. buvo aukojamos iškilmingos šv. Mišios, kurioms vadovavo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ, koncelebravo Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, Telšių vyskupo augziliaras vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, iš Panevėžio atvykęs apašt. prot. Bronius Antanaitis, Klaipėdos universiteto Katechetikos katedros vedėjas mons. prof. Arvydas Ramonas, nemažas būrys Telšių vyskupijos kunigų. Šv. Mišiose giedojo Telšių Švč. M. Marijos Ėmimo į Dangų parapijos choras, vadovaujamas vargonininkės Ernestos Dargužienės. Kunigams ir vyskupams atėjus prie altoriaus, į gausų būrį tikinčiųjų bei garbiojo velionio artimuosius kreipęsis Telšių vyskupas J. Boruta SJ priminė svarbiausius mons. V. Vėlavičiaus gyvenimo faktus. Vyskupas pasidalino savo atsiminimais apie garbųjį monsinjorą ir pabrėžė jo kunigiškąjį uolumą, gilų pamaldumą ir dvasingumą. Vyskupo teigimu, tai buvo didelės dvasios žmogus, kunigas, gyvenęs Evangelija ir kilniai vykdęs savo misiją. Kauno arkivyskupas S. Tamkevičius SJ pamoksle kalbėjo apie Dievo Motiną Mariją ir priminė, jog Švč. Mergelė Marija tikėjimo ir meilės žmogus. Iš jos mes pašaukti mokytis nuolankiai tikėti ir nuoširdžiai mylėti Dievą ir artimą. Dalindamasis prisiminimais ir įžvalgomis apie mons. V. Vėlavičių jis pabrėžė šio kunigo mokėjimą nuoširdžiai mylėti kiekvieną, jo tvirtą tikėjimą ir aiškų Kristaus liudijimą savo gyvenimu. Arkivyskupas priminė ir šio kunigo gyvenimo faktus. Jis kalbėjo: Mons. Vincentas gimė prieš 100 metų, vasario 15 dieną Pavandenėje, Telšių rajone. Augo dešimties vaikų šeimoje. Motina buvo pažadėjusi, jei sunkiai sergantis vaikelis liks gyvas, paaukoti jį Dievui. 1931 metais V. Vėlavičius įstojo į Telšių kunigų seminariją ir 1938 m. balandžio 16 d. vysk. Justino Staugaičio buvo įšventintas kunigu. Šeima, kaip ir dera geriems žemaičiams, buvo patriotiškai nusiteikusi, todėl meilė Tėvynei buvo giliai įaugusi kunigo Vincento širdyje. Jis palaikė ryšį su antinacistiniu pogrindžiu ir pokario partizanais. Sovietinis saugumas bandė užverbuoti, todėl, jausdamas pavojų, pasitraukė iš Telšių vyskupijos ir pakeitęs pavardę dirbo Vilkaviškio vyskupijoje, Kazlų Rūdoje. Deja, tai truko tik vienerius metus. 1948 metais suimtas, tardytas ir MGB Ypatingojo pasitarimo nuteistas 10 metų kalėti iš pradžių Šiaurės lageriuose Intoje ir Abezėje, vėliau Mordovijoje. Dirbo medžių krovėju, kūriku, elektriku, šaltkalviu. Lageryje tarnavo likimo broliams, klausydamas išpažinčių, aiškindamas tikėjimo tiesas, aukodamas šv. Mišias ir teikdamas sakramentus. Už savo gerą būdą ir uolų tarnavimą lagerio draugų buvo gerbiamas ir mylimas. Po Stalino mirties, 1956 metais, buvo amnestuotas ir paleistas. Tarnaudamas klebonu organizuotai mokė vaikus Pirmajai Komunijai, nors tai buvo griežtai draudžiama, prie altoriaus būrėsi patarnautojai ir mergaitės adoruotojos, būrė Eucharistijos bičiulius. Organizavo protesto pareiškimus prieš tikėjimo varžymą pogrindžio spaudoje, rinko medžiagą LKB kronikai ir su pagalbininkėmis seserimis vienuolėmis ją daugino bei platino. Be tokių pagalbininkų kaip mons. Vincentas anuomet Kronika nebūtų galėjusi egzistuoti. Archivyskupas S. Tamkevičius prisimena: Pirmą kartą monsinjorą Vincentą sutikau 1978 metais Skaudvilėje, kai įkūrėme Katalikų komitetą tikinčiųjų teisėmis ginti. Tai buvo pakankamai rizikinga veikla, nes viešai fiksavome tikinčiųjų teisių pažeidimus ir pasirašę siųsdavome anuometinei sovietinei valdžiai. Ir, žinoma, visa tai talpinome į Kroniką, kuri pasiekdavo Vakarus, ir tokiu būdu mūsų bėdos tapdavo plačiai žinomos ir komentuojamos. Katalikų komiteto posėdžiai vykdavo klebonijose vis pas kitą Komiteto narį: Šlavantuose, Kybartuose, Viduklėje, Josvainiuose ir Skaudvilėje. Praėjus jau daug metų mielai prisimenu posėdžius pas monsinjorą Vincentą. Jis tėviškai, maloniai priimdavo, vaišindavo. Žinoma, anuomet net minties nebuvo vaišėse vartoti alkoholį. Tai buvo principinė kunigų, rizikuojančių laisve, nuostata. Pasirašydamas po Katalikų komiteto dokumentais, monsinjoras Vincentas vėl rizikavo savo laisve. Laimė, jau buvo ne Stalino laikai ir sovietinė valdžia nuteisė ne visus Komiteto narius, bet tik du, kurie buvo jaunesni ir galbūt atrodė pavojingesni. Monsinjoras KGB buvo sekamas ir jam buvo užvesta operatyvinio sekimo byla. 1983 metais monsinjoras Vincentas užbaigė klebono tarnystę ir perkeltas į Telšius. Jo bute toliau rinkosi veiklūs kunigai, svarstė aktualius klausimus, organizavo protestus prieš tikinčiųjų diskriminaciją. Atgimimo metais monsinjoras Vincentas aktyviai rėmė atsikuriančius krikščionis demokratus. 1989 metais palaimintasis popiežius Jonas Paulius II paaukštino kunigą Vincentą, suteikdamas jam monsinjoro titulą. Mons. V. Vėlavičius mirė 1997 metais sulaukęs 83 metų. Paminėtos nuotrupos rodo šviesų kunigystės kelią. Tai buvo kunigas, pilnas idealizmo ne tik jaunystėje, bet per visą savo gyvenimą. Mons. V. Vėlavičius 19381939 metais buvo vikaras Gaurėje, 19401943 metais vikaras ir kalėjimo kapelionas Telšiuose, 19431946 metais klebonas Laukžemėje. Iki suėmimo dar klebonavo Vilkyškiuose ir Klykoliuose. 19481956 metai sunkūs lagerio metai. Grįžęs iš lagerio 19561970 metais klebonavo Lenkimuose, o 19701983 metais buvo Skaudvilės klebonas. Nuo 1983-iųjų iki mirties buvo Telšių Katedros altaristu. Šv. Mišių pabaigoje savo prisiminimais pasidalino ir Panevėžio vyskupas emeritas J. Kauneckas. Jis pabrėžė mons. V. Vėlavičiaus pasiryžimą kovoti už vertybes, jo, kaip ganytojo, uolumą, nes kun. J. Kauneckas į Skaudvilę iš Telšių buvo atkeltas klebono pareigoms po monsinjoro Vincento. Po šv. Mišių Telšių Mažosios bažnyčios šventoriuje, kur ilsisi mons. V. Vėlavičiaus žemiškieji palaikai, buvo meldžiamasi už jį. Jau 17 metų, kai nebėra garbiojo monsinjoro, tačiau dėl švelnaus ir malonaus būdo saulele vadinamas kunigas, kurį tikintieji mylėjo ir itin mėgo kaip nuodėmklausį, gyvas žmonių atmintyje ir širdyse. Ir šiandien nemažai žmonių lanko jo kapą ir nuolat meldžiasi už savo buvusį uolų sielų ganytoją. Po pamaldų vyko graži prisiminimų apie mons. V. Vėlavičių popietė bei agapė. Kan. teol. lic. Andriejus Sabaliauskas Klier. Edvino Bružo nuotraukos
© 2014 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |