|
VSD padėjo Rusijos žvalgybai diskredituoti Lietuvą
Povilas URBŠYS,
Seimo narys
Lietuvos Respublikos Apeliacinio teismo išteisinantis nuosprendis Eglės Kusaitės byloje skatina šią bylą vertinti ne tik siaurame teisiniame kontekste.
Akivaizdu, kad, pasinaudodama Eglės Kusaitės byla, Rusijos žvalgyba atliko operaciją, kurios tikslas buvo ne kas kita, bet Lietuvos ir jos valstybinių institucijų diskreditacija. Kodėl tai sakau? Pirma, kaip pasakė Apeliacinis teismas, nusikaltimo sudėtis atsirado tada, kai buvo išduota Rusijos ambasados viza, nors buvo gauta informacija iš Valstybės saugumo departamento (VSD), kad ją gaunantis žmogus kelia grėsmę Rusijai. Rusija pamatė, kad šitą situaciją galima panaudoti tam, kad būtų diskredituota Lietuvos valstybė. Jeigu Valstybės saugumo departamentas būtų leidęs Eglei Kusaitei išvažiuoti, Rusijoje ji, be abejo, būtų buvusi sulaikyta. Būtų pasakyta, kad ši lietuvė atvyko vykdyti Rusijoje teroristinių aktų inspiruota Lietuvos institucijų. Jeigu E. Kusaitę sulaikytų VSD, būtų galima sukelti nepasitenkinimą Valstybės saugumo departamento veiksmais bent šalies viduje.
Taip manau todėl, kad iš vykdyto tyrimo matyti, jog su Rusijos Federalinio saugumo biuru (FSB) galėjo būti bendradarbiaujama dar iki E. Kusaitės sulaikymo. Tai buvo bendra Valstybės saugumo departamento ir FSB operacija bendradarbiaujant kovoje prieš terorizmą. Bet VSD neįvertino vieno svarbaus dalyko už FSB stovi ne kas kita, kaip Rusijos žvalgybos valdyba, ir kad ji būtinai pasinaudos tuo bendradarbiavimu tam, kad būtų diskredituotas pats VSD.
Bet būta ir kito tikslo. Lietuva ne kartą išreiškė paramą Čečėnijai pasmerkdama karinius nusikaltimus, kurie ten buvo vykdomi. Tokia vienos iš Europos Sąjungos valstybių pozicija buvo nenaudinga Rusijai. Ir Gatajevų, ir E. Kusaitės bylomis buvo pasinaudota taip, kad Lietuva daugiau neberemtų Čečėnijos žmonių, kurių atžvilgiu vykdomi kariniai nusikaltimai, nusikaltimai prieš žmogiškumą. VSD nesuvokė, kad tai tėra priemonė siekiant tikslų, kurie neturi nieko bendro su Lietuvos valstybės tikslais. Kažkodėl ši situacija įvertinta grynai procedūriškai pagal Baudžiamojo kodekso procesą. Ir visiškai ignoruotas tas faktas, kad bendradarbiaujama su priešiška valstybe, turinčia priešiškų tikslų Lietuvos atžvilgiu. Ir todėl, kad su Rusija bendradarbiauta tarsi su draugiška šalimi, teko prisiimti visą atsakomybę už tolesnę to tyrimo eigą. Būtent šito Rusijos žvalgyba ir siekė.
Ir dabar jau galime reziumuoti, kokių tikslų pasiekta ta operacija. Visų pirma, praktiškai nebeliko tokio Čečėnijos žmonių, kurių atžvilgiu yra vykdomi kariniai nusikaltimai ir nusikaltimai prieš žmogiškumą, palaikymo, kokį Lietuva kadaise rodė. Ir jau niekas iš Europos Sąjungos valstybių Čečėnijos klausimo nebekelia. Lietuva buvo padaryta Rusijos įtakos šalimi. Lietuva praktiškai yra išeliminuota iš žmogaus teisių gynėjų ji nebegali sakyti, kad gina žmogaus teises. Po šito dalyko ji jau nebegali pasisakyti dėl Čečėnijoje vykdomų žmogaus teisių pažeidimų žudymų, kankinimų. Kitas dalykas visa ši byla suskaldė Lietuvos visuomenę, diskreditavo Valstybės saugumo departamentą ir Generalinę prokuratūrą. Pasitikėjimas institucijomis, bendradarbiavusiomis su slaptosiomis priešiškos valstybės tarnybomis, brangiai kainavo. Toks buvo Rusijos žvalgybos tikslas.
Kyla klausimas: kodėl VSD, tas jo padalinys, kurio viena iš pagrindinių funkcijų kova su terorizmu, nesugebėjo įvertinti, kad svetimos valstybės žvalgybos institucija tą kovą gali panaudoti būtent tam, kad būtų diskredituota pati kova su terorizmu?
Yra tiktai du paaiškinimai: neprofesionalumas, dirbtinai susiaurintas požiūris į atliekamą tyrimą ir VSD, jo minėtame padalinyje, gali dirbti žmogus, veikiantis Rusijos žvalgybos naudai.
Koks galėtų būti teisinis šios problemos vertinimas? Čia susiduriame su tam tikra procesine inercija. Teismai ar prokuratūra šitą bylą nagrinėjo taip, tarsi tai būtų Lietuvos piliečio atliktas nusikaltimas Lietuvos atžvilgiu, tarkime, ruošimasis pasikėsinti į kokią nors valstybinę instituciją ar valstybės asmenį. Atliekami tam tikri teisiniai procesiniai veiksmai laikui bėgant įgyja pagreitį, ir jau sustoti, pasižiūrėti kiek kitaip į tai, kas vyksta, tarsi nebegalima. Toks, manau, ir buvo pagrindinis Rusijos tikslas užvesti tokį teisinį procesinį suktuką, į kurį įsiveltų kuo daugiau valstybinių institucijų VSD, prokuratūra, visų instancijų teismai ir kad taip būtų sukelta kuo daugiau priešiškumo mūsų visuomenėje. Ir visos šios valstybinės institucijos šiame procese buvo diskredituotos.
Ir negali sakyti, kad visi šiame procese dalyvavę asmenys yra akli ar riboti. Žinoma, yra ir tokių, bet šalia tų aklų ar ribotų yra ir tokių, kurie tikrai žino, kur ir kaip nukreipti tą aklumą, tą ribotumą, juo pasinaudoti.
Paskutiniame metiniame pranešime Respublikos prezidentė neigiamai įvertino VSD ir pakritikavo Generalinę prokuratūrą. Į tai atkreipė dėmesį visi šį pranešimą komentavę ir tuo net stebėjosi. Tai ji padarė tik dėl vienos bylos, t. y. tik dėl slaptos informacijos nutekinimo bylos, kurioje įtariamoji yra jos artimiausios komandos žmogus patarėja Daiva Ulbinaitė.
Vertindami piliečių iniciatyvas, pavyzdžiui, 320 000 piliečių paremtą iniciatyvą dėl referendumo, valdantieji nedelsia joms kabinti etiketės, kad tai yra minkštosios Rusijos galios poveikis. O juk ir E. Kusaitės, ir Gatajevų bylose iš tikrųjų buvo panaudotos net nebe minkštosios, o tikrai kietosios Rusijos galios, tačiau visi apsiskelbę minkštųjų ir kietųjų galių specialistais kažkodėl iki šiol tyli.
Bet kuris prokuroras tėra tik to proceso, teisinio suktuko, sudėtinė dalis, matanti daug ką per savo prizmę. Tačiau ir E. Kusaitės, ir Gatajevų bylos jau nebepriklauso prokuroro kompetencijai užkirsti kelią valstybės diskreditavimui ir neįvelti kitų institucijų į tą procesą, kad valstybinės institucijos nepradėtų veikti prieš pačią valstybę, yra VSD kompetencija. Vadinamasis bendradarbiavimas su FSB turėjo būti permąstytas tą pačią akimirką, kai buvo sužinota, jog Rusijos ambasada vis tiek išdavė E. Kusaitei vizą, nors Lietuva ir suteikė neigiamos informacijos apie tą asmenį. Tą pačią akimirką VSD turėjo savęs paklausti: tai reiškia tik viena norima, kad Lietuva ją sulaikytų. Kodėl? Tai reiškia, kad čia jau prasidėjo kitas žaidimas. Koks? Buvo pasinaudota mūsų pasitikėjimu, greičiausiai iki tol viskas buvo daroma, kad manytume, jog dalyvaujame bendroje antiteroristinėje operacijoje, tačiau tą pačią akimirką VSD turėjo suvokti: čia nebėra vien tik antiteroristinė operacija. Šią neva antiteroristinę operaciją Rusija naudoja kitiems tikslams. Akivaizdu, kad vadinamojoje bendroje antiteroristinėje operacijoje FSB bendradarbiavo su VSD kaip su pele tiek, kiek norėjo, kad VSD galiausiai patektų į spąstus. E. Kusaitės byla Rusijos žvalgybos pelėkautai VSD.
Ir tai yra Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto klausimas: kas vis dėlto įvėlė VSD į tokią E. Kusaitės veiksmų tyrimo eigą? Kiek prie to prisidėjo pati Rusija ir tie asmenys, kurie E. Kusaitės veiksmų tyrimą nukreipė į VSD. Ir tokio tyrimo lygmuo, ir VSD bei FSB glaudus bendradarbiavimas rodo, kad tai padarė aukštas VSD pareigūnas. Ir tada kyla klausimas: jeigu tas asmuo yra vienas iš vadovų, atsakingų už antiteroristinę veiklą, tai abejočiau, jog tai yra vien tik jo nekompetencija.
Pastarųjų įvykių Ukrainoje fone pamirštame: V. Putino Rusijos karinė agresija prieš Europos valstybę Ukrainą prasidėjo ne nuo Gruzijai priklausančių teritorijų užgrobimo, bet nuo brutalaus suverenios Ičkerijos Respublikos sunaikinimo. Būtent tada V. Putino Rusijos valstybinis terorizmas įstūmė dalį čečėnų į terorizmo žaizdrą ir tai leido Putinui po kovos su tarptautiniu terorizmu skraiste paslėpti toli siekiančius imperinius tikslus. Deja, nesugebėję ar nenorėję laiku tai įvertinti, per tokias inspiruotas E. Kusaitės ir Gatajevų bylas ir mes tampame Putino pagalbininkais, padedančiais paruošti sąlygas būsimai agresijai mūsų pačių atžvilgiu.
© 2014 XXI amžius
|