Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Lietuvos
kultūros
galerija

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Skaudi žaizda Kristaus kūne

Bažnyčia ir teisėsauga bendradarbiauja kovoje prieš prekybą žmonėmis

Mindaugas BUIKA

Popiežių Pranciškų pasitinka susitikime dalyvavę tarptautiniai ir nacionaliniai policijos vadovai. Dešinėje – renginio organizatorius Londono kardinolas Vincentas Nikolsas

Ženklus Lietuvos atstovų dalyvavimas

Laukiant Šv. Velykų, Didįjį penktadienį, kada pamaldžiai prisimenama Išganytojo kančia ir mirtis už mūsų nuodėmes ir dėl mūsų išgelbėjimo, norisi aptarti svarbų socialinį Gavėnios bruožą ir sutelkti dėmesį į dabar Bažnyčiai ypač aktualią kovos su prekybos žmonėmis problemą. Šiuo klausimu Vatikane balandžio 9–10 dienomis vyko tarptautinė konferencija, kurioje pabrėžta Bažnyčios ir teisėsaugos bendradarbiavimo svarba. Susitikimas buvo surengtas Londono (Vestminsterio) arkivyskupo kardinolo Vincento Džerardo Nikolso (Vincent Gerard Nichols) vadovaujamos Anglijos ir Velso katalikų vyskupų konferencijos, kuri sukaupė nemažą patirtį toje srityje, iniciatyva. Į konferenciją kartu su sielovadininkais, nusikaltimų aukoms padedančių humanitarinių organizacijų ir vienuolijų atstovais buvo pakviesti ir dalyvavo tarptautinės policijos – Interpolo ir Europolo – bei daugiau nei dvidešimties šalių nacionalinių policijų vadovai (kalbama apie Rumuniją, Albaniją, Tailandą, Nigeriją ir kitas šalis, kuriose prekyba žmonėmis tapusi kasdieniu reiškiniu ir yra įgavusi plačiausią mastą).

Žinoma, čia buvo ir Lietuvos delegacija, nes mūsų šalis įvairiomis prekybos žmonėmis formomis, ypač prostitucija (nors ji Lietuvoje formaliai nelegali), gerai žinoma visoje Europoje. Į konferenciją Vatikane buvo atvykęs Lietuvos policijos generalinio komisaro pavaduotojas Algirdas Stončaitis, policijos kapelionas kunigas Algirdas Toliatas, lietuvių išeivių sielovados vadovas prelatas Edmundas Putrimas. Pastarojo dvasininko dalyvavimas visiškai suprantamas, kadangi tarp gausių lietuvių emigrantų organizuoto nusikalstamumo struktūros yra labai įtakingos, ir pelnas iš prostitucijos sudaro svarbią „šešėlinių“ pajamų dalį kartu su šį nusikalstamą verslą lydinčiomis tragedijomis. Vatikano konferencijoje dalyvavo kelios iš prekybos žmonėmis tinklo išgelbėtos aukos, buvusios prostitutės iš Vengrijos, Čekijos, Argentinos ir Čilės, kurios pasakojo, kaip buvo „draugų“ apgautos ir parduotos į sekso vergiją, kokį smurtą, panieką ir išnaudojimą patyrė ir kaip buvo išlaisvintos. Šios moterys privačiai susitiko su popiežiumi Pranciškumi, kuris dar būdamas Argentinos sostinės arkivyskupu kardinolu kovą su prekyba žmonėmis laiko savo pastoracinės ir socialinės veiklos prioritetu, kurį dabar perkėlė ir į visuotinės Bažnyčios lygmenį.

Prisikėlusysis yra tapatus Nukryžiuotajam

Kun. Vytenis Vaškelis

Kai tariame žodžius: „Šįmet Velykos yra savaip kitokios“, tarsi savo pašnekovo klausiame: „Ar tu matai kokį nors šio pasikeitimo skirtumą?“ Kiekvieną mąstantįjį klastingi Rusijos smogikų veiksmai Ukrainos pietryčiuose skatina ne tik logiškai samprotauti: „Jei šio karinio konflikto ugnis tarsi giltinė įžengtų per mūsų gimtinės slenkstį, dideli mus ištiktų išbandymai“, bet Kristaus iš numirusių prisikėlimo šventės proga mūsų sąmonėje tenušvinta gilesnė mintis: „Jei būtų toks Aukščiausiojo planas, kad Jis, pasinaudodamas įsiplieskusio karo židiniu ar kitokiu netikėtos mirties faktu, nuspręstų mus „perkelti“ iš šio gyvenimo į kitą, ar tikiu, kad dėl Viešpaties Jėzaus kančios, mirties ir prisikėlimo malonės tikrai turiu saulėtosios anapusybės dalį didžiausiame žmonijos įvykyje – Jo šlovingame šėtono, mirties ir nuodėmės nugalėjime – neprilygstančioje Atpirkimo garbėje?“ Jei mūsų atsakymas yra „taip“, teliudija tai kasdieniai mūsų tikėjimo darbai, kurie yra daromi mums nuolat judant ant tvirtesnių už plieną dieviškojo gailestingumo sijų...

Naujas Apaštališkasis nuncijus atvyko į Lietuvą

Šventojo Sosto nuncijus arkivyskupas Pedras Lopesas Kvintana ir Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė Roberto Dačkaus (lrp.lt) nuotrauka

Kaip jau esame rašę, kovo 8 dieną popiežius Pranciškus Lietuvai paskyrė naująjį Apaštališkąjį nuncijų. Tai ispanas arkivyskupas Pedras Lopesas Kvintana (Petro López Quintana ). Balandžio 14-ąją, pirmadienį po pietų, jis lėktuvu atskrido į Lietuvą. Vilniaus oro uoste jį pasitiko Lietuvos vyskupai. Naujasis nuncijus ketina Vilniaus Arkikatedroje dalyvauti Velykų Tridienio pamaldose ir švęsti Velykų iškilmę.

Trečiadienį Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė priėmė naujojo Šventojo Sosto nuncijaus arkivyskupo P. L. Kvintanos skiriamuosius raštus. Šalies vadovė su nuncijumi aptarė glaudų Lietuvos ir Vatikano bendradarbiavimą, įtvirtintus teisinius santykius. Lietuva yra vienintelė valstybė Vidurio ir Rytų Europoje, kurioje Bažnyčios statusas yra visiškai apibrėžtas. Prezidentė su nuncijumi kalbėjo apie Europos Sąjungos ir Šventojo Sosto puoselėjamas bendras vertybes: taiką, žmogaus orumą ir demokratiją. Šventasis Sostas savo pareiškimu paragino dėl įvykių Ukrainoje laikytis tarptautinės teisės, o ne vykdyti veiksmus, kurie skatintų kraujo praliejimą. Pasak šalies vadovės, tokia pozicija yra labai svarbi. Susitikime taip pat kalbėta apie Jono Paulius II ir Jono XXIII kanonizaciją, kurioje balandžio 27 d. dalyvaus ir Lietuvos Prezidentė.

Susitikimai

Kunigui provincijoje reikia pasikliauti Dievu

Upynos Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčios administratorius kun. Eduardas Steponavičius Eligijaus VAITKAUS nuotrauka

Ne kartą teko girdėti, jog provincijoje kunigui dirbti lengviau. Atseit, esi pats sau „ponas“ ir tau paskirtoje parapijoje arba keliose tvarkaisi taip, kaip tau atrodo geriau. Štai Šilalės dekanato Upynos parapija yra gerokai nutolusi nuo rajono centro. Tai – nedidelis miestelis, seniūnijos centras su biblioteka, vidurine mokykla ir turtingu vietos kraštotyros muziejumi, kuriam jau daug metų vadovauja rajone gerbiamas muziejininkas, nepailstantis visokių senienų kaupėjas Klemensas Lovčikas. Nuo 2009 metų rudens Upynos Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčioje administratoriumi darbuojasi 2000-aisiais metais Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminariją baigęs ir diakonu bei vikaru dirbęs Akmenės, Klaipėdos ir Plungės bažnyčiose kun. Eduardas Steponavičius. Be Upynos, jam dar patikėtos Girdiškės ir Varsėdžių parapijos, Bijotų Šv. Kazimiero koplyčia. Tad ir sumaniau pakalbinti šį kunigą.

Pažintis

Ar atidarysime duris Jėzui

Asta Gvildienė

Griškabūdžio klebonas kun. Vytautas Mazirskas įsitikinęs, kad Dievas neateina ten, kur jo niekas nekviečia Dariaus Pavalkio nuotrauka

Per Adventą Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčios parapijos klebonu pradėjo dirbti buvęs Alytaus Šv. Angelų Sargų parapijos vikaras kun. Vytautas Mazirskas. Štai jau prabėgo keli mėnesiai, kai jis dirba Griškabūdžio klebonu, todėl yra proga iš arčiau susipažinti su šiuo jaunu, 35-uosius gyvenimo metus skaičiuojančiu ir šio krašto žmonių pamėgtu kunigu.

„Tiesioginių raginimų būti kunigu niekada negavau, – prisiminė Prienuose gimęs ir augęs kun. V. Mazirskas. – Tačiau, einant dešimtus metus ir besiruošiant Pirmajai Komunijai, tuometinis klebonas monsinjoras Juozas Užupis, kilęs iš Griškabūdžio parapijos, pakvietė mane patarnauti šv. Mišiose. Būtent tuomet ir prasidėjo mano, kaip tikinčiojo, kelias. Matydamas klebono pamaldumą ir atsidavimą laikiau jį sau pavyzdžiu, tačiau nedrįsau kalbinti. Todėl, kai į mūsų parapiją atkėlė jauną kunigą Remigijų Veprauską, kuris man sudarė labai gerą įspūdį, pasikalbėjau su juo man rūpimais klausimais. Išgirdęs jo liudijimą, ir pats pirmą kartą susimąsčiau apie kunigystę“.

Kronika

Parodoje ir paskaitoje – apie meilę ir gyvybę

Kalba Dusetų klebonas kan. Stanislovas Krumpliauskas

DUSETOS. Kovo 21 dieną Dusetų Kazimiero Būgos bibliotekoje įvyko renginys „Šeima yra tikėjimo židinio kurstytoja“, skirtas Šeimos metams, pirmas iš renginių, numatytų rengti šiais metais. Jo iniciatorius – Dusetų klebonas kanauninkas Stanislovas Krumpliauskas. Jis pasirūpino, kad į Dusetas atvyktų Panevėžio vyskupijos Šeimos centro vadovė Jūratė Šaumanienė. Renginyje dalyvavo nemažai dusetiškių, ir daug Dusetų Kazimiero Būgos gimnazijos mokytojų ir moksleivių. Renginyje gitara skambino ir dainavo dusetiškių pamėgta dainininkė Margarita Simokaitytė. Jau prieš mėnesį bibliotekos lankytojų dėmesį patraukė keliuose stenduose eksponuojama spaudinių paroda, kurios tema – „Meilė ir lytiškumas tikėjimo šviesoje“. Spaudinius šiai parodai nupirko ir į biblioteką pristatė Dusetų klebonas kan. S. Krumpliauskas.

Atmintis

Visas gyvenimas – kūryba

Benjaminas ŽULYS

Violetos rištopaitytės monografija-albumas „Jonas Vaitys“

Kaune, Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus Paveikslų galerijoje, buvo atidarytos dvi parodos, kuriose – dvi ekspozicijos – tėvo dailininko – „Jonui Vaičiui – 110“ ir sūnaus, tėvo darbų populiarintojo bei architekto, vieno šios parodos organizatorių – „Leonardas Vaitys. Architektūra: kūrybos faktai“. Beje, neseniai Leonardas paminėjo 70-metį.

Apie J. Vaitį ir jo sūnų susirinkusiems meno mylėtojams papasakojo menotyros ir religijos studijų magistrė Violeta Krištopaitytė. Septynių leidinių autorė arba sudarytoja dar stažavosi Oasė muziejuje Paryžiuje, kuravo ar koordinavo per 20 parodų, yra ir šios parodos kuratorė. Ji pristatė savo sudarytą solidžios apimties gausiai iliustruotą monografiją-albumą „Jonas Vaitys“. Dar parodoje pristatyta L. Vaičio 430 puslapių straipsnių rinkinys „Eklektika“. Menininkė pabrėžė, kad ponas Leonardas puikiai valdo ir kritiko bei publicisto plunksną. Parodos atidaryme jis vaizdžiai papasakojo prisiminimus apie savo tėvą.

Užgesinti šviesuliai

Darius Indrišionis

Smurtas prieš kunigus

Lietuvių tautai, kuri sunkiais priespaudų metais išsaugojo ne tik archajišką kalbą, bet ir katalikybę, dvasininkai kėlė pagarbą, o kartais net ir susižavėjimą (atsiminkime Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Sukilėliai“ – kokį didžiulį autoritetą kunigas Antanas Mackevičius turėjo tarp sukilėlių!). Nepaisant visuomenės jaučiamos pagarbos, visais laikais pasitaikydavo žmonių, kurie dėl lengvo grobio ar kitų užmačių galėdavo pakelti kumštį prieš dvasininkus. Aiškinant smurto prieš dvasininkus reiškinį, vertėtų šį smurtą skirti į dvi kategorijas: valdžios inspiruotą ir kriminalinį.

Ankstyvas pavasaris pažadino ir šilagėles

Šį pavasarį Vilniaus kalvelėse itin anksti pasirodė pirmoji šilagėlė (vėjalandė)

Beveik keliomis savaitėmis anksčiau į Lietuvą atkeliavęs pavasaris šiemet anksčiau iš žiemos snaudulio pažadino gamtą: tik spėjus pasirodyti kovui, miškuose bei parkuose augantys medžiai pradėjo brandinti pumpurus, o liaunų gluosnių šakose nuo saulės suspindo „šilkinių kačiukų“ kamuoliukai. Neįprastai anksti savo žydraspalvių akelių žiedus į dangų pakėlė šilagėlės – puošmenos, laikomos bene pirmosiomis pavasario pranašėmis. Kovo 28-osios popietę besilankant Pavilnio parko miškelyje, netoli Žolyno gatvės, nuo aukšto ir smėlingo šlaito dėmesį iš tolo netikėtai patraukė kažin koks melsvas žiedelis... Įkopus į kalnelio viršūnę visu savo grožiu tarsi pasisveikindama sužvilgo gležnoji šilagėlė!

Kas geriausias iš tų,
kurie ketina tokiais būti

Artėja Prezidento rinkimai. Į šį aukščiausią valstybės postą pretenduoja ir bolševikai, ir lenkai. Iš jų kalbų aiškėja, kas yra Lietuvos draugai, o kas – priešai. Per visą bolševikų okupaciją jie naikino Lietuvą ir norėjo jos vardą ištrinti iš pasaulio žemėlapio. Visi kolaborantai ir valstybės priešai per 24 laisvės metus neprisipažino nusikaltę ir nepadarė atgailos ir begėdiškai pretenduoja į Prezidento postą. Iš laikraščių matome ne tik, kas pretenduoja į aukščiausią postą, bet ir tuos, kurie juos užstoja, reklamuoja. Rinkti tuos žmones į Lietuvos valdžią yra Lietuvos laisvės kovotojų – politinių kalinių, tremtinių ir visų, kurie Lietuvoje kovojo prieš okupantus, – pažeminimas. Lietuvoje žuvo apie 22 tūkst. partizanų. Kiti pateko į nelaisvę ir buvo KGB sušaudyti. Tik maža dalis grįžo iš lagerių, bet be sveikatos, greitai mirė. Labiau pažeminti laisvės kovotojų neįmanoma, kaip dabar norima tai padaryti. Lietuva prarado apie trečdalį savo gyventojų. Ir siekiama užmiršti budelius ir jų aukas.

Darbo rinka autonomininkų, KPSS partinių mokyklų auklių bei kitų ekstremistų nuorodų nepripažįsta

Subiro SSRS. Tuomet įvyko ne tik valdžių, bet ir ekonominės sistemos kaita. Atsirado ne tik Lietuvos valstybė, bet ir kita naujovė – Lietuvos darbo birža. Valstybės pradžia ir gana didelė bedarbystė. Vilniaus rajono darbo biržos skyriuje vyksta bedarbių registracija. Bedarbio kortelę būtina užpildyti valstybine – lietuvių – kalba. Daugumai bedarbių tai – pirmoji problema. Jei yra paklausa, tuoj pat atsiranda pasiūla. Mokantys lietuvių kalbą pildo korteles, nemokantys moka po tris litus už vienetą. Atsiranda konkurencija tarp mėgėjų lengvai uždirbti. Tačiau jų laukia ir tolimesni barjerai: darbdavių darbo vietų pasiūloje – nuolatiniai prierašai mokėti valstybinę kalbą. Tokie pat reikalavimai – stojantiesiems į kolegijas ir universitetus. Prieš mane abiturientė, baigusi Bukiškių vidurinę. Atestato vertinimai geri: lietuvių kalba – penki (tuomet buvo penkiabalė vertinimo sistema), vokiečių kalba – penki. Kalbinu lietuviškai – nesupranta, kalbinu vokiškai – vėl ne. „Tai buvo tik kalbų imitavimas, – aiškina abiturientė ir pravirksta. – Su mumis suaugusieji žaidė savo politinius žaidimus, visai nesirūpindami mūsų darbine ateitimi. Kur man rasti lietuvių kalbos kursus? Juose išmoksiu lietuvių kalbą, tada mane pasiųsite į specialybės paruošimo kursus. Norėčiau tapti dažytoja“.

Lietuva ir toliau nie(nai)kinama be jokio referendumo?

KTU doc. emeritas, techn. m. dr. Vytautas Venckevičius

Mes iš niekur neatkeliavome...
Mes gyvename ten, kur gimėme...
Mūsų tėvynė yra ir mūsų protėvynė.

A. Patackas                                                 

Mūsų, lietuvių, tauta yra sėsli – žino, kur ir kada gimė, būtent... Kai iš Europos šiaurės atsitraukė paskutiniai ledynai, kai jos lygumos vėl apaugo giria, toje girioje gimėme ir mes – baltai, aisčiai. Ši giria – mūsų gimtinė, mūsų prigimtoji būtovė. Joje tebegyvename ir dabar, bet jau mentaline prasme, nes tūkstantmečiai negalėjo praeiti be pėdsakų, nepalikti įspaudo tiek fizinėje, tiek dvasinėje genetikoje.