Gimtinė:
žmonės
ir darbai

Atmintis

Visas gyvenimas – kūryba

Benjaminas ŽULYS

Violetos rištopaitytės monografija-albumas „Jonas Vaitys“

Aleksandras Kukujevas. Jonas Vaitys, 1948

Jonas Vaitys (dešinėje) su Vytautu Kairiūkščiu 1945 metais

Jonas Vaitys. Sename Lietuvos kaime, 1958

Jonas Vaitys. Šventadienis bažnytkaimyje, 1941

Jonas Vaitys. Natiurmortas su šv Jurgiu, 1943

Jonas Vaitys. Šienas išgelbėtas 1957

Jonas Vaitys. Kauno marios, 1962

Dailininko Jono Vaičio sūnaus architekto Leonardo Vaičio knygos „Eklektika“ viršelis

Kaune, Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus Paveikslų galerijoje, buvo atidarytos dvi parodos, kuriose – dvi ekspozicijos – tėvo dailininko – „Jonui Vaičiui – 110“ ir sūnaus, tėvo darbų populiarintojo bei architekto, vieno šios parodos organizatorių – „Leonardas Vaitys. Architektūra: kūrybos faktai“. Beje, neseniai Leonardas paminėjo 70-metį.

Apie J. Vaitį ir jo sūnų susirinkusiems meno mylėtojams papasakojo menotyros ir religijos studijų magistrė Violeta Krištopaitytė. Septynių leidinių autorė arba sudarytoja dar stažavosi Oasė muziejuje Paryžiuje, kuravo ar koordinavo per 20 parodų, yra ir šios parodos kuratorė. Ji pristatė savo sudarytą solidžios apimties gausiai iliustruotą monografiją-albumą „Jonas Vaitys“. Dar parodoje pristatyta L. Vaičio 430 puslapių straipsnių rinkinys „Eklektika“. Menininkė pabrėžė, kad ponas Leonardas puikiai valdo ir kritiko bei publicisto plunksną. Parodos atidaryme jis vaizdžiai papasakojo prisiminimus apie savo tėvą.

XX amžiaus lietuvių dailės klasikas Jonas Vaitys (1903–1963) gyveno 60 metų. Bet per tą laiką jis tapo XX amžiaus lietuvių dailės klasiku. Tiesa, kaip pastebėjo parodos kuratorė, jo kūryba mūsų meninėje atmintyje vis dar menkai nušviesta...

J. Vaičio gyvenimas savitas, kaip ir kiekvieno žmogaus, einančio unikaliu savo gyvenimo keliu, ir gana charakteringas XX amžiaus pirmos pusės žmogui, kuriam teko susidurti su didžiulėmis šio amžiaus permainomis bene visose gyvenimo srityse, pereiti dviejų pasaulinių karų slenksčius, patirti įvairius asmeninius pasaulėžiūrinius bei socialinius virsmus.

Būsimojo dailininko tėvai jokio polinkio į meną neturėjo. Tėvas, tuomet Julius Vaicechavičius – šaltkalvis, vėliau dirbęs garvežio mašinistu, motina Marijona, kilusi iš valstiečių, buvo namų šeimininkė. Ši socialinė kilmė padėjo šeimai abiejų sovietinių okupacijų metais ir sudėtingu pokario laiku. Šeimoje augo devyni vaikai, išlaikyti tokią gausią šeimą buvo sudėtinga, tačiau tėvai iš visų galių stengėsi parūpinti bent kuklaus maisto, šiokių tokių rūbų, kitų itin kuklių vertybių. Greičiausiai iš tėvo Jonas perėmė nemaža vyriškų bruožų, santūrią laikyseną, polinkį amatui ir rankų darbui. Iš motinos – švelnesnės sielos asmenybės – perėjo turbūt tapyboje visąlaik gyvavęs minkštumas ir jautrumas.

Dėl susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių šeima gyveno Rusijoje, Brianske, šio miesto gimnazijoje Jonas ypač pamėgo piešimą, skatinamas dėstytojo, gana daug ir intensyviai šioje srityje dirbo. 1918 metais šeima grįžo į Lietuvą. Čia dar nebuvo kur mokytis dailės. Studijuoti svetur nebuvo materialinių galimybių. Kaune Jonas dirbo knygrišiu, Kauno įgulos dirbtuvių dažytoju, kitur. Po kurio laiko Jonas buvo priimtas į Aukštuosius piešimo kursus, o juos perorganizavus į Lietuvos meno mokyklą, buvo priimtas į ją. Meno mokykloje jis sparčiai gėrė į save atsiveriančio meninio gyvenimo spalvas. O mokytis buvo iš ko. Tapybą dėstė Justinas Vienožinskis ir Adomas Varnas, skulptūrą ir akvarelę – Kajetonas Sklėrius, meno istoriją ir filosofiją – Ignas Šlapelis, grafiką vėliau pradėjo dėstyti būsimas draugas Adomas Galdikas. Kitais dalykais užsiėmė Rimtas Kalpokas, Jonas Šileika, Antanas Žmuidzinavičius, kiti tituluoti mūsų dailės klasikai. Tiesą sakant, studijuoti Jonui nebuvo lengva. Jam ne kartą teko perlaikyti egzaminus, nukelti įskaitas į kitus metus, jam skirtos dailyraščio metodikos, meno istorijos, ornamento ir piešimo pataisos. Panašiai ėjosi ir kitiems jo kolegoms. Tai suprantama – juk dauguma studentų žingsnius link meno pradėjo, kaip sakoma, nuo nulio, jie nežinojo, „ką su menu daryti“, ko jame ieškoti. Daugumai trukdė ne vien įgūdžių, sugebėjimų stoka, dėstytojų reiklumas, bet ir sunkios gyvenimo sąlygos. Ne vienas studentas buvo verčiamas dalį laiko ir jėgų atiduoti pragyvenimo paieškoms ir papildomam uždarbiui.

Į studijų pabaigą būsimasis menininkas nutarė pakeisti gana lenkiškai skambančią Vaicechavičiaus pavardę į lietuvišką. Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje buvo įkurta J. Jablonskio vadovaujama „Pavardžių atlietuvinimo komisija“. Iš kelių pasiūlytų variantų Jonas pasirinko lietuvišką pavardę Vaitys. Taip jis ir liko žinomas kaip menininkas.

Po kurio laiko Jonas sukūrė šeimą, įsidarbino Panevėžio miesto valstybinėje mergaičių gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje piešimo, braižybos, dailės istorijos ir metodikos mokytoju. Dukra prisimena, kad jis dirbo dar ir lenkų gimnazijoje.

Pačiame karo negandų įkarštyje, 1943 metais, Vaičių šeimoje gimė sūnus Leonardas, tėvo darbų bei veiklos propaguotojas.

1944 metais prasidėjo sovietinė era. Tuomet dailininkas dirbo Taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Po poros metų jis gavo docento mokslinį laipsnį Piešimo katedroje. O kai 1946 metų vasarį iškilo direktoriaus L. Strolio atleidimo klausimas, J. Mikėnas su L. Stroliu įtikino J. Vaitį eiti į šį postą, nes kitaip „rusą atsiųs“. Taip nebūdamas Komunistų partijos nariu, bet turėdamas gerą proletarinę kilmę, J. Vaitys tapo instituto direktoriumi. Tik praėjus geram pusšimčiui metų, kai sūnaus Leonardo iniciatyva buvo leidžiama tėvo gimimo šimtmečiui skirta monografija, surinkti buvusių studentų prisiminimai, paaiškėjo, kad nė vienam šeimos nariui jis nebuvo prasitaręs apie savo slaptą veiklą institute – kiek jam teko manevruoti tarp žmoniškumo ir nurodymų iš viršaus, kokio išradingumo teko griebtis gelbstint studentus nuo tremties ir įkalinimo. Pasišaukdavo pas save po vieną, viską atvirai pasakydavo, patardavo, ką daryti. Kunigų seminarijoje beveik pusiau sumažinus auklėtinių skaičių, J. Vaitys nebijodavo rizikuoti ir priimdavo į institutą studentus iš jos. Vieno žinomo skulptoriaus žodžiais, „jei ne J. Vaitys, mūsų dailės istorija būtų netekusi tokių kūrėjų kaip Gediminas Jokūbonis, Bronė Valentinaitė-Jokūbonienė, Vytautas Ciplijauskas, Leonas Žuklys, Sofija Veiverytė...“

Totalitarinė santvarka vertė kurti dvisluoksnės kultūrinės aplinkos sąlygomis, kai viena vertus, menininkas buvo priverstas prisitaikyti prie aplinkos, antra vertus, iki galo nebuvo naikinamas individualus jo bruožas. Mat partijai buvo neparanku visiškai nutildyti prieškario Lietuvos meno veikėjus, „užmezgusius ryšius su liaudimi“.

Dar vėliau J. Vaitys perėjo dirbti į tuometinį Kauno politechnikos institutą, Statybos fakulteto Grafinių darbų ir piešimo katedrą. Ji buvo įsikūrusi buvusiuose Vyskupų rūmuose Senamiestyje, tapusiuose KPI šeštaisiais rūmais. Čia prabėgo paskutinis J. Vaičio pedagoginės veiklos dešimtmetis. Dėstytojas kasdien ėjo į Senamiestį dėstytojauti, tapė, vadovavo estetikos seminarams, skaitė pranešimus meno klausimais Kauno miesto visuomenei, su KPI dėstytojais, studentais ėmė keliauti po Lietuvą, aktyviai ruošėsi lietuvių literatūros ir meno dekadai Maskvoje.

1954 metais dailininkas pribrendo pirmajai didelei personalinei parodai M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, joje eksponavo daugiau nei 130 kūrinių. Intensyviai kūrė ir vėliau, dalyvavo Kauno, respublikinėse, sąjunginėse parodose, skaitė paskaitas apie meną, kūrėjo darbą kolūkiečiams, ėjo įvairias visuomenines pareigas, tam irgi surasdavo laiko ir jėgų. Iš esmės jis buvo mėgstamas ir profesionalų, ir mėgėjų dėl vaizduojamųjų motyvų suprantamumo, juntamos šilumos.

Šioje, J. Vaičio 110-osioms gimimo metinėms skirtoje parodoje, eksponuojama kelios dešimtys jo kūrinių. Lankytojų, žinovų nuomone, ypač išraiškingi, lengvai suprantami „Ruduo Ąžuolyne“, „Jūra“, „Dvasios skurdžiai“, „Natiurmortas su šv. Jurgiu“, „Pavasarėja“, „Muzikiniame teatre“, „Šienas išgelbėtas“ ir dar daug kitų.

Kitoje muziejaus salėje pateikta dailininko sūnaus architekto Leonardo darbų ataskaita, ji, kaip anksčiau sakyta, nušviesta ir knygoje „Eklektika“. Paminėtini jau realizuoti autoriniai ir su kitais autoriais – A. Alekna, R. Kučinsku, E. Gyliu, D. Gyliene, O. Atkočiūnaite, D. Čižu, G. Telksniu, T. Čapliku – projektai: kino teatro „Šalčia“ Šalčininkuose rekonstrukcija, Vilniuje bendrabutis Algirdo gatvėje, blokuoti gyvenamieji namai Žirgo gatvėje, Vilniaus tarptautinio oro uosto Šengeno terminalas, Sporto ir reabilitacijos centras „Olympic Gym“, Karališkoji rezidencija Birštone, muziejus Pirčiupiuose, viešbučio „Gintaras“ išplėtimas Vilniuje ir daug kitų darbų, susilaukusių nemažo specialistų, visuomenės susidomėjimo bei pritarimo.

Vertingi architekto analitiniai rašiniai: „Kritika neprašo žodžio“, „Prieštaravimų verpete“, „Sunkios viešumo pamokos“, „Atrodo, kad mes vis dar neišsivaduojame iš paviršutiniško Vakarų architektūros kūrinių supratimo“, „Dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų atkūrimo“ ir kiti. 1996 metais jis su architektu R. Buivydu įsteigė žurnalą „Archiforma“, yra šio leidinio prezidentas ir vyriausias redaktorius, architekto A. Zavišos labdaros ir paramos fondo pirmininkas, VšĮ „Gedimino Baravyko fondas“ pirmininkas, Architektų sąjungos Etikos komisijos pirmininkas.

© 2014 „XXI amžius“