Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Oazė
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Artėjant Gavėniai

Kun. Vytenis Vaškelis

Skaitytojai, iškart ir iš anksto su tam tikra skepsio doze neskubėkite sakyti: „Ir vėl ateina Gavėnia, – kas man iš to, ką man ji naujo gali suteikti?..“, bet savo minčių sraute pasistenkite pagauti šį ar panašų „sparnuotą“ samprotavimą, mąstymo „gaudykle“ jį truputį užlaikykite, Šventojo Rašto tikėjimo šviesoje patikrinkite jo teisingumo laipsnį, ir tada truputį nustebę pripažinsite, kad į jūsų susiformavusių tikėjimo nuostatų rėmus įsismelkė malonės kibirkštis, skatinanti pagrįstai suabejoti savųjų įsitikinimų teisumu ir iš naujo pradėti ieškoti tikrojo teisumo (žr. 1 Tim 6, 11).

Geranoriškas savo paradigmų – asmeninių požiūrių, nukreiptų į gyvenimo vertinimą, – patikrinimas išties yra sveikas sielai dalykas, nes mūsų mąstymą bei vidaus polinkius gali pakreipti teisingesne linkme, kad laisviau galėtume daryti tokius sprendimus, kurie labiau atitinka mums nuo amžių numatytus tinkamiausius Dievo sumanymus. Tai – gera įžanga, artėjant Gavėniai, nes tvirtesnis apsisprendimas sekti Jėzumi, kuris vien iš besąlygiškos meilės mums nusivilko Jam prideramos dieviškosios šlovės apsiaustą ir tapo klusnumo Išganymo planui įsikūnijimu (žr. Fil 2, 8), leistų kaskart ne tik giliau pažinti Jį, bet visu gyvenimu, veikiant Jo meilei, labiau panašėti į Jį.

Vasario 23 dieną popiežius Pranciškus drauge su į Šventąją Kolegiją priimtais naujais kardinolais aukojo šv. Mišias ir homilijos metu kalbėjo: „Atsiminkime, visi atsiminkime, kad be Šventosios Dvasios visos mūsų pastangos būtų tuščios. Krikščioniškasis šventumas nėra mūsų nuopelnas, bet yra klusnumo Šventajai Dvasiai ir sąmoningumo vaisius“.

Kaip dėl pirmųjų tėvų neklusnumo Dievui, anot vieno teologo, Visata buvo sudraskyta į gabalus, dvasinis pradas atsiskyrė nuo fizinio, ir jie mirė įkėpti nelemto pasirinkimo, taip per klusnumą Viešpaties žodžio bei Bažnyčios mokymo vykdymui, mes veidu vėl atsigręžiame į Jį ir Jame atrandame tikrąją savo tapatybę – savąjį „Aš“.

Klusnumas labai artimai susijęs su klausymu. Jei žmonės sako: „Aš tikiu Dievą“, o veikia tarsi Jis būtų už tolimų galaktikų, turi savųjų stereotipinių įsitikinimų „nuodėgulį“, kuris, pasak šio sekmadienio Evangelijos, byloja apie jų didesnį tarnavimą bei artimesnį atsidavimą Mamonai (žr. Mt 6, 24), o ne Dievui, nes daugiau vadovaujasi ne tikėjimo tiesų principais, bet klausosi pasaulio kunigaikščių balsų, kurie yra atmiešti nesąžiningumo melu grindžiamos moralės nuodais. Kai žmogaus širdis padalyta Mamonai ir Dievui, iš tiesų jis yra dvasios ligonis, nes vidinis susiskaldymas aiškiai byloja, kad asmuo yra pakliuvęs į šėtono įtakų sferas, kuriose begėdiškai viešpatauja nuodėmė (žr. 1 Jn 3, 8).

Žmogus, kuris dėl žmogiško silpnumo klysta ir klumpa, bet paskui vėl pakyla ir savo širdį maldingai gręžia į Visagalį, „yra gimęs iš Dievo“ (1 Jn 3, 9), nes savo vidines ausis stengiasi nuosekliai kreipti į Jo žodžio klausymą bei vykdymą. Kad klausymas betarpiškai yra susijęs su klusnumu, liudija ir hebrajų kalba, kurioje veiksmažodį „paklusti“ nusako žodis „klausyti“. Taigi labiausiai palaiminti tie, kurie klausosi Viešpaties žodžio ir jo laikosi (žr. Lk 11, 28), nes jų viduje natūraliai auga pasėtas Jo žodis, skatinantis ne tiek iš baimės, o iš meilės Mylimajam daryti tokius veiksmus, kurie didina tarpusavio meilės amplitudę.

„Mokykis gyventi mylimas. Žmonėms tai sudėtinga perprasti. (...) Mes trokštame, kad apsisuktum ir sugrįžtum pas mus, ir tuomet mes apsigyvensime tavyje, tai ir bus dalijimasis. Draugystė bus tikra, ne šiaip vaizduotėje. Mes turime gyventi šį gyvenimą, tavo gyvenimą, kartu kalbėdamiesi, kartu keliaudami. Tu gausi mūsų išminties ir išmoksi mylėti mūsų meile, o mes... išgirsime tavo bambėjimą, niurgzėjimą, nusiskundimus...“ – Jėzaus pirmuoju asmeniu rašė rašytojas Wm. Paul Young.

Tad Gavėnios prasmė bei tikslas nėra griežtesnio pasninko laikymasis (gomurio, akių, „liežuvio“... valdymas) ir uolesnis tikėjimo darbų darymas. Tai – priemonės ir drauge artimesnio su savo Viešpačiu bendravimo padariniai. Kai pajuntame viduje tylų Dievo Dvasios dvelksmą, norą, inspiraciją, ar kažką panašaus, ir, pavyzdžiui, dėl kito žmogaus antgamtinės gerovės, kad jis galop išvystų savo nuodėmės klastą ir Išganytojo gailestingumu žėruojančią Širdį, ryžtamės penktadienį pasninkauti, nes taip elgtųsi Jis, būdamas mano vietoje, tada sulaužome asmeninės nepriklausomybės saugomus rėmus ir sakome: „Viešpatie, visą save atiduodu Tau. Atidengiu savo širdį ir matau, kad joje dar yra savimeilės sričių, kurias reikia Tau atiduoti, nukryžiuoti (žr. Gal 2, 19), idant nebe aš, bet Tu manyje gyventum ir per mane artimo širdį keistum...“

© 2014 „XXI amžius“