|
Muzikos reikšmė asmenybės ugdymuisi
Sakralinė muzika kūrinių egzistencinis ryšys su Kūrėju, būties priežastis ir pasekmė. Žodžiu Tebūnie absoliutus grožis ir harmonija buvo pradėti ir tęsiasi visatos kūryba. Sakralinėje muzikoje atsiveria būtis, žmogaus ir Dievo ryšys, o Velykinės paslapties meilė maitina išalkusius savo žemės vaikus.
Sakralinė muzika (dangiškosios aidas) savo harmonijos grožiu ir tvarka, ritmine dermių sistema privalo atspindėti Dievo žodžio Meilės ir Tiesos garsus tikslia, tikslinga, neiškraipyta derme, nešančia džiaugsmą ir palaimą liudyti, garbinti, šlovinti Kristų, šlovingiausiąją Mergelę Mariją, Dievo motiną, šventuosius. Muzikos kilnumas ir didingumas eucharistinio vyksmo metu jungia Bažnyčią su Kristumi, įgyvendinama dieviškosios ir žmogiškosios būties bendrystės ir meilės sąjunga. Sakralinė muzika dieviškoji metafizika, Viešpaties meilės žodžio harmonija žmogaus asmenybę ugdo nuo pat pradžios iki gyvenimo pabaigos. Sakraline muzika įprasminamas sakramentas muzikos ir poetikos sintezėje, įgyvendinant Dievo Žodį. Mažas žmogus su meile priima sakralinę muziką, tarsi įkvėpdamas ją savo siela, širdies džiaugsmu klausymosi, atlikimo metu. Suaugęs žmogus, įgyvendindamas savo asmens kūrybą drauge su Viešpačiu, reikšmingiau žvelgia ir priima sakralinę muziką protu ir širdimi. Ji tampa jo gyvenimo būtinybe, dvasinės sveikatos priežastimi, slauge ir gydytoja, o įvykus nuopuoliui, auklėtoja ir mokytoja, siekiant racionalaus mąstymo aukštumų, šviesios iracionalios intuicijos. Ji yra tarpininkė tarp Bažnyčios ir Kristaus, dvasinė būtinybė, pagalbininkė garbinant, šlovinant, prašant, dėkojant, išpažįstant ir atgailaujant prie Kristaus altoriaus. Ji kviečia atsiverti (ir atsiversti) kiekvieną žmogų. Sakralinė muzika galingiausia karžygė, vienijanti dangaus angelų ir žemės žmonių Kristaus garbei ir šlovei skirtas giesmes ir himnus, nubloškia tamsos puolimus. Ypač šia pergalingos kovos jėga pasižymi Grigališkojo choralo forma atliekami himnai, skirti Kristaus ir Dievo Motinos Marijos šlovei. Jie sugriauna pragarą ir žmonių širdyse, atverdami sielas Dievo meilės šviesai: atgimstama dvasinėje tikrovėje. Sakraline muzika yra išlaikoma asmenybės laisvė ir tikėjimo lobis, auklėjama ir ugdoma žmogaus pasaulėjauta, tobulinama ir brandinama asmenybė. Sakralinė muzika teocentrinės kultūros dalis, dvasinė, etinė, estetinė, filosofinė, transcendentinė vertybė ir mokslas. Jos esmė ir prasmė sieti žmogų su Kristumi ir tą santykį išlaikyti. Žmogus sakraline muzika liudija Kristų, įprasmina gyvenimą, sustiprina tikėjimą, sakramentinį gyvenimą, išlaiko amžiną dialogą su Viešpačiu, skleisdamas aplinkui gėrį, šviesdamas, atspindėdamas Kristaus meilę artimui. Sakralinė muzika ištikimybė Kristui bei Bažnyčiai.
Dievas, kaip asmenybė, muzikoje kuria Kūriniją. Iš Dievo, kaip genialiausio kompozitoriaus, kūriniuose išryškėja harmonija su džiaugsmu, gimsta nepakartojami didžiosios meilės fenomenai. Kiekvienam kūriniui, kaip laisvai gyvybės apraiškai, skirtas nenutrūkstamas gyvybinis išlikimo ryšys tarp jo ir Kūrėjo. Gyvybinė Dievo meilės versmė, vienintelė, užpildanti žmogų tikslingos vilties džiaugsmu, skatina visuomeninei veiklai, neleidžia prabusti dvasiniam troškuliui. Kūryba leidžia priartėti savo atliktais darbais prie Kristaus, būtyje pajusti Dievo malonę, su ja išlikti.
Meilės gėrio harmonijos klavišais Jėzus groja žodžio kūrybos vyksmą, nušviečia gyvybe tamsiausias ertmes. Jis yra ištikimiausias kūrinių globėjas ir išlaikytojas. Žmogus yra pašauktas, ribotas, ateinantis ir sugrįžtantis, tik savo apspręstu pasirinkimu išliekantis išganymo kelyje. Maldos giesmėje ir akistatoje su Dievu žmogus suvokia savo prigimtį, savo gelmę ir žvelgia į nesuvokiamą Viešpaties didingumą. Susiliejančioje, gyvoje maldos ir giesmės sintezėje, sielos gelmėse atsiskleidžia būties paslapties patyrimas. Kiekvienoje giesmėje ar himne slypi Velykų slėpinys, kuris apima žmogų ir jo ribotumą nuoširdžiu santykiu būties ryšiu kviesdamas priimti Kristaus asmenyje pergalės, gyvenimo ir džiaugsmo viltį, išlaikant dieviškosios tikrovės meilę, tikėjimo tvirtumą, ištikimybę. Žmogaus dvasinė gelmė, užpildoma Kristumi, atveriama Dievo ir savęs pažinimui. Dievo ir savojo Aš išgyvenimas sakralinės muzikos maldoje pagrįstas Dievo malone ir žmogaus, kaip kūrinio, būtinąja būties raiška. Savo išpažinimu žmogus pripažįsta savo silpnumą, ir kad yra atsiradęs ne savo, o Viešpaties valios aktu. Neturėdamas Dievo malonės, tikėjimo dovanos lobio, žmogus vegetuoja dvasinio troškulio jūroje, lemtingoje vergovės ir materialinių gėrybių priklausomybėje, vartotojiškai, objektyviai vertindamas ir Dievą, ir pasaulį, ir save. Dievo išpažinimu asmeniniu atsivertimu, maldos giesmės raktais žmogui atveriamos sielos akys, išgirstamas Dievo balsas, suprantamas Dievo planams, priimama Gyvybės duona, išliekama dieviškoje bendrystėje, pasitikima Viešpačiu, atsiduodama Jo valios sprendimui. Neatlaikydamas savo paties rankose būties buvimo (žmogui nepriklauso jos eiga) ir siekdamas, kad gyvasties žemiškoji eiga vyktų pagal Jo valią, išliktų Jo laisvėje, žmogus giesmės malda šaukiasi Dievo būties davėjo ir kūrėjo atsiprašydamas už nuopuolius, nusilenkdamas Viešpačiui, tikėjimu vedamas į išganymą, kūrybingai tobulėdamas.
Egidijus Artūras Pečkys,
VDU studentas
© 2014 XXI amžius
|