Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Oazė
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Seda VERMIŠEVA

A. Bloko įžvalgos, arba Rusija tarp Rytų ir Vakarų

Neseniai sukako 100 metų, kai Aleksandras Blokas sukūrė penkių eilėraščių ciklą „Kulikovo laukuos“, ir 90 metų, kai parašė eilėraštį „Skitai“, kurį galima laikyti logine tąsa temos, išryškėjusios eilėraščių cikle „Kulikovo laukuos“.

Ciklas „Kulikovo laukuos“ ir eilėraštis „Skitai“ šiandien yra pakankamai aktualūs, leidžiantys įžvelgti istorinę šiuolaikinių politinių procesų retrospektyvą ir perspektyvą. Faktiškai šiuose A. Bloko kūriniuose nepriekaštinga menine forma atlikta tiek opozicijos ir konfrontacijos, tiek galimo bendradarbiavimo ir konsensuso bei darnių santykių analizė visoje Europos erdvėje ir santykiuose tarp Rusijos ir rytinių kaimynų (ciklas „Kulikovo laukuos“), tarp Rusijos ir Europos, pagaliau Rusijos, kaip svarbiausio Europos politinės architektūros elemento, pastovumo garanto, reikšmė (eilėraštis „Skitai“).

A. Blokas daro galimo istorinių įvykių vystymosi hipotezę tuo atveju, jeigu iš tos arhitektūros bus pašalintas arba pažeistas vienas iš svarbiausių jos blokų – Rusija.

Ciklas „Kulikovo laukuos“ ir eilėraštis „Skitai“, parašytas 10 metų vėliau, panašūs savo tematika ir autoriaus požiūriu į ją. Šiandien tai būtų galima įvardinti kaip istorinę, psichologinę, geopolitinę įvykusių ir perspektyvoje numatomų galimų konfiktų tarp Rusijos ir pagrindinių Europos erdvės šalių analizę su visomis neišvengiamomis pasekmėmis. Kadangi nagrinėjamuose A. Bloko kūriniuose geopolitinė analizė pateikta idealia menine forma, ji nepriekaištinga ir metodologiškai. Šiuose kūriniuose visiškai nėra ideologinio komponento, kaip klasinių, turtinių ir visuomeninių interesų išraiškos. Šia prasme nagrinėjami A. Bloko eilėraščiai yra svarbūs visai rusų poezijai, neišsiriant Senosios Rusios literatūros, kuri galėjo būri atspirties taškas nacionalinės sąmonės ir poetinės intuicijos valdomam A. Blokui.

Ši A. Bloko pozicija būdinga ne tik kuriant ciklą „Kulikovo laukuos“, nukeliantį mus į XIV amžiaus įvykius, bet ir eilėraštį „Skitai“, nors jis parašytas po 1917 metų revoliucijos, pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui. Nagrinėdamas konfrontaciją tarp Europos ir Rusijos A. Blokas vadovaujasi dvasia istorijos, kur pagrindinis konfrontuojančių pusių objektas yra kova dėl teritorijų, įtakos sferų didelėms erdvėms. Tai dar neseniai buvo vadinama teritoriniu ekspansionizmu arba opozicija jam.

Būtent į tai atsižvelgdamas poetas parašė ciklą „Kulikovo laukuos“ ir eilėraštį „Skitai“. Nepaprastų ir toli gražu netiesioginių prasmių suvokimas ypač aktualus kontekste įvykių, mūsų išgyvenamų šiuo metu tose pačiose Eurazijos erdvės koordinatėse, kur vyko A. Bloko poezijojoje vaizduojami įvykiai. Paminėtus A. Bloko kūrinius vertina metodologija, įvykių suvokimo istoriškumas, bet šie kūriniai skirtingi. Ir tai – principinis skirtumas, už kurio slypi kažkas sakralaus, vos pastebimo, bet to nepaisymas sukelia pasaulinio masto kataklizmus.

Nerimą keliančios eilėraščių ciklo „Kulikovo laukuos“ intonacijos

 Ciklas „Kulikovo laukuos“ paradoksalus tuo, kad parašytas tragiška, sielvartinga tonacija, nors čia kalbama apie didžiulę istorinę rusų pergalę prieš grobikus iš Rytų. Tai išryškina ir šio ciklo leksika: žodžiai „kraujas“, „rauda“, „dulkės“, „ilgesys“, „rūkas“, „bėda“, „debesys“, būdingi ciklo eilėraščiams, nuolat kartojami, sudarydami nerimo ir grėsmingos nuojautos pojūtį. Štai paskutinės dvi pirmojo ciklo „Kulikovo laukuos“ eilėraščio strofos:

Net pabaigos nėra!
Tik kelio varstai, vingiai...
Sustok čionai!
Vis plaukia plaukia debesys juodi,
Saulėlydis nušvito kruvinai!

Saulėlydis nušvito kruvinai!
Širdis krauju apteko.
Raudok, širdie, raudoki,
Ramybės nėr! O stepių žirgas
Šuoliais lekia!

Pakartojimai „plaukia plaukia“, „saulėlydis nušvito kruvinai“, „raudok, širdie, raudoki“ išryškina pasakojimo tragizmą, fatališkumą, netgi bręstančios katastrofos neišvengiamumą.

Ciklas „Kulikovo laukuos“ – ne pasyvus 1380 metų įvykių atvaizdas, o galimybė išsakyti mums savo įžvalgas, savo nuojautas, išsipildysiančias istoriniu laiku konkrečioje Eurazijos erdvėje, kurioje vyko Kulikovo mūšis, kur šiandien mes akivaizdžiai susiduriame su mūsų gyvenamojo meto iššūkiais, nerimą keliančiais neaiškumais, išryškėjusiais A. Bloko vizijose ir pranašystėse:

Mūsų kelias – stepės, mūsų kelias – liūdesys beribis.
Jis – Tavo, Rusija, liūdesyje!

Ciklas „Kulikovo laukuos“ nėra parašytas pergalinga leksika ir pergalingu ritmu. Čia net nėra pergalės siužeto, o konfikto su nenuspėjamomis pasekmėmis ir jų tarpusavio ryšiais įprasminimas. Čia – konflikto metaforika, numatanti naujas situacijas, naujas kolizijas, situacijas ir naują problematiką.

Kažkokia ypatinga prasmė slypi A. Bloko pirmojo ciklo „Kulikovo laukuos“ eilėraščio antrosios strofos žodžiuose:

O, mano Rusija! Žmona mana!  Skausmingai
Mums lemtas ilgas kelias eit dauge,
Jisai – tarsi strėlė totorio sminga –
Krūtinėj atsivėrusi gili žaizda.

Čia tvirtinama, kad kelias – „tarsi strėlė totorio sminga“, taigi jis – ne toks jau ir savanoriškas, o primestas iš šalies. Tai patvirtina Rusijos ir jos rytinių kaimynų likimų atitikmenys tame kelyje, t.y. fiksuojamas istorinis susijusių likimų neišvengiamumas ir kartu, kaip minimumas, šalių tarpusavio santykių sudėtingumas ir tragizmas, – juk „krūtinėj atsivėrusi gili žaizda“. Ir pakartosiu citatą:

Širdis krauju apteko.
Raudok, širdie, raudoki!

Ir būtent šitame eilėraštyje nuskamba A. Bloko eilutės:

Ir amžina kova! Ramybė mums tiktai sapnuojas.
Per kraują vien sapnuos...
O stepių žirgas lekia šuoliais
Be atvangos.

Ši mintis pakartojima paskutinėje to paties eilėraščio strofoje:

Nėra ramybės! Stepių žirgas lekia šuoliais!
Be atvangos!

A. Bloko kūryboje nebūna atsitiktinių žodžių, jie neatsitiktiniai, nors nuolat kartojami nedidelėje eilėraščio erdvėje: sužeista širdis rauda, ramybės būti negali.

Ir kaip neprisiminti N. Gogolio rusiškos trikinkės, kuri 56 metus iki A. Bloko „stepių žirgo“ ir saulėlydžio, kuris „nušvito kruvinai“, lėkė įžūliai ir pramuštgalviškai, „ir su nepasitenkinimu žvelgdamos ir pasitraukdamos užleisdavo jai kelią kitos tautos ir valstybės“. Kadangi skiriasi dėl to kvapą gniaužiančio važiavimo į nežinomybę į pasaulio erdvę mesto klausimo „Rusia, kur tu leki? Atsakyk! Atsakymo nėra. Keistas varpelio skambesys. Suskamba ir virsta vėju...“ tonacija, tai dėl skausmingo, apgailėtino ir neišvengiamo A. Bloko ciklo „Kulikovo laukuos“ eilių dramatizmo sakoma:

Ir liūdesio pagautas didžio,
Kaip vilkas valdžioje delčios
Jausmų aš nesuvokiu srauto,
Kur man tavęs ieškot mielos!

Antrame ciklo eilėraštyje dar ryškiau skamba tragiška, o ne pergalinga Kulikovo lauko nata:

Kalkakmeniai kely baltuoja.
Ten, už upės, – orda nelemta.
Virš pulkų mūs vėliava šventoji
Neplevens jau niekad niekada.

Ką reiškia šios eilutės? Pergalės suvokimą kaip pralaimėjimo prologą? O gal tokių galimybių aplinkybės, priežastys garsiai nepasakytos? Atrodo, kad tos eilutės filosofiškai apibendrinamos kaip Boriso Pasternako kūryboje: „Bet pralaimėjimą nuo pergalės neprivalai atskirti“. Prieš mus kitas poetas, su kita kūrybine atmintimi, mąstymo istoriškumu. Kitame ciklo eilėraštyje Dono upė, ant kurios krantų vyko istorinis mūšis ir atnešė pergalę rusams, pavadinta tamsia ir grėsminga. Ir dar:

Pasikelia šviesiosios mintys
Virš mano širdies kruvinos,
Ir krinta vėl šviesiosios mintys,
Paliestos juodosios liepsnos...

„Ateik pas mane, o švesioji!
Išmokyk mylėti karštai!“
Ir karčiai ugnim plevėsuoja...
Ir vėją vėl skrodžia kardai...

Literatūroje gyvuoja nuomonė, kad tragiškas ciklo „Kulikovo laukuos“ sudėtingumas yra tas, kad Rusija čia yra ne viename Netiesos upės krante, o abiejuose: čia kovoja viena prieš kitą ne Orda ir Rusija, bet dvi Rusijos. Kartu Kulikovo laukas atskleidžia simbolinį herojaus dvasios paveikslą, „... nes pats savyje jis jaučia kažką tamsaus, artimo tai „totoriškai stichijai“, su kuria išėjo kautis“ (A. Tarchovo įžanginis straipsnis leidiniui „Aleksandras Blokas. Eilėraščiai. Poemos. „Rožė ir kryžius“, Maskva, 1974). Išsakoma nuomonė, kad „istorinis Kulikovo laukas buvo poeto įprasmintas ir tapo lemtingos pačioje Rusijoje ribos, ties kuria mūšyje susitinka tai, kas rusiška ir totoriška, šviesios ir tamsios jėgos“ simboliu. Straipsnyje „Tauta ir inteligentija“ priešiškomis jėgomis A. Blokas laiko rusų tautą ir rusų inteligentiją, kur kaip totorių jėga suvokiama inteligentija, o snaudžiantys Dono pulkai – kaip nepažadinta rusų tauta. Bet didžiųjų meno kūrinių ypatybė ta, kad kiekvienoje epochoje jie perskaitomi kitaip. Be to, jie daugiaplaniai ir nesutelpa į kokio nors algoritmo Prokrusto lovą. Ir nors pats A. Blokas linkęs pateikti įvairias prasmes kaip Kulikovo lauko simboliką, bet pagrindinė jo mintis, susijusi su ciklu, glūdi žodžiuose, kad Kulikovo mūšis yra, autoriaus įsitikinimu, simbolinis Rusijos istorijos įvykis. „Tokiems įvykiams lemta sugrįžti. Jų prasmė – dar prieš akis“, – taip rašė A. Blokas 1912 metais“ (ten pat). Apie tą „sugrįžimą“ kalbama paskutinėse dviejose paskutinio ciklo „Kulikovo laukuos“ eilėraščio strofose:

Bet aš žinau, kur ji, verdenė
Kilnių, maištingųjų dienų!
Ir gulbių dūdos man vaidenas
Virš priešo ordų kruvinų.

Širdis pavojaus būgną muša,
Pažvelk, kiek debesų juodų!
Sunki ginkluotė, lyg prieš mūšį.
Atėjo metas – melskis tu!

Skirtingomis istorinėmis epochomis aktualizuojamos ir skirtingai vertinamos prasmės, glūdinčios geriausiuose meno kūriniuose. Kaip tik daugiaplaniškumas ir įtraukia šiuos kūrinius į didžiausių žmonijos pasiekimų sąrašą. Pagrindinė eilėraščių ciklo „Kulikovo laukuos“ tezė, pabrėžta paties A. Bloko, – neišvengiamas Rusijos grįžimas į Kulikovo lauko situaciją – „Pažvelk, kiek debesų juodų“. Ir žodžiai – „Atėjo metas – melskis tu“ – galbūt skirti mums.

Įžūli ir grėsminga A. Bloko eilėraščio „Skitai“ tonacija

Į A. Bloko eilėraščio „Skitai“ temą galima žvelgti kaip į loginę ciklo „Kulikovo laukuos“ tąsą, nors jis parašytas dešimčia metų vėliau. Ir jeigu ciklas „Kulikovo laukuos“ liūdnas ir tragiškas, nors jame kalbama apie rusų pulkų pergalę prieš Ordą, tai eilėraštis „Skitai“, parašytas 1918 m. sausio 29–30 d., tokiu metu, kai Rusija per aštuonis 1917 metų mėnesius išgyveno dvi revoliucijas, ir tuo metu, kai buvo rašomas eilėraštis „Skitai“, pilietinio karo ir užsienio intervencijos įkarštyje prarado didelę savo teritorijos dalį, pasižymi darniu ritmu, įžūliu tonu, įžūlia leksika. A. Bloko dienoraščiuose prieš parašant eilėraštį „Skitai“ (1918 m. sausio 11 d.) yra įrašas: „Durk, durk pirštu į žemėlapį, netikša vokiška, niekšingas buržujau. Pasimuistyk, Anglija ir Prancūzija. Mes savo istorinę misiją įvykdysime. Jeigu jūs bent „demokratiniame pasaulyje“ nenuplausite savo karinio patriotizmo gėdos, jeigu mūsų revoliuciją pražudysite, tai jūs daugiau ne arijai. Ir mes plačiai versime vartus į Rytus. Mes žiūrėjome į jus arijų akimis, kol jūs turėjote veidą. O į jūsų snukį mes pažvelgsime šnairu, gudriu žvilgsniu: mes gyvensime tarp aziatų ir Jūs pajusite Rytų įtaką. Jūsų oda puikiai tiks kiniškiems tamburinams. Gėdą užsitraukęs, apsimelavęs – jau ne arijas. Mes – barbarai? Gerai. Mes parodysime, kas yra barbarai...“

Pažiūrėkime, kaip A. Blokas pateikia įvykių vaizdą tuo atveju, jei Rusija nuliptų nuo istorinių įvykių scenos ir įvyktų neišvengiamas tokiu atveju Europos susidūrimas su Kinija, kaip jis aprašo galimas to susidūrimo pasekmes.

Netrukus Sovietinė Rusija sunkiausiomis sąkygomis pasirašė Bresto taikos sutartį. A. Bloko dienoraščio įrašas parodo jo poziciją eilėraštyje „Skitai“.

Jeigu cikle „Kulikovo laukuos“ svarbus fizinių ir dvasinių jėgų santykis tarp Rusijos ir rytinės Eurazijos kontinento dalies po 600 metų, praėjusių nuo neabejotinos pergalės, tačiau jis pilnas dramatiškų įvykių laukimo („Jau Kulikovą vėl užklojo / Atšliaužusi migla žvaina, / Ir tarsi debesiu rūsčiuoju / Užklota ateities diena“), tai „Skituose“ analogiškai išryškinami Rusijos santykiai su vakarine Eurazijos kontinento dalimi. Be to, pabrėžiamas Rusijos vaidmuo ir reikšmė šioje erdvėje tiksliu kaip matematinė formulė jos vaidmens, kaip skydo „tarp dviejų rasių (...) – mongolų ir Europos“, – apibrėžimu. Stiprus A. Bloko nacionalinis jausmas, mąstymo istoriškumas ir buvo pastebėti. Pridėsime ir tokį štrichą, kuris labai svarbus suvokiant Rusijos ir Vakarų tarpusavio santykius, ypatingai tų santykių psichologiją. A. Blokas rašo:

Tas Sfinksas – Rusija. Ji liks gyva,
Nors jai širdin įsmeigsi peilį.
Ji žvelgia, žvelgia, žvelgia į tave
Su neapykanta ir meile!..

Apie Vakarus pasakyta:

Jūs žvelgėte į Rytus nuolatos,
Perlus išplėšdami iš mūsų rankų.
Ir nuolat laukėt progos patogios
Į mus nukreipt vamzdžius patrankų!

Rusijos ir Vakarų santykių istorija, ypač Perestroikos ir postsovietinio meto, – istorija meilės be atsako, Rusijos keliaklupsčiavimas prieš Vakarus. A. Blokas tai išsakė eilėmis, bet jis ir grasina Vakarams kaip vienas iš pačių radikaliausių Rusijos politikų:

Jau pučia ragą neganda juoda,
Garsai į pačią širdį sminga.
Ateis diena – ir liks tuščia vieta
Iš jūsų Pestumų didingų.

Pasauli senas! Tu protingas būk,
Kitap gi – dulkėse pradingsi.
Pasekdamas išminčium Edipu,
Sustok prieš paslaptingą Sfinksą.

Vakarai A. Blokui nepriimtini visų pirma dėl savo buržuaziškumo, šiuolaikinės Rusijos aktualizuoto, kuris šaliai pavojingesnis už bet kokį labirintą, iš kurio ištrūkti sunkiau nei iš pačios klampiausios pelkės, iš kurios sunku išbristi, bet ir neįmanoma pasilikti. Ir čia tas meilės ir neapykantos susidvejinimas pavojingesnis, kadangi sąvokos (meilė ir neapykanta) yra tarpusavyje opozicinės. Bet Vakarai – ne tik buržuaziškumas. Tai – ir Graikijos ir Romos Antika, tai – ir Atgimimo epocha, Rusijos suprasta per Vakarų kultūrą.

A. Blokas ir pats savyje turi tą susidvejinimą, kai kviečia, kreipdamasis į Vakarus:

Taikiom širdim ateikite pas mus,
Užmiršę karo suirutę!
Į makštį kardas įkištas tebus!
Draugai! Mes galim broliais būti!

Ir grasina:

Jei nesutinkate – o vargas jums!
Greit prasidės baisus žaidimas.
Per amžius jums kapų ramybę drums
Teisingas ainių prakeikimas!

Laukais, miškais pasklisime pikti
Ir prieš Europą, prieš senutę,
Nenusilenksime, ir iš arti
Išvysit aziato snukį!

Daugybė citatų nepuošia kūrinio analizės, bet niekur nedingsi nuo kandžių, aštrių ir veržlių frazių:

Seniai kautynėms paruošta vieta!
Visi – į mūšį prie Uralo,
Kur stos mongolų orda nelemta
Prieš gudrųjį mašinų integralą!

Tai labai jaudino A. Bloko sielą ir labai dramatiškai skambėjo eilėraštyje „Skitai“. Poetas įžvelgia galimybę pakeisti toje erdvėje rusišką prigimtį, artimą Vakarų Europai, azijietiška, ir tada „Mums nuožmų mūšį bus stebėt saldu / Pro siaurąjį akių plyšelį“. Čia svarbu įžvelgti metamorfozę, virsmą, Rusijos transformaciją, išryškinančią cikle „Kulikovo laukuos“ šviesiąją prigimties pusę ir perkeičiančią į tamsiąją eilėraštyje „Skitai“. Rusijos ir Vakarų priešprieša čia aktualizuoja tamsias mintis, kurios visiškai konkrečiai įvardintos eilėraščių cikle „Kulikovo laukuos“ kaip totoriškos. „Skituose“ jos tampa sąlyginiu tamsių, užslėptų savybių, slypinčių Eurazijos erdvėje ir konkrečiai kalbant apie Kiniją, kadangi kiniškiems tamburinams, nurodo A. Blokas, bus panaudota vakariečių oda. Tai, kas susiję su su šviesiomis mintimis, rusiška, plačiai pasklis po džiungles ir miškus, išsiskleis priešais Europą. Bet užleidusi vietą mūšiui su Europa mongolų laukinei ordai, Rusija pati nueina nuo istorinės scenos. Tokia perspektyva neša grėsmę ne tik Rusijai, kaip istorinei asmenybei, bet ir Vakarams. Jeigu ciklas „Kulikovo laukuos“ gali būti perskaitytas kaip įžvalga, nukreipta į Rusiją, tai eilėraštis „Skitai“ – įžvalga, nukreipta į Vakarus, į Europą. A. Blokas prisimena Rusijos, kaip skydo, istorinę reikšmę, nepaisydamas visų prieštaravimų. Jis senąjį pasaulį šaukia į brolišką šventę, skatina atsisakyti neapykantos ir priešiškumo kelio.

Rytai paskutinėse ciklo „Kulikovo laukuos“ eilutėse pavadinti priešiška jėga, iš kurios jis girdi kautynių gausmą ir klausosi grubių totorių šauksmų. Suprantama, žemiška meilė ir neapykanta A. Blokui mažiau pavojinga nei uždari, mistiški, pavojingi Rytai, nors Vakarai vien tik XX amžiuje, įskaitant Rusiją, turėjo du viską naikinančius karus, atnešusius mirtį milijonams žmonių.

Laikas nenumaldomai veda mus A. Bloko iš anksto numatytais istoriniais keliais. Sugebėti perskaityti ir suvokti nepaprastas prasmes ir istorines A. Bloko pranašystes, jo įžvalgas mums ir atitinkamai sureaguoti – Rusijos ir Vakarų vidaus ir išorės (užsienio – vert.) politikos užduotis, nuo kurios sprendimo labai priklausys būsimas pasaulio vaizdas.

Šiandien Rusijos užsienio politika lieka neaiški ir nesuprantama. Vakarų pasaulis neanalizuoja ir nesupranta A. Bloko įžvalgų ir gyvena laukdamas valandos, „kada nukreipti parankų vamzdžius“.

Per praėjusius dvidešimt metų realizuojant šią užduotį atsirado, arba, tiksliau sakant, Rusijos politikų buvo sudarytos pačios palankiausios sąlygos: panaikinta Ekonominės savitarpio pagalbos taryba (ESPT) su Rytų Europos šalimis ir karinė Varšuvos sutarties sąjunga, pasirašyti Belovežo susitarimai ir išformuota Sovietų Sąjunga, pagal Stambulo susitarimus išvesta Rusijos kariuomenė ir panaikintos karinės bazės Gruzijos ir Moldovos teritorijose, sprendžiamas priešraketinės gynybos NATO pajėgų išdėstymo Lenkijos ir Čekijos teritorijoje klausimas, siekia į NATO patekti Ukraina ir Gruzija, parengtas ir vykdomas Rytų partnerystės projektas, numatantis Azerbaidžano, Armėnijos, Baltarusijos, Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos įsijungimą į Europos Sąjungą asocijuotų narių teisėmis.

Kaupiasi prieštaravimai tarp Rusijos ir visų krikščioniškų postsovietinės erdvės šalių. Konfliktuojama ne tik su Pabaltiju – Lietuva, Latvija, Estija, – bet ir su Ukraina, Moldova, Baltarusija, Gruzija... Ir tik krikščioniška draugiškumo salelė postsovietinėje erdvėje – Armėnija ir nerpipažintos valstybės – Kalnų Karabachas, Pietų Osetija, Abchazija, Padniestrė.

Visai draugiškai šiuo metu klostosi Rusijos santykiai su Azijos šalimis – Kazachstanu ir Vidurine Azija, – bet, laikui bėgant, groti pirmu smuiku Rusijai bus problemiška. Šanchajaus bloke svarbiausia yra Kinija, o pasaulio ekonominė krizė vis stiprina šią šalį, priešingai negu Vakarų pasaulį, įskaitant JAV. Negalima nepaisyti dolerių atsargų apimčių, suteikiančių galimybes manipuliuoti JAV ir, atsižvelgiant į lojalumą, gauti atitinkamus dividendus Rusijos sąskaita.

Ir Vakarams, ir Rusijai turėtų būti akivaizdus tas faktas, kad Vakarų ir tų, kurie vadovauja Rusijos vidaus ir užsienio politikai, pastangomis, Rusija vis labiau metodiškai ir nuosekliai tolsta nuo Vakarų ir labiau suartėja su Azija, su Rytais. Kas gali įvykti, jei užsitęs minėta tendencija, pranešta mums prieš 100 metų A. Bloko pranašiškomis įžvalgomis eilėraščių cikle „Kulikovo laukuos“ ir eilėraštyje „Skitai“. Tuo atveju, jeigu Rusija suartėtų su Azija ir ištirptų, Europai kaip priešprieša iškiltų jau nebe Rusija, o visai kas kita, kam šiuo metu pavadinimo nėra, bet apie ką mums kalba A. Blokas savo kūriniuose. Gal jis matė Rusiją, jos demografinę dramą, sugriautą ekonomiką ir Rytuose grasinančią Kiniją su 1,3 milijardo gyventojų ir augančiu ekonominiu potencialu, politine valia, esant ribotam žemės kiekiui ir energijos resursams? Nežinau. Bet turintys ausis tegul išgirsta. Įvykių seka neatmeta ir to, kad rusiškos dujos ir nafta bei esantys Rusijos teritorijoje naftotiekiai ir dujotiekiai bus nukreipti visiškai priešinga kryptimi. Ir ne laukinė mongolų orda šmėžuoja horizonte, o Didžioji Kinija. Keista, kad tai nesuprantama Vakarų strategijai ir taktikai.

P. S. Verčiant citatas naudotasi A. Baltakio vertimais.

Iš rusų kalbos vertė
Laimutė Debesiūnienė

Naudota literatūra:

http://www.rasyk.lt/rasytojai/aleksandras-blokas.html; http://ru.hayazg.info/; http://www.stihi.ru/2009/10/04/7578; Aleksandras Blokas. Poezija (vertė A. Baltakis), Vilnius, Grožinės literatūros leidykla, 1960, p. 150–156, 222–226.

Apie autorius

Aleksandras Blokas (1880 11 16–1921 08 07) – Rusijos poetas, dramaturgas ir kritikas. Jo pirmoji knyga – „Eilės apie nuostabiąją damą“ – išleista 1905 metais. Kūrybinį kelią poetas pradėjo prisijungdamas prie simbolistų, tačiau jau po kelių metų paskelbė apie šios poetinės krypties krizę. A. Bloko lyrika, labai artima muzikai, formavosi romansų įtakoje. Visgi besikeičiant Rusijai, jis vis labiau gilinosi į socialinius klausimus, mąstė apie „baisųjį pasaulį“, žmogaus tragediją. Poetas skelbė neišvengiamą atpildą, apdainavo pasaulio irimą, bet buvo ir aršiausias jo kaltintojas.

Seda Vermiševa gimė 1932 m. spalio 9 d. Tbilisyje. Netrukus šeima persikėlė gyventi į Jerevaną. Sedos Vermiševos senelė (tėvo mama) kilusi iš kunigaikščių Agutinskių-Dolgorukių giminės. 1936 metais jos tėvas (Konstantinas Vermiševas) buvo išsiųstas į Maskvą dirbti Armėnijos SSR atstovybėje. Pirmaisiais Didžijo Tėvynės karo metais Vermiševų šeima evakavosi į Tbilisį ir ten gyveno iki 1944 metų. 1951 metais Seda Vermiševa baigė vidurinę mokyklą Jerevane ir įstojo į Jerevano valstybinio universiteto Ekonomikos fakultetą. 1956 metais su pagyrimu baigė ekonomikos studijas. Jos specialybė – liaudies ūkio ekonomika ir planavimas. 1959 metais ji pradėjo dirbti ekonomiste Valstybinėje statistikos valdyboje prie Armėnijos SSR Ministrų Tarybos. 1967 metais įstojo į aspirantūrą, o 1970 metais apsigynė disertaciją ir skaitė paskaitas Politechnikos instituto Chemijos fakultete apie pramonės įmonės veiklos organizavimą ir planavimą. Vėliau Seda Vermiševa dirbo vyresniąja moksline benbradarbe Ekonomikos ir plnavimo institute. Eilėraščius pradėjo rašyti būdama 32 metų. Išleido 11 poezijos rinkinių. Rašo armėnų ir rusų kalbomis. Nuo 1974 metų Sovietų Sąjungos rašytojų sąjungos narė, Armėnijos rašytojų sąjungos narė. Labai domisi Kalnų Karabacho klausimais. Nuo 1994 metų – Maskvos rašytojų sąjungos narė. Seda Vermiševa plačiai žinoma kaip visuomenininkė, poetė, publicistė ir politologė. Gevena Jerevane, bet labai dažnai lankosi Maskvoje.

© 2014 „XXI amžius“