Gimtinė:
žmonės
ir darbai

Pažintis

Šimtametės ilgaamžiškumo paslaptis – optimizmas ir sveikas gyvenimo būdas

Rūta Averkienė

100-metė Konstantina Izabelė Sabaitienė visą gyvenimą nebijojo jokių darbų

Konstantina Izabelė Sabaitienė su artimaisiais ir sveikintojais Autorės nuotrauka

Mažučiame Papiškių kaimelyje, tarp laukų įsikūrusioje senutėlėje sodyboje gyvenanti Konstantina Izabelė Sabaitienė šio pavasario labai laukė – jis senolei su bundančia gamta bei grįžtančiais paukščiais padovanojo ir šimtmečio jubiliejų.

Su gražia sukaktimi vieną seniausių Varėnos rajono gyventojų pasveikino, sveikatos ir giedrų dienų palinkėjo, gėlių ir dovanų įteikė ir Varėnos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Alvydas Valeiša, Varėnos seniūnijos seniūnas Juozas Balevičius bei VSDFV Varėnos skyriaus vedėja Ona Bražionienė. Spausdama rankose dovanotas gėles, šimtametė nemokėjo paslėpti džiaugsmo, kad jos gražios sukakties nepamiršo ne tik artimieji, bet ir rajono vadovas, ir seniūnas pasveikinti atvyko. „Labai labai dėkoju, kad mane pasveikinot, būkit ir Jūs sveiki ir laimingi...“ – negalėjo džiaugsmo ašarų sulaikyti jubiliatė.

Seniausios ir labai mylimos giminės atstovės garbingos sukakties artimieji nepamiršo – jai Alytuje, kur močiutė kartais vieši ar pagyvena pas anūkus, buvo surengta graži šventė, kurioje šimtametę sveikino sūnus Stasys, anūkai, proanūkiai, kiti giminaičiai.

„Papiškėse gimiau, užaugau, čia už vyro išajau ir visų gyvenimų cia gyvenu. Aš buvau Sabaitytė ir už Sabaičio ištekėjau. Buvo kantrus, many laukė net keturiolika metų“, – gražia dzūkiška šneka pasakoja ir šypsosi močiutė Konstantina.

Svečių iš rajono močiutė laukė ne viena – sūnus, marti ir anūkė Virginija svetingai sutiko ir ko pati močiutė apie save nepasakė, papasakojo.

Paklausti, kuriuo vardu senolę kviečia, sūnus sako, kad kaimo žmonės ir artimieji ją vadina „Zabelkute“, taip, kaip norėjo pavadinti tėvai. Nuvežus krikštyti, kunigas kažkodėl ją pavadino Konstantina.

Artimieji sako, kad močiutė Izabelė – nenuspėjamo amžiaus, tartum metai jai būtų sustoję ties aštuoniasdešimtmečiu. Ji visada tokia pat geraširdė, vaišinga, nuoširdi, dėl nieko garsiai nesisielojanti, nors gyvenimas, žinoma, tikrai nelepino. Ji iki šiol puikiai prisimena kiekvieną svarbesnį savo gyvenimo ir giminės įvykį, gali įdomiai papasakoti, kaip kaimo žmonės prieškaryje gyveno, kokiais metais vienas ar kitas senesnis kaimo žmogus gimęs. Prisimena, kaip jaunystėje puošdavosi, eidama į šokius skruostus burokėliais rausvindavo, mėtom kvėpindavo.

Senolė gimė ūkininkų šeimoje. „Buvom sepcyniesa, du broliai, penkios sasarys, dar likom cik dzviesa su sesuvu. Gyvenimas nebuvo lengvas, tai moku visokių darbų, jų nebijau...“, – pasakoja senolė, kad jaunystėje išmokusi ir „vyriškų“ darbų – kulti, akėti. O dirbo ji, kaip pati sako, nuo mažens ir sunkiai miške, laukuose. Atitekėjo ji į vyro Viktoro namus, juose gyvena iki šiol. Šeima buvo svarbiausia, ne turtai. „Su vyru užgyvenom du vaikus – Oną ir Stasį“. Mamos šimtmečio jubiliejaus dukra, deja, nesulaukė. Tačiau šimtametė džiaugiasi gausia šeimyna, nes turi tris anūkes, vieną anūką, penkis proanūkius.

Mamą prižiūrintis sūnus pasakoja, kad ji iki senatvės buvo smagi, linksma ir darbininkė. Jis pritaria mamai, kad reikia gyventi taip, lyg rūpesčių nebūtų, su optimizmu. O juk sunkumų jos ilgame gyvenime tikrai būta.

„Sunkus buvo karas, pokaris, daug kentėjom“, – prisimena ir guodžiasi močiutė trumpai mintimis perbėgusi savo nelengvą gyvenimą. Abu su vyro dirbo kolūkyje, augino gyvulius, javus, uogavo, grybavo. „Kad Jūs macytūt, kiek mano priausta, visa giminė audzimais apdalyta“, – džiaugiasi senolė. Tik staklelių, deja, jau nėra. Vyrą Viktorą amžinatvėn išlydėjo prieš dvidešimt ketverius metus, o dabar drauge gyvena ir mamą slaugo sūnus Stasys. Jos prisiminimus apie praeitį saugo ant sienų pagarbiai sukabintos artimųjų nuotraukos. Paklausta, gal kokį ilgaamžiškumo receptą žino, senolė šypsosi: „Žamėn kieta, dangun aukšta, tai aš an žamės dar ir gyvenu. Raikia būc linksmai, niekam nieko negailėc. Ir jokiu būdu nepersivalgyc“. Artimieji tvirtina, kad senolė nėra labai išranki maistui, bet mėgsta valgyti liesai ir labai saldžiai, o degtinės jai neįsiūlysi ir maisto iš parduotuvės. „Jai reikia matyti, kaip valgis pagamintas, tada ir valgys“, – pasakoja anūkė Virginija.

Taip jau atsitiko, kad šimtametei neteko baigti jokių mokslų, bet skaityti, rašyti ji moka, tik dabar „jau akelės nelabai mato“. Anūkė Virginija sako, kad močiutė labiausiai mėgsta skaityti pasakas.

Visą gyvenimą ji buvo darbšti šeimininkė, anūkai ir dabar dar prisimena močiutės keptų saldumynų skonį. Išlydėdama svečius pro duris, jubiliatė optimistiškai nusišypso: „Gyvenu aš gerai, ir jumi to paties linkiu...“

Papiškių kaimas,
Varėnos rajonas
Autorės nuotrauka

© 2014 „XXI amžius“