Lietuvos
kultūros
galerija

Kronika

Apie himną, „Metus“ ir jų kūrėjus

Meninės programos dalyviai

PAĮSTRYS. 2013 ir 2014 metai paženklinti gražiomis tautai sukaktimis: poeto, publicisto, tautos žadintojo Vinco Kudirkos 155-osiomis gimimo metinėmis, jo sukurtos „Tautiškos giesmės“, virtusios Lietuvos himnu, 115-mečiu bei poeto, lietuvių grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio 300-uoju gimtadieniu. Šioms datoms paminėti Paįstrio bibliotekoje vyko paroda ir minėjimas. Sausio 30 dieną gausiam paįstriečių ir svečių būriui bibliotekos vedėja Jūratė Blaževičienė papasakojo, kokia proga visi esame susirinkę, ir pakvietė apžiūrėti parodą, įrengtą neseniai įsigytose gražiose vitrinose.

Dalis vitrinų buvo užimta nušviesti tautos žadintojo V. Kudirkos gyvenimui ir veiklai. Čia eksponuojami V. Kudirkos raštai, kurie buvo išleisti Tilžėje 1909 metais, minint rašytojo dešimtąsias mirties metines, knygos, išleistos jau mūsų laikais, bei pirmasis jo redaguotas „Varpo“ laikraščio numeris, kuriam šiemet sukanka 125 metai. Daug vietos paskirta 1898 m. lapkričio-gruodžio mėnesių šeštame „Varpo“ numeryje atspausdintai V. Kudirkos „Tautiškai giesmei“, jos tapimui Lietuvos himnu.

Lietuvos šviesuomenė, XIX amžiuje prasidėjus lietuvių tautinio atgimimo judėjimui, matydama, kaip kitos tautos savo jausmus išreiškia tautiniais himnais, tokiu pradėjo laikyti Adomo Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“ pirmąsias eilutes: „Tėvynė Lietuva, mielesnė už sveikatą...“ Spaudos draudimo metu išplito Antano Baranausko kūrinys: „Nu, Lietuva, nu, Dauguva...“, kuriame nuskamba toks skundas: „Anei rašto, anei druko mums turėt neduoda...“ ir kartu ryžtas: „Kad tu, gude, nesulauktum – ne taip, kaip tu nori...“ Tačiau caro valdžia šiame himne greitai įžvelgė gresiantį maištą ir jį viešai giedoti netrukus uždraudė. Rašytojas Vincas Pietaris siūlė rinktis Dovydo psalmę: „Dievas galybių su mumis! Dievas Jokūbo – apgynėjas mūsų!“

Į tautinį himną pretendavo Maironio eilės „Kur bėga Šešupė“, „Jau slavai sukilo“, tačiau nuo 1899 m. lapkričio 13 d., kai Peterburgo studentų labdaros vakare buvo atlikta V. Kudirkos „Tautiška giesmė“, ji vis labiau plito viešuose lietuvių renginiuose. Tačiau ir ši giesmė caro valdžiai tapo nepageidaujama – neleisdavo rengti vakarų, jei ji būdavo numatyta programoje. 1902 metais Peterburgo „Labdaringoji lietuvių ir žemaičių draugystė“, kad nežlugtų jų renginys paprašė Maironio sukurti naują dainą, galinčią būti himnu. Maironis parašė eilėraštį „Eina garsas“. Deja, laikas parodė, kad jam himnu tapti nepavyks, kaip ir giesme virtusiai „Marija, Marija“. Į Lietuvos himną rimčiausiai be „Tautiškos giesmės“ pretendavo Jurgio Zauerveino „Lietuvininkais mes esam gimę“, tačiau V. Kudirkos „Tautiškoji giesmė“ plito vis plačiau ir lietuviškų vakarų metu būdavo kartojama po kelis kartus, lydima garsių plojimų. Jai plisti padėjo prasidėjęs 1905 metų revoliucinis pakilimas.

Panevėžyje bene pirmą kartą 1905 m. kovo 17 d. lietuvių vakare dainavo mergaičių ir vyrų chorai, vadovaujami vargonininko Birmonto. Pirma dainavo „Tautišką giesmę“, kuri visiems labai patiko ir buvo kartojama keturis kartus. Vykstant lietuviškiems vakarams, susipratęs jaunimas giedant „Tautišką giesmę“ pradėjo atsistoti, ragindami tai daryti ir visus klausytojus. Pradžioje klausytojai negalėjo suprasti, kodėl čia, atliekant vieną iš dainų, reikia atsistoti. Pavyzdžiui, 1907 m. vasario 18 d. Ramygaloje giedant neatsistojo kelios dvarininkės, o, kaip rašė Žemaitė, Rozalime neatsistojo nė vienas sodietis, nors jie ir buvo raginami. „Tautiškos giesmės“ pozicijas labai sustiprino tai, kad ji buvo sugiedota 1905 metais vykusiame Didžiajame Vilniaus Seime bei 1917 metų Vilniaus lietuvių konferencijoje.

Jau atsikuriant Nepriklausomai Lietuvos Respublikai, 1918 metais į himną pretendavo ir Maironio „Pirmyn į kovą“ bei Adomo Jakšto „Nauja daina“, bet ir jos neprigijo. Tik 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamam Seimui deklaravus apie Lietuvos valstybės atstatymą ir sugiedojus „Tautišką giesmę“, himno klausimas išsisprendė be jokių nutarimų ir balsavimų.

Po 1940 metų Lietuvos okupacijos vietoje „Tautiškos giesmės“ buvo įvestas „Internacionalas“. „Tautiška giesmė“ vėl nuskambėjo per sukilėlių atkovotą Kauno radiofoną 1941 m. birželio 23 d.

1944 metais, artėjant Antrojo pasaulinio karo pabaigai, Maskvoje sąjunginėms respublikoms buvo nutarta turėti savo himnus. Tam buvo siūlyta A. Rūko „Mes su Stalinu“ ir P. Vaičiūno „Mes be Vilniaus nenurimsim“ eilės. Vėliau buvo apsistota prie V. Kudirkos „Tautiškos giesmės“ ir J. Zauerveino „Lietuvininkais mes esam gimę“. Tačiau Stalino pritarimu buvo parinkta „Tautiška giesmė“. Ji himnu buvo iki 1950 m. liepos 15 d., kai LTSR Aukščiausioji Taryba pakeitė į A. Venclovos sukurtąjį. Nuo tada už „Tautišką giesmę“ buvo persekiojama ir baudžiama. Tik įsisiūbavus Atgimimui, LTSR Aukščiausioji Taryba vėl „Tautišką giesmę“ pripažino Lietuvos himnu.

Susipažinę su ilgu ir sudėtingu „Tautiškos giesmės“ tapimo Lietuvos himnu keliu, visi šventės dalyviai ją iškilmingai sugiedojo.

Apžiūrėjus parodos stendus, skirtus Kristijono Donelaičio 300 metų jubiliejui, apie lietuvių grožinės literatūros pradininką kalbėjo Kristijono Donelaičio draugijos Panevėžio skyriaus pirmininkas Rimantas Banys. Jis papasakojo apie poetą ir jo sukurtą poemą „Metai“, apie Liudviką Rėzą, kuris pirmasis surado ir atspausdino ją, išsaugodamas nuo pražuvimo. Nurodė, kad „Metai“ yra išversti jau į keturiolika pasaulio kalbų. Pasidžiaugė, kad paįstriečiai yra vieni iš pirmesnių, paminėję K. Donelaičio jubiliejų ir surengę parodą Panevėžio rajone.

Baigiantis renginiui, Paįstrio kraštiečių klubo „Ąžuolas“ prezidentas Petras Knizikevičius ir K. Donelaičio draugijos Panevėžio skyriaus pirmininkas R. Banys Paįstrio bibliotekai padovanojo laikraščio „Donelaičio žemė“ ankstesnių metų komplektą.

Minėjimą pradėjusio jaunojo akordeonisto Simo Pažemecko pagrotos melodijos nuteikė pakiliai, nuotaiką pagyvino Paįstrio J. Zikaro vidurinės mokyklos skaitovai. Jie paskaitė K. Donelaičio poemos „Metai“ ištraukas. Paįstrio folkloro ansamblis „Klumpė“, vadovaujamas Onos Rimkuvienės, palydėjo skaitymus metų laikams skirtomis dainomis.

Bronislovas Mažylis

Panevėžio rajonas

© 2014 „XXI amžius“