Lietuvos
kultūros
galerija

Išnašos

Žvilgsnis į Lokio rinktinės vado dienoraštį ir Patriotų premiją

Knygos kūrėjai ir talkininkai. Dešinėje – Klaudijus Driskius

Knygos viršelis

Krašto apsaugos viceministras Antanas Valys (dešinėje) ir Lietuvos leidėjų asociacijos prezidentas Remigijus Jokubauskas (kairėje) su 2013 metų Patriotų premijų laimėtojais, patriotinės mokslinės knygos „Balys Vaičėnas. Partizano sąsiuviniai. Lokio rinktinės vado dienoraštis, laiškai, manifestaciniai tekstai“ rengėjai Eugenijaus ŽYGAIČIO (KAM) nuotrauka

Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos leidėjų asociacijos Patriotų premija už mokslinę knygą skirta leidinio „Balys Vaičėnas. Partizano sąsiuviniai. Lokio rinktinės vado dienoraštis, laiškai, manifestaciniai tekstai“ rengėjams: Klaudijui Driskiui, Rūtai Mozūraitei, Pauliui V. Subačiui ir idėjos autoriui Andriui Dručkui (VšĮ „Tautos paveldo tyrimai“). Apie partizaninį judėjimą ir jo tyrinėjimą kalbėjomės su vienu iš knygos sudarytojų VšĮ „Tautos paveldo tyrimai“ vadovu, fotografu Klaudijumi Driskiumi.

Šis Lokio rinktinės vado Balio Vaičėno dienoraštis yra kitoks negu lig šiol publikuoti Liongino Baliukevičiaus-Dzūko, Adolfo Ramanausko-Vanago, Juozo Lukšos-Daumanto dienoraščiai, labai lakoniškai nusakantys jo paties ir rinktinės vyrų kasdienį gyvenimą. Jis rašytas ne visuomenei, stengiantis užtikrinti, kad nepakliūtų į svetimųjų rankas, o jeigu taip nutiktų, kad būtų nesuprantamas. Kokie iššūkiai kilo šifruojant dokumentą, dėl ko daugiausiai teko sukti galvą?

Dienoraštis rašytas sau, plikos, konkrečios pastabos apie savo ir rinktinės bendražygių užsiėmimus, rūpesčius, būklę rodo autentišką Laisvės kovų vaizdą – nepagražintą, nesukilnintą kasdienybę. Man ir knygos recenzentui kilo klausimas, kodėl Balys Vaičėnas jį rašė. Viskas užšifruota: vietovės, žmonių vardai, pavardės. Aišku, kad rašė sau, pasižymėdamas kasdienę rutiną ir svarbesnius įvykius, persikėlimus, judėjimą, vildamasis sugrįžti prie šių konspektų. Gal jie turėjo pasitarnauti operatyviniams tikslams, būsimoms operacijoms? Manau, kad tai buvo konspektas ateičiai. Perskaityti nuo 1944 iki 1949 metų rašytą dienoraštį buvo vienas įdomiausių dalykų. B. Vaičėno dienoraštį, užrašus ir laiškus nagrinėjome įvairiais aspektais. Partizanų rinktinės veikla apėmė nemažą teritoriją, ne tik Rokiškio, Zarasų, Utenos apskritis, bet ir Latvijos pakraštį apie Daugpilį, Srudaleną, Laukesą. Užrašuose paminėta 700 pavardžių, vardų ir slapyvardžių, iššifravome tik 170.

Kaip išliko dienoraštis – juk tokie dokumentai buvo labai slepiami, už jų saugojimą grėsė dideli nemalonumai?

Išliko 9 dienoraščiai: du mažesni bloknotai ir septyni mokykliniai sąsiuviniai. Jie išliko gana sudėtingomis sąlygomis, buvo laikyti keliose vietose. B. Vaičėnas paprašė savo patikėtinį Andrių Dručkų palikti mišką ir legalizuotis, jis ir išsaugojo užrašus. A. Dručkus dirbo geležinkelio depe Radviliškyje, dalį rankraščių vežiojosi, dalį laikė nuomojamame kambarėlyje dvigubame spintos dugne, dalį – tvarto stoge, klėtyje. Kai A. Dručkus persikėlė gyventi į Kauną, atsivežė ir rankraščius. Kai jiems kildavo pavojus, perveždavo į kitą vietą. Taip 60 metų jie buvo slapstomi ir pasiekė mus.

Kaip kilo mintis išleisti Balio Vaičėno užrašus?

Mintis susiformavo nuosekliai. 2011 metais išleidus knygą „Sutemų keleiviai: Lietuvos partizanų Vytauto apygardos Lokio rinktinė, 1944–1958“, kurioje publikavome didžiąją dalį partizanų veiklos įsakymų, paskelbėme didelį pluoštą fotografijų, keletą publikacijų, pamatėme ir tuos sąsiuvinius. Prireikė dvejų metų juos iššifruoti, tik tada pradėjome dėlioti knygą.

Kas buvo įdomiausia darant šį darbą?

Suvedant į vieną kelis šaltinius – amžininkų prisiminimus, archyvinius dokumentus ir dienoraštį – pasisekė identifikuoti žmogų, kurio tikrosios tapatybės kitaip niekada nebūtume sužinoję. Nė trečdalio paminėtųjų nenustatėme – įsivaizduokite, kaip buvo užšifruota.

Minėjote amžininkų prisiminimus. O jų, galinčių kalbėti apie partizaninę kovą, radote nesunkiai, jų tebėra?

Jų nėra daug. Mums pavyko rasti ir labai sėkmingai pakalbinti penkis gyvus tų įvykių amžininkus, tebeturinčius labai gerą atmintį – Andrių Dručkų, Mečislovą Petkevičių (Vytenį), gyvenantį Ignalinoje, Valeriją Tartilaitę iš Bratkūnų kaimo (Ignalinos r.), Antaniną Bakutytę-Giedraitienę, gyvenančią Vilniuje, Genovaitę Karaliūtę-Račkauskienę, kuri gyvena Bremerhafene, Vokietijoje. Visiems jiems apie 90 metų. Kalbėjomės su daug daugiau asmenų, bet minėtieji pasakė kai ką daugiau, naujai.

Skirtingų žmonių atsiminimai vienodi? Juk tą patį įvykį dažnai žmonės mato kiek skirtingai...

Aišku, kad kitokie. Yra išlikusi šeima, seserys Nijolė ir Jonė Čibiraitės, kurios prisimena, kad partizanų vadas žuvo Ignalinos ir Utenos rajonų pakraštyje 1951 m. naktį iš balandžio 10 į 11 d. Įdomu, kad viena ir kita sesuo pasakoja jau kiek kitaip. Dar visai nesenai buvo gyvi ir trys jų broliai. Visos šios šeimos akivaizdoje sušaudė išduotus partizanus. Pasakojimas pateikia tą patį faktą, bet piešia kiek kitokį vaizdą.

Kaip manote, ką rodo eiliuoti tekstai dienoraštyje?

„Kai gerai įsižiūri, visur randi grožio ir poezijos“, – šiuos žodžius B. Vaičėnas parašė seseriai Emilijai 1950 m. gruodžio 15 d., laiško pabaigoje pastebėdamas, kad „reikia tik kantrybės ir tvirtumo, o tuokart jausies visur laiminga“. Iki jo žūties buvo belikę nepilni keturi mėnesiai. Viena vertus, eilėraščiai rodo, kad partizanai gerai žinojo esą neapsaugoti nuo mirties be laidotuvių, kūnų išniekinimo, artimųjų kančios, kita vertus, rodo B. Vaičėno kūrybingumą, gebėjimą nestandartiškai mąstyti ir elgtis. Knygoje yra labai įdomus Lietuvių kalbos ir literatūros instituto mokslininkės Vitos Ivanauskaitės-Šeibutienės rašinys apie folklorinę kūrybą B. Vaičėno gyvenime ir rašytiniame palikime. B. Vaičėnas paliko 12 dainų, iš kurių pusė, spėjame, jo kūryba.

Knyga išsiskiria tuo, kad joje yra labai išsami visų minimų vietovių, žmonių, daiktų rodyklė.

Dalykus, kurie B. Vaičėno užrašuose paminėti daugiau negu du kartus, įtraukėme į anotuotą rodyklę. Ji labai puikiai atspindi visą partizanų gyvenimą: ką jie valgė, kuo rengėsi, kokius ginklus turėjo, kaip prausdavosi, linksminosi, susitikdavo su merginomis, persikeldavo iš vienos vietos į kitą, žiemojo, išlenkdavo stiklelį, kad tai buvo gana dažnai. Kartais susitikimuose su moksleiviais, gimnazistais paklausiu, ką partizanų vadas dažniausiai mini dienoraštyje (atvertus rodyklę tai labai aiškiai matosi). Man sako: laisvę, tėvynę. Ne. Ką nors iš buitinių dalykų? Ne. Dainas ir dainavimą. Tai labai įdomus dalykas. Neheroizuoju nei partizanų vado, nei kitų, aišku, tai labai susiję su baliais, stikleliu, be to tas sunkus gyvenimas vargu ar būtų pakeliamas, bet pasako ir daugiau apie šiuos žmones.

Ar Jūsų paties požiūris į partizanus, iššifravus Balio Vaičėno dienoraštį, nors kiek pasikeitė? Kuo?

Mano požiūris nepasikeitė. Tiktai prasiplėtė. Kai kas galvoja, taip buvo pasakyta ir pristatant leidinį, kad jau apdainuotas kiekvienas kaimas ir kiekvienas partizanas, ką dar begalima pasakyti. Man atrodo, kad dar labai daug kas nepasakyta. Labai daug tokių minčių kelia užrašų šifravimas, publikavimas, gilinimasis archyvuose. Tai leidinyje aiškiai parodo jaunų mokslininkų straipsniai.

Gal reikėtų paminėti Balio Vaičėno ir Antano Dručkaus likimą?

Man šie klausimai labai įdomūs. Kaip minėjau, B. Vaičėnas žuvo prieš 63 metus su daina per Utenos r. saugumiečių operaciją. Išduotas ne prašė pasigailėti, o uždainavo. Partizanų kūnai buvo atvežti į Uteną, vėliau – užkasti. Kur? Lokalizuoti vietos nepavyko. Spėju, kad Utenos apylinkėse, gal Dauniškio ežero kemsynuose, gal kalnelyje. Jų simbolinis kapas (kaip ir kitų partizanų) yra skausmo kalnelyje prie Švenčiausios Mergelės Marijos, Kankinių Karalienės, koplyčios Dauniškio ežero krante. Nedaug trūko, kad ir B. Vaičėno rankraščiai būtų likę nežinomi ar bent neperskaityti.

A. Dručkus – labai unikali žmogus, apdovanotas keliais talentais, turėjęs angelą sargą, perėjęs begalę pavojų. Sovietmečiu nei kalintas, nei ištremtas, trejus metus buvo lagerio tipo sovietinėje kariuomenėje nežmoniškomis sąlygomis, nemažai jo tarnybos draugų tokių patyčių neištvėrė ir nusižudė. A. Dručkus turėjo ir tebeturi labai tvirtą charakterį, kuris padėjo išsilaikyti, išsaugoti ir perduoti žuvusių draugų liudijimą mums. Jis daug atsimena ir gali papasakoti.

Pelnėte garbingą premiją. Ką reiškia Jums šis apdovanojimas?

Tai – labai malonus mūsų kolektyvinio darbo – idėjos autoriaus Andriaus Dručkaus ir trijų sudarytojų – įvertinimas. Nė vienas iš mūsų nėra istorikas: aš – fotografas, Rūta Mozūraitė – grafikė, Paulius Subačius –  tekstologas, kilstelėjęs knygą į akademinį lygmenį kaip lituanistikos šaltinį. Rengiant šią knygą triūsė 22 žmonės, iš jų 6 – mokslo daktarai. Daug žmonių Rokiškio, Anykščių krašte tikslino duomenis antkapiuose, klausinėjo tėvus, senelius giminės istorijos. Knygos rodyklėje apie identifikuotus žmones pateikta maksimali informacija: kada gyveno, mirė arba kur dabar gyvena.

Ar talkininkų šiam darbui buvo sunku rasti?

Mums sekėsi. Dar nesenai man paskambino tarptautinius santykius studijuojanti mergina: „Domiuosi Aukštaitijos partizanais, turiu minčių, gal Jums reikia padėti, galiu prisijungti“. Labai džiaugiausi tokiais pasiūlymais. Su jaunais žmonėmis labai kruopščiai atlikome pataisymus. Darėme knygų leidyboje dabar retą garsinę korektūrą: iššifruotą, kompiuteriu surinktą tekstą vienas žmogus garsiai skaitė, o kitas, jau susipažinęs su rankraščiu, sekė jį ir stebėjo, ar nėra klaidų. Taip išžvejojome visus netikslumus. Noriu paminėti ir rašinių autorius. Dainius Noreika – jaunas doktorantas, kuris paskyrė visą savo atostogų laiką, kad Latvijos archyvuose saugomose bendrose lietuvių ir latvių partizanų bylose atskleistų įdomių dalykų. Mingailė Jurkutė, nagrinėjusi B. Vaičėno rašytinį palikimą, sakė, kad šnekėti apie partizano, kurio tiesioginė užduotis – kovoti ginklais, rašytinį palikimą jau savaime yra keistas dalykas. Dienoraštis, laiškai, trumpi atsišaukimai į gyventojus – dar suprantami užrašai. Tačiau greta – dainos, poezija ir straipsniai spaudai. Tokių apibendrinimų, tuometinio tarptautinio gyvenimo apžvalgų, kurias jis rašė pogrindiniam laikraščiui, gali pavydėti ir šių laikų žurnalistika.

Ilgą laiką dirbote spaudos fotografu, besidomėdamas paveldu, kraštotyra. Kaip pasukote į leidybą?

Viskas yra susiję. Kai dirbi fotografu, nuotraukos gula į laikraščius, žurnalus, knygas. Taip susiklostė, kad panorau ir pats informaciją paversti knyga. Dauguma mano darbų susiję su dailėtyrininke, humanitarinių mokslų daktare Marija Matušakaite, su kuria septynias knygas išleidome. O čia – labai neseni ir įdomūs tautos, valstybės dalykai, per pusę amžiaus tenutolę nuo mūsų.

Ką šia tema planuojate padaryti artimiausiu laiku?

Tai Dievulis parodys, o Patriotų premiją, 2500 Lt, kolegialiai sutarėme skirti B. Vaičėno laiškams, dienoraščiams, užrašams konservuoti, kad tie unikalūs dokumentai pasiektų kitas kartas nesubirę ir nesudūlėję.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Daiva Červokienė

© 2014 „XXI amžius“