Lietuvos
kultūros
galerija

Kronika

Mokytojos žvilgsnis į Prancūziją

Jūratė Pratkelienė prie savo darbų

PANEVĖŽYS. Kovo 13 dieną Smėlynės bibliotekoje įvyko pedagogės, tautodailininkės, Jūratės Pratkelienės tapybos darbų parodos „Lietuva–Prancūzija“ atidarymas. Juozo Balčikonio gimnazijos I klasės mokiniai pradėjo renginį iškilmingai sugiedodami Prancūzijos himną. Atidarymą pagyvino ir jų atliekama daina „Siena“ iš filmo „Monstras Paryžiuje“.

Ponia Jūratė yra prancūzų kalbos mokytoja-metodininkė, dirba „Minties“ gimnazijoje bei Senvagės pagrindinėje mokykloje, dėsto Prekybos ir paslaugų verslo mokykloje. Atrodo, jog moteris, turinti net tris darbovietes, laisvalaikio gali turėti ne per daugiausiai, tačiau visgi sugeba rasti laiko ir širdžiai mieliems pomėgiams – piešti ir tapyti. Ekspozicijoje pristatyta trylika J. Pratkelienės darbų, kuriuos įkvėpė įspūdžiai iš kelionių po Lietuvą bei Prancūziją. Mokytojos paveiksluose galima atpažinti Nontre Dame katedrą, triumfo arką po lietaus, pilį Dordonėje, Burgundijos miestą, Provansą... Čia pavaizduoti ir Lietuvos pajūris, laivai. Parodoje eksponuojami paveikslai buvo nutapyti 1992 metais ir vėliau. Kalbėdama apie savo, kaip kūrėjos, kelią, ponia Jūratė prisipažino, jog, nors piešia nuo pat mažumės, yra apipaišiusi namų pastales, palanges, kėdes, net sienas, tačiau niekur šio meno nesimokė, yra savamokslė. Per trylika kūrybos metų moteris, laikanti save tapytoja realiste-natūraliste, nutapė apie 200 paveikslų, surengė aštuonias personalines parodas. Pirmoji 1992 metais buvo eksponuota Viešojoje bibliotekoje. Prieš porą metų J. Pratkelienė buvo surengusi parodą ir Smėlynės bibliotekoje. Paprašyta dar kartą pasidalinti savo darbais, padovanoti bibliotekos skaitytojams lašelį Prancūzijos, ji maloniai sutiko. T. Džefersono žodžiai, jog kiekvienas žmogus turi dvi tėvynes – savo nuosavą ir Prancūziją – įkvėpė moterį surengti dvigubą parodą, pridedant ir Lietuvos vaizdų. Pasak pedagogės, šioje parodoje ji eksponuoja mieliausius, artimiausius širdžiai darbus. Mokytoja prisipažino, kad kai kurie darbai yra išgalvoti. „Jei labai pasiilgstu Prancūzijos, tačiau nėra kaip nukeliauti, tai nors imu ir nusipiešiu sau Prancūziją“, – teigė parodos autorė.

Dažnai kolegės, draugės, atveža jai atvirukų, lankstinukų iš savo kelionių, taip skatindamos kažką sukurti. J. Pratkelienė pasakojo, jog dėl didelio užimtumo dažniausiai kurti tenka naktimis. „Kartais piešiu iš atminties, fantazuodama, kartais iš nuotraukų, paveikslėlių, duodančių kūrybos impulsą“. J. Pratkelienė, tris kartus pabuvojusi Prancūzijoje, tikisi, jog lankysis šioje šalyje dar ne kartą. Su renginio svečiais ji dalijosi ir linksmais nutikimais, prisiminimais iš kelionių – kaip kopė į kalnus, ragavo laukinių vyšnių... Nors ir sirguliuojanti, kartu su svečiais sudainavo tradicinę prancūzų užstalės dainą „Chanēon ć boire“.

Renginyje dalyvavo daugybė norinčių pasveikinti p. Jūratę: buvusi mokytoja, Frankofonų asociacijos nariai, buvusios ir esamos bendradarbės, draugės, kaimynės. Svečiai į parodos autorę kreipėsi lietuviškai ir prancūziškai. Renginyje dalyvavusios Jūratės draugės, su kuriomis ji bendrauja nuo 6-os klasės, teigė maniusios, kad ji mokysis dailės, tačiau nukrypo link Prancūzijos. „Visgi šie dalykai vienas kitam netrukdo“, – kalbėjo jos.

Indrė Lašinytė

© 2014 „XXI amžius“