Lietuvos
kultūros
galerija

Etnografija

Kaip verbos vasaros žiedais suspindi

Daiva Červokienė

Čekoniškių verbų pynėjų ansamblio „Cicha Nowinka“ narės, antra iš dešinės – Teresa Michalkevič, antroje eilėje – ansamblio vadovė Janina Norkūnienė

Teresa Michalkevič su 640 cm verba-rekordininke prie savo namų 2009 metais

Verba – vienas iš artėjančių Velykų simbolių. Verbų sekmadienio rytą lietuviai į bažnyčią nešdavo šventinti kadugio ir blindės šakelių, Vilniaus krašte – ir dailias iš džiovintų žolynų padarytas verbas. Pastaraisiais metais daug kam jos tapo tarsi Lietuvos simboliu. Sunku patikėti, kad dauguma šių verbų rišėjų gyvena keliuose nedideliuose kaimeliuose šalia Vilniaus.  Čekoniškėse (Vilniaus r.) prieš 20 metų verbas rišančios moterys susibūrė į ansamblį, jau 14 metų kaime veikia Verbų ir buities seklyčia, supažindinanti su šio krašto tradicijomis, papročiais ir kultūra. Joje  eksponuojamos įvairių dydžių ir savitų formų – volelinės, plokščiosios, rykštelinės, figūrinės ir kitokios, – Vilniaus kraštui būdingos verbos.

Rekordininkė

Pati žymiausia ansamblio verbų rišėja – Teresa Michalkevič, kurios surištos 640 ir 6 centimetrų verbos įrašytos į Lietuvos rekordų knygą kaip aukščiausias ir mažiausias šio tautodailės žanro kūriniai.

Ponia Teresa verbas riša ne nuo pat jaunystės, bet jau daugiau kaip 30 metų. Nuo vaikystės ji talkino mamos seseriai Juzefai prisirinkti įvairių augalų. Pati pradėjo rišti verbas augindama vaikus. Galima sakyti, gyvenimas privertė: tada neturėjo darbo, o norėjo kažkiek užsidirbti. Prisiminė nuo mažens žinomą ir šiame krašte populiarų amatą. Sekėsi neblogai.

Jau apie dvidešimt metų dirbti šį darbą poniai Teresai padeda ir dukra Vestlava.

„Vestlava pirmąsias savo verbas surišo būdama 10 metų, mažai jos bendraamžių tai mokėjo ir darė“, – sakė tautodailininkė, pastebėdama, kad jos pačios ir Vestlavos gyvenimo keliai labai daug kuo panašūs. Dukra ištekėjusi augino vaikus ir neturėjo darbo, todėl paniro į verbas. Abi daro tik tradicines volelines Vilniaus krašto verbas. Daugumą verboms reikalingų augalų – šlamučius, sausiukus, sagutes, kiškio uodegėles, ašarėles – augina, kai kurių prisirinkti važiuoja už Trakų.

Darbymetis būna visus metus: pavasarį baltalksnio kankorėžių stengiasi prisirinkti, sėja sėjinius, juos pikiuoja, persodina į lauką, vasarą stebi, kai motiejukai subręsta, kraujažolės, bitkrėlės, šlamučiai ir kiti augalai  pradeda žydėti, reikia eiti ar važiuoti prisirinkti. Labai svarbu nepraleisti meto, kai rugiai, avižos, linai tinka verboms daryti – be jų nieko nesuriš.

Ir šių augalų sėklų pačios stengiasi prisirinkti – tokių nė nesusipirktų. Todėl reikalavimas tvarkingai nušienauti pievas verbų rišėjoms tikras peilis – jeigu taip padarys, kitąmet reikalingų augalų ten neras.

Tradicinės nepabosta

Ponia Teresa pasakojo, kad kai 2009 metais Vilniaus etninės kultūros centro direktorė Milda Riškutė Kaziuko mugei užsakė padaryti dvi labai aukštas verbas, ji neabejojo, kad darys volelines. Sumanė surišti ir verbą nykštukę. Darant didžiąsias  triūsė visa šeima: visi rišo gėlių puokšteles, kurias prie verbos koto suko pasilypėję ant kopėčių. Rašto tolygumo ir simetrijos be liniuotės pagalbos Teresa niekaip nebūtų pasiekusi.

Vieną padarė 6, kitą – 6,4 metro aukščio, sudedamas iš trijų dalių, o verbą nykštukę – 6 centimetrų. Aukščiausioji ir ta nykštukė tapo rekordinėmis. Tokias verbas rišti daug sudėtingiau negu įprastas – 30-80 centimetrų aukščio.

„Dideles daug sudėtingiau, bet man ir daug įdomiau. Rekordininkę rišau 15 dienų garaže. Daug ilgiau dažiau augalus ir rišau puokštes, verbų detales – ji buvo pusantro metro  perimetro; visi namiškiai nemažai suko galvas, kaip verbą sudėti iš atskirų dalių. Pastatyta prie namo ši beveik siekė stogą. O kai atėjo laikas pervežti  verbas  iš namų į Rotušės aikštę, su ašaromis akyse prašiau vyrų atsargiau į sunkvežimį kelti, nes  jie tarsi pagalius ėmė – nesuprato, kokios jautrios sausos gėlės. O su mažutėmis verbomis kiti sunkumai – be pinceto augalo prie augalo nesudėsi, lauke žiūrėk, kad vėjas nenupūstų“, – pasakojo Teresa.

Vestlava ir Teresa apibendrino, kad verbų rišimas – labai kruopštus darbas. Juk žolynų reikia pririnkti, pridžiovinti, nudažyti, tada kruopščiai prie koto pritvirtinti.

Vilniaus verbos – ant sauso medinio kotelio iš vienos pusės ar aplinkui tvirtai iš džiovintų žolynų siūlu surišta spalvinga rykštė, įvairaus rašto, susidedančio iš savitai derinamų įvairiaspalvių džiovintų augalų, sausučių žiedelių, nudažytų augalų, su viršūnėje įpintu pilkų ar žaliai dažytų ežerinių smilgų kuokštu, maždaug pusmetrio ilgio, įvairaus storio. Tradicinės Vilniaus verbos daugiausiai buvo pinamos derinant ryškių spalvų žiedelius, įvijiniu raštu, primenančiu virvės įvijumą, o dabartinės – dažniau pilkos ar pastelinės spalvos, paprasčiau ir įvairiau komponuojamu raštu.

Kaip dera tradicijos su fantazija? Pasak pašnekovių, yra tam tikri verbų rišimo principai, taisyklės, bet jose vietos fantazuoti pakanka, galima aibę naujų raštų ir jų derinių sukurti. O per Kaziuko mugę greta verbų pardavinėjamos įvairių sausų augalų puokštės. Tai – jau ne šio krašto paveldas.

Ne tik verbos

Namus T. Michalkevič kasmet puošia vis naujomis verbomis, juk pašventintos jos saugo žmogų nuo visokių nelaimių. O išstovėjusias metus sudegina, pašventintų verbų ir kitų daiktų juk nevalia išmesti.

Ko tik tautodailininkė nėra padariusi iš sausų augalų: kryželius, širdeles, gaublį su jūromis ir kalnais, kuris 10 metų stovėjo Zujūnų seniūnijoje, kelis vaikų darželius puošusius senius besmegenius, tačiau tradicines volelines Vilniaus krašto verbas rišti mėgo ir tebemėgsta.

Tautodailininkė pastebi, kad norint ilgiau verbas dailias išlaikyti, jas reikia padėti taip, kad tiesioginiai saulės spinduliai nepasiektų, retsykiais apipurkšti vandeniu. Nors tinkamai laikomos ir kartas nuo karto patvarkomos verbos gali stovėti 20 metų, Teresa nerimauja, ar jos didžiosios verbos beišgyveno ir penkerius metus. Mielai būtų nuvažiavusi kas porą metų jų patvarkyti, atnaujinti, bet niekas nekvietė, nė nežino, kur jos yra, ar tebėra. Ir įdomesnes, suvenyrams darytas, garbingiems svečiams dovanotas verbas kartais vis prisimena, pagalvoja, ar jos dar neišmestos.

Lauks Dainų šventės

Pusantro tūkstančio gyventojų turinčiame Čekoniškių kaime verbas daro apie 30 žmonių: vieni – tradicines, kiti – modernesnes, kasmet vis kitokias. Beveik visos rišėjos pardavinėti verbas išsiruošia į Kaziuko mugę, o Verbų sekmadienį Čekoniškių verbų pynėjų ansamblio „Cicha Nowinka“ („Tyli naujiena“) narės – ir į Lenkų namus Varšuvoje.

Teresa Michalkevič su dukra Vestlava šiuo metu dar riša verbas artėjančiam Verbų sekmadieniui, o vėliau visą dėmesį sukaups artėjančiai Lietuvos Dainų šventei. Pirmiausia Čekoniškių Verbų ir buities seklyčioje ansamblio „Cicha Nowinka“ narės suorganizuos naują verbų parodą, o vėliau gražiausios verbos keliaus į Dainų šventei organizuojamą tautodailės parodą.

Čekoniškės, Vilniaus rajonas
Autorės ir asmeninio archyvo nuotraukos

© 2014 „XXI amžius“