Lietuvos
kultūros
galerija

Laikas ir žmonės

Kai kūryba – gyvenimas po gyvenimo

Jolanta Račaitė

Marija Krasauskienė

Senjorų būtį įprasmina kūryba

Veikliems, visuomeniškiems žmonėms priartėjusi formali riba, kuomet savo ar ne visai savo noru tenka pasitraukti iš aktyvios darbinės veiklos, tampa nemenku išbandymu. Tuomet ieškoma kitų prasmių, nes ne visus tenkina vien rami dienų tėkmė, tegul ir nestokojanti vaikų ir vaikaičių dėmesio... Lengvesnis ar netgi malonus perėjimas iš vieno tarpsnio į kitą tiems, kurie turi mėgstamų užsiėmimų ar kokį ypatingą hobį, tūnojusį visus intensyvios veiklos metus ir tik laukusį savo valandos... Nekalbėkime šį kartą apie tai, kad sulaukusieji garbingo senjoro titulo šiandien, jei tik turi sveikatos, dar pradeda antrą „stažą“ užsienio šalyse, nes pensininko duona pas mus neskalsi... Tokia realybė, bet šį kartą – apie dvasios duoną..

Inteligentiškiems kūrybos žmonėms virsmas, kai pasitraukiama iš daugelį metų užimtų pareigų, neretai praeina, bent jau iš šalies žvelgiant, gana lengvai... Kūrybine, dvasine prasme senjoro amžius tampa žydėjimu, vedančiu brandos vaisius. Tarp marijampoliečių tokių pavyzdžių – ne vienas. Paveikslus, įkvepiančius džiaugtis gyvenimo grožiu, tapo Marijampolėje žinomas tapytojas Justinas Prakapas. Inteligentas, ne tik kaip kolegijos lektorius, bet ir kaip literatūros kritikas ilgus metus reiškęsis Lionginas Šepkus atrado kūrybos džiaugsmą – rašo eiliuotus tekstus; jėgas šioje srityje išbando ir jo žmona Aleksandra. Kunigo, mąstytojo Juozo Barkausko globos namų kambarėlyje tarp teologijos ir filosofijos knygų gimsta eilės ir eseistiniai tekstai, sulaukiame vis naujų šio autoriaus knygelių...

Tokių žmonių kiekviename miestelyje – ne vienas ir ne du, neišvardinsi. Šiandien skaitytojams siūlome pažintį su viena iš kuriančių senjorų – marijampoliete poetinių tekstų autore Marija Krasauskiene.

„Nuolat ieškoti savasties...“

Marijos eilėraščiai patraukia jai įgimta poetine kalba ir įvaizdžiais, bet ne tik... Jos eilėse – gyvenimo tiesų ir prasmės paieškos bei suvokimas.

O galgi metas apsispręsti
Ir laimę savyje surasti.
Darnoj gyvent su savimi
Ir pasidžiaugt bent lietumi.
Nuolat ieškoti savasties
Ir drąsiai žengt link ateities;
Žavėtis tuo, kas nematyta,
Atrast salų, kur džiaugsmas plyti
Ir užrašyt krauju vilties,
Kad nelaukėtų vėl širdis...

Tokia išmintimi šiandien dalinasi aštuonių dešimtmečių ribą peržengusi moteris, kurios gyvenimas nepalepino puikia sveikata. Iki dabar ji ieško šviesiosios, poetiškosios gyvenimo pusės ir ją randa.

Veiklos sūkuryje kūrybai stigo laiko

Prisimindama jaunystę, Marija pasakoja, jog ketinusi tapti medike, tačiau buvo sunkūs pokario metai, nesiklostė viskas taip paprastai. Netiko charakteristika – nebuvo komjaunuolė, mama gimusi Anglijoje – taigi, apolitiška. Kone atsitiktinai, supuolus aplinkybėms, tapo pedagoge – mokytojavo Lazdijų rajone, Verstaminuose, vėliau – Igliškėliuose ir Marijampolėje, J. Jablonskio mokykloje. Po to buvo pakviesta dirbti Profesinio orientavimo kabineto prie Marijampolės rajono liaudies švietimo skyriaus psichologe, vėliau – vedėja, dar vėliau dirbo miesto panašios paskirties įstaigoje profesinio orientavimo ir darbinio mokymo inspektore. Pareigos buvo atsakingos, darbo, kaip pamena – labai daug. Sukūrus šeimą su vyru Juozu (dabar – našlė) susilaukė sūnaus Vilmanto ir dukros Loretos. Veiklos ir buities sūkuryje kūrybinė prigimtis, matyt, buvo užsnūdusi, nors kad ji yra, Marija žinojo – buvo pajutusi dar vaikystėje.

Atėjus laikui išeiti į pensiją (o tuo metu tai buvo 55 metų), ponia Marija sakė iškart tai ir padariusi, netempusi laiko, kaip daugelis kitų moterų. „Buvau tikrai pavargusi, tuo metu jau sunkiai sirgo mama. Be to, juk mano viena iš pareigų tuomet būdavo kitiems „priminti“, skaitant ministerijos raštus, kad, turint 25 metų stažą ir sulaukus 55 metų, dera išeiti į pensiją, – galvojau, kad turiu rodyti pavyzdį“, – prisimena pašnekovė.

Nors gimusi Kaune, Marija sako augusi su seneliais Simne – pati taip norėjusi. Graži gamta, skaityti mėgstantis senelis dar turėjo „Aušros“ ir „Varpo“ numerių, leido skleistis kūrybinei prigimčiai. Pirmoji perskaityta knyga buvo „Grožio karalienė“ – legendos apie Mariją. Simne lietuvių kalbą tuomet dėstė poetas A. Matutis – jis irgi įkvėpė meilę eiliuotam žodžiui. Sekdavosi Marijai ir proza, tik, kaip dabar pamena, jos rašinėliai būdavę labai emocingi... Vėliau, jau dirbdama mokyklose, rašydavo scenarijus pasirodymams su aklėjamąja klase. Poetai, kūrėjai – ypač Salomėja Nėris, Vincas Mykolaitis-Putinas, Aleksandaras Puškinas, Sergejus Jeseninas – jai buvo didžiausios pagarbos vertos asmenybės... Tačiau gyvenimo uždaviniai tuomet, matyt, dar buvo kiti, sunkumų buvo daug, o laisvo laiko – mažai.

„Kūryba – mano gyvenimas po gyvenimo“...

Taip dabar sako Marija Krasauskienė. Kūryba inspiravo grįžimą prie poetinio žodžio, įstojimą į „Sietyno“ literatų klubą. Matyt, tai buvo tiesiog reikalingas postūmis, nes vėliau nuo klubo veiklos tarsi atitolo, tačiau kūryba pripildė gyvenimą naujos prasmės. „Džiaugiuosi, kai galiu kažką išreikšti, tegul ir netobulai“, – teigia pašnekovė ir juokiasi, kad vyrui mirus, susikūrė abstraktų subjektą, į kurį kreipiasi, su kuriuo kalbasi Poezijos kalba. Klausiu Marijos, kaip jai pavyksta vienas nuostabus dalykas: sendami, sirgdami, o dar ir neskalsia senjorų duona nepasisotindami daug kas niurzga, kaltina gyvenimą ir politikus neteisingumu. Poetiškoji pašnekovė to nedaro – bent jau to nėra nė pėdsako jos eilėse – tik šviesa ir gyvenimo grožis. „Sendama aš dar labiau myliu gyvenimą“, – patikina Marija. Matyti ir vertinti šviesiąją pusę, pasak jos, labiausiai padeda Dievo ieškojimas ir domėjimasis filosofija. Nors, žinoma, būna visko: „...liko tuštuma, nykuma, dykuma / Grįžt į pirmykštį kelią“. Taigi svarbiausia – tas kelias, kuriame dabar – tikėjimas Dievu, sielos buvimu ir jos tobulėjimu. Pozityvumą svarbu išsaugoti ir tada, kai skauda sielą, kai negerai Lietuvai ir Lietuvoje, kai tarsi priekaištaujama, kad per daug pensininkų, kad nėra pagarbos senatvei... Visa tai ji sako jaučianti, dėl to skauda, tačiau geriausias vaistas – poezija, kuri yra tikrasis sielos gyvenimas, filosofijos veikalai ir Šventasis Raštas.

M. Krasauskienė yra išleidusi dvi poezijos knygas: „Tau tiesiu ilgesingas rankas“ ir „Kai laiko grandinės sugūra“. Tikisi, kad dienos šviesą išvys ir trečioji – „Kad neskaudėtų širdis“.

Marijampolė
Asmeninio albumo nuotrauka

© 2014 „XXI amžius“