Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Pirmasis Popiežiaus susitikimas su aklaisiais ir kurčnebyliais

Mindaugas BUIKA

Šventasis Tėvas guodžia neregius

Džiugus popiežiaus Pranciškaus palaiminimas

Bažnyčios misija visiems

Su Gavėnios laikotarpiui būdingu dėmesiu visiems kenčiantiems, ligoniams ir negalios žmonėms popiežius Pranciškus tapo pirmuoju Katalikų Bažnyčios vadovu, audiencijoje priėmusiu aklųjų ir kurčnebylių bei jų sielovadinių globėjų ir savanorių pagalbininkų suvažiavimo dalyvius. Kovo 29 dieną į Vatikano didžiąją Pauliaus VI audiencijų salę susirinko apie 7 tūkstančius Apaštalinio aklųjų judėjimo (Movimento apostolico ciechi) ir Mažosios kurčnebylių misijos (Piccola missione ner į sordomuti) narių iš visos Italijos, iš kitų Europos šalių ir kitų žemynų, o suvažiavimo tema buvo „Evangelijos liudytojai susitikimo kultūrai“. Šventojo Tėvo ir kitų kalbėtojų išsakytas mintis į specialią ženklų kalbą kurtiesiems vertė net 64 savanoriai kiekviename didžiulės salės sektoriuje. Akluosius ir kurčnebylius į susitikimą buvo atlydėję savo artumą jiems norėję pabrėžti šeimos nariai, įskaitant vaikus. Salėje buvo galima pastebėti netgi specialiai aklųjų vedimui dresuotus šunis. Tačiau audiencijos pradžioje kalbėję aklųjų ir kurčnebylių sielovadininkai paminėjo, kad žmonės su tokia negalia dažnai kenčia visuomeninę atskirtį, izoliaciją ir marginalizaciją. Tai jiems sukelia nemažai dvasinių problemų, kartais netgi nusivylimo ir beviltiškumo jausmą.

Neįgaliaisiais besirūpinančios katalikiškos organizacijos ir bendruomenės stengiasi, kiek įmanoma, palengvinti jų kančias, siekia, kad žmonės su negalia taptų visaverčiai ir aktyvūs Katalikų Bažnyčios nariai. Kunigas Delčis da Konseicao Filjas (Delci da Conceicao Filho) iš Mažosios kurčnebylių misijos įžanginiame žodyje kreipdamasis į popiežių Pranciškų priminė, jog visame pasaulyje yra 70 milijonų iš prigimties klausos neturinčių ar ją dėl ligos praradusių žmonių. Jiems yra steigiamos specialios internatinės mokyklos, gamybiniai susivienijimai, duris atveria universitetai, tačiau daugumoje parapijų jiems vietos praktiškai nėra, kadangi per liturgines apeigas nebūna vertimo į ženklų kalbą, stokojama ir kitokios sielovadinės globos, reikalingos specialaus pasirengimo. Tokiu būdu kurčnebyliai lieka „be katechezės, be sakramentų ir galiausiai be tikėjimo“, be tokio dvasinio palydėjimo negalėdami asmeniškai susitikti su Jėzumi Kristumi, nors, kaip rašo popiežius Pranciškus savo apaštaliniame paraginime „Evangelium Gaudium“, sielovadinė Bažnyčios misija skirta visiems su prioritetiniu dėmesiu gyvenimo pakraštyje atsidūrusiems. Kaip tik tokį uždavinį, anot minėto dvasininko, ir įgyvendina palaimintojo Džiuzepės Gvalandžio (Giuseppe Gualandi) XIX amžiaus viduryje Italijoje įsteigta Mažoji kurčnebylių misija, jau įgijusi tarptautinį pobūdį, nes veikia ne tik Europoje, bet ir Lotynų Amerikoje (Brazilijoje), Azijoje (Filipinuose), kuria savo struktūras Afrikoje (Konge) ir suteikia religinį ir profesinį ugdymą.

Negalia nėra Dievo bausmė

Džiugiai pasitiktas ir draugiškai bendraudamas su renginio dalyviais, Šventasis Tėvas sakytoje kalboje susitelkė į susitikimo su Jėzumi ir liudijimo temą, pasiremdamas Evangelijos skaitinių komentarais. „Kad būtum patikimu Evangelijos liudytoju, turi iš tiesų sutikti Jėzų, – tvirtino popiežius Pranciškus. – Nes tik tas, kuris pažįsta Jį, gali būti Jo liudytoju“. Jis priminė, kaip ankstesnio sekmadienio, kovo 23 dienos, Evangelijos skaitinyje pasakojama apie Išganytojo susitikimą su samariete moterimi. Tai pakeitė visą jos gyvenimą, nes ji tapo iškalbinga liudytoja. „Daug samariečių iš ano miesto įtikėjo Jėzų dėl moters liudijimo“, – nurodoma Šv. Jono evangelijoje. Liudytojo vertingumas pirmiausia priklauso nuo susitikimo su Jėzumi išgyvenimo tikrumo, Jo pažinimo ir suvokimo, kad pats žmogus yra Jėzaus pažintas ir pripažintas, tai yra gerbiamas, mylimas, jam atleidžiamos nuodėmės, ir tai suteikia didelį džiaugsmą ir naują gyvenimo prasmę. Tik dėl tokio vidinio pasikeitimo liudytojas tikėjimą tiesiog spinduliuoja visu savo nusiteikimu ir gali jį įtaigiai skleisti kitiems, aiškino Šventasis Tėvas. Jis pabrėžė, kad būtent pavyzdys samarietės, su kuria Išganytojas noriai bendravo, tuo stebindamas netgi savo mokinius, aiškiai rodo, kokiems žmonėms Jėzus teikė pirmenybę, darydamas patikimais liudytojais. Tai – marginalai, atstumtieji ir kitų niekinami, nepilnaverčiais laikomi asmenys. Juk Šiaurės Palestinos Samarijos regiono gyventojus Judėjos žydai niekino, netgi rasistiškai nekentė dėl jų, neva, netvirto tikėjimo ir tautinio „negrynumo“. Bet Jėzus samariečiams rodė palankumą, keliaudamas per jų kraštą, evangelizuodamas ir rasdamas daug sekėjų.

Kaip tik tokio požiūrio krikščionims privalu laikytis ligotų ir neįgalių asmenų atžvilgiu, tų, kuriuos Jėzus norėjo visada pirmiausia sutikti, juos guodė ir gydė, atstatydamas jų žmogiškąjį orumą. Šie asmenys po tokių susitikimų tampa ištikimais Jo mokymo liudytojais ir evangelizuotojais, skleidėjais to, ką galima vadinti krikščioniška susitikimo kultūra, aiškino popiežius Pranciškus audiencijos dalyviams. Būdingas tokio atnaujinančio skelbimo pavyzdys yra kovo 30 dienos Evangelijos skaitinys (Jn 9, 1–41), kuriame kalbama apie iš prigimties aklą žmogų, kuris Jėzaus buvo stebuklingai išgydytas. Dėl to jis įtikėjo ir tapo karštu liudytoju, nepaisydamas kai kurių aplinkinių, ypač tuometinių „teologų“ fariziejų priešiškumo. Šventasis Tėvas atkreipė dėmesį, kad iš prigimties aklas žmogus tuometinėje visuomenėje buvo marginalizuotas pirmiausia dėl klaidingos ir bejausmės idėjos, kad, neva, tokios negalios priežastis yra Dievo bausmė arba tos bausmės paveldėjimas. Netgi Išganytojo mokiniai su stebėtinu nesupratimu klausė Mokytojo: „Kas nusidėjo – jis pats ar jo tėvai, – kad gimė neregys“ (Jn 6, 2), sulaukdami griežto Jėzaus atsakymo. „Jėzus radikaliai atmeta tokį svarstymą, kuris iš tiesų prilygintinas piktžodžiavimui, ir dėl aklojo atlieka Dievo darbą, suteikdamas jam regėjimą“, – sakė popiežius Pranciškus. Taigi, stebuklingai pagydytas žmogus tampa Jėzaus atnaujinančio veikimo, meilės ir gailestingumo skelbėjo, net ir didelės aukos – veidmainių fariziejų jam, kaip ir Jėzui rodomus neapykantos, išvarymo iš sinagogos (faktiškos ekskomunikos) – sąskaita. Išgydytas žmogus vadovaujasi paprasta ir nesugriaunama logika, kad Jėzus, kuris jį pagydė, negali būti „nusidėjėlis“, kaip teigė fariziejai, bet veikiantis Dievo meilės galia, nes tik Dievas gali padaryti tokį stebuklą. Pagydytasis tampa naujos „praregėjusiųjų“ bendruomenės, kuri remiasi tikėjimu į Jėzų ir broliška meile, nariu.

Susitikimo kultūra prieš atmetimo kultūrą

Ta proga galima priminti, kad anksčiau, birželį, viename kreipimesi į Italijos aklųjų asociacijos narius Šventasis Tėvas pabrėžė, kad Jėzaus atlikti neregių išgydymai turi ir aiškią simbolinę prasmę, kuri ženklina tikėjimo dovaną. Todėl Viešpaties suteikiamas dvasinis praregėjimas turi rūpėti mums visiems, nes visiems reikia tikėjimo šviesos savojo gyvenimo kelyje. Dėl to ir Krikštas, kuris yra pirmasis tikėjimo sakramentas, senovėje buvo vadinamas apšvietimu. Tik čia svarbus klausimas, kurį turėtų klausti kiekvienas: ar mes norime matyti, turėti savyje tikėjimo dovaną, kad Dievo šviesa visada būtų mūsų širdyse, suteikdama gyvenimo prasmę ir viltį, kurią galime nešti ir savo broliams. Taigi, čia mes turime dvi priešingas kultūras: Dievo ir žmogaus susitikimo kultūrą ir atmetimo kultūrą, kurią galima pagal fariziejų pavyzdį vadinti ir prietarų kultūra, kadangi tiesa atmetama dėl iš anksto susidarytos nepalankios nuomonės, darė išvadą popiežius Pranciškus, kalbėdamas kovo 29 dienos susitikime. „Ir būtent ligotas ar neįgalus asmuo su savuoju trapumu, fiziniu netobulumu gali tapti susitikimo liudytoju su Jėzumi, kuris atveria mus gyvenimui ir tikėjimui, susitikimui su kitais, su bendruomene“, – kalbėjo Šventasis Tėvas.

Jis kvietė susirinkusiuosius nesigėdyti, neišgyventi ir nenusivilti dėl savosios negalios, bet gerai suvokti, kad savojo ribotumo pažinimas sukuria naujas ir unikalias galimybes veikti dėl kitų, skatinti saviraišką ir tobulumą. „Tik tas, kuris žino ir pripažįsta savąjį trapumą ir trūkumus, gali prasmingai kurti broliškus ir solidarius santykius Bažnyčioje ir visuomenėje“, – tvirtino popiežius Pranciškus. Priimdamas negalią turinčius susitikimo dalyvius kaip pilnateisius Bažnyčios narius, jis drąsino juos žengti į priekį tikėjimo ir vertingų gyvenimo pasirinkimų keliu, nesibijoti kančios bei sunkesnių išbandymų. Priminęs Mažosios kurčnebylių misijos įkūrėjo D. Gvalandžio ir Aklųjų apaštalinio sąjūdžio pradininkės Marijos Motos (Maria Motta), kuri buvo kupina tikėjimo ir apaštalinės dvasios, Šventasis Tėvas, kvietė visus leisti sau sutikti Jėzų, nes „realiai tik Jis vienas pažįsta žmogaus širdį, tik Jis vienas gali ją išlaisvinti iš uždarumo ir bevaisio pesimizmo, atverti ją gyvenimui ir vilčiai“. Svarbiausias tokio atsivėrimo pavyzdys yra Švč. Mergelė Marija – pirmoji didžiojo Dievo ir žmonijos susitikimo liudininkė. Todėl prasminga pirmiausia Dievo Motinos melsti, kad ji savo užtarimu ir globa padėtų žengti į susitikimo kultūrą.

Ypatingi renginio dalyviai

Tokio unikalaus istorinio renginio Vatikane proga tarptautinė katalikų žiniasklaida ėmė interviu iš kai kurių labiau žinomų susitikimo dalyvių. „Man malonu, kad popiežius Pranciškus, suteikdamas pirmą didelę audienciją neįgaliesiems, stengiasi, kad „visas pasaulis geriau suvoktų mūsų padėtį“, – JAV amerikiečių katalikų agentūrai CAN kalbėjo Jakobas Badė (Jakob Badde), kuris yra vokiečių žurnalisto Pauliaus Badės, anksčiau dirbusio laikraščio „Die Welt“ korespondentu Romoje, sūnus ir priklauso kurčiųjų bendruomenei. J. Badė pastebėjo, kad Šventasis Tėvas pakvietė neregių ir kurčnebylių atstovus į Vatikaną, Katalikų Bažnyčios centrą, kaip ir visus tikinčiuosius. Tai labai svarbu akcentuoti, kadangi „mes norime gyventi pilnavertį katalikišką gyvenimą su savo džiaugsmais ir rūpesčiais, nuolatiniu tarpusavio bendravimu ir turėti asmeninį ryšį su apaštalo šv. Petro įpėdiniu“. J. Badė prisiminė vaikystę ir susitikimą su palaimintuoju Jonu Pauliumi II, kai tėvas jį buvo nuvežęs į Fuldos miestą, kuriame tuo metu buvo su vizitu į Vokietiją atvykęs Šventasis Tėvas. „Popiežius Jonas Paulius II mane palaimino ir pabučiavo į abi ausis“, – džiugiais prisiminimais dalijosi J. Badė, reikšdamas įsitikinimą ir viltį, jog susitikimas su popiežiumi Pranciškumi laimės suteiks daugeliui šią negalią turinčių asmenų.

Tarp kovo 29 dienos audiencijos Vatikane dalyvių buvo žinomas redemptoristų vienuolijos narys kunigas Kirilas Akselrodas (Cyril Axelrod), kuris dėl sunkios ligos jau yra praradęs ne tik klausą, bet ir regėjimą, tačiau tęsia sielovadinę veiklą. Žiniasklaidai jis priminė savo pirmąjį susitikimą su popiežiumi Pauliumi VI, kuris įvyko 1971 metais, netrukus po K. Akselrodo kunigystės šventimų, kai jis jau buvo kurčias, bet liga dar nebuvo paveikusi regėjimo. Tuomet Šventasis Tėvas, apkabinęs jauną kunigą K. Akselrodą, drąsino jį ir prašė perduoti padėką jo motinai už dovaną, kurią davė Bažnyčiai, už savo sūnų. Paskui popiežius Paulius VI jį palaimino, linkėdamas: „Eik ir skelbk Dievo meilę kurtiesiems“. Italų laikraštis „La Stampa“, rašydamas apie nepaprastą šio dvasininko likimą, primena, kad jis gimė 1942 metais Pietų Afrikos mieste Keiptaune giliai tikinčių žydų ortodoksų šeimoje, tačiau atsivertė tapdamas katalikų kunigu, nors neišsižadėjo judėjiškų šaknų. Nepaisant tokio pobūdžio neįgalumo, o gal kaip tik dėl to kunigas K. Akselrodas plėtojo misijų tarnystę tarp kurčiųjų Makao ir Honkongo salose (dabar jas atgavo Kinija, o anksčiau buvo Portugalijos ir Didžiosios Britanijos kolonijos). Tai buvo atsakinga ir išbandymų kupina sielovadinė veikla, kadangi Tolimuosiuose Rytuose neįgalumas nelengvai toleruojamas, jo netgi gėdijamasi. Nuo 2000 metų kunigas K. Akselrodas persikėlė į Londoną ir išgarsėjo kurčnebylių globa. Už šiuos nuopelnus karalienė Elžbieta II jam suteikė garbingą riterio titulą.

© 2014 „XXI amžius“