|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Šv. Jono XXIII intencijos Vatikano II Susirinkimui Mindaugas BUIKA
Pranašiški perspėjimai ir budrumas Šventasis Jonas XXIII naujojoje Bažnyčios istorijoje pirmiausia yra įvardijamas kaip Vatikano II Susirinkimo popiežius. Balandžio 27 dieną kanonizuotas Šventasis Tėvas negalėjo visomis jėgomis dalyvauti tame Susirinkime priimant keturias konstitucijas, devynis dekretus ir tris deklaracijas ir vadovauti jų įgyvendinimui. Jau sunkiai sirgdamas jis atidarė Susirinkimą 1962 metų spalio 11 dieną, pasakydamas įsimintiną kalbą Gaudet Mater Ecclesia (Džiaukis Motina Bažnyčia) ir vadovavo tik pirmajai sesijai. Po šv. Jono XXIII mirties jo įpėdinis popiežius Paulius VI toliau vadovavo trejus metus trukusiems Vatikano II Susirinkimo darbams. Paulius VI jį užbaigė ir padėjo pagrindus minėtų nutarimų įgyvendinimui. Dabar sunku spręsti, kokia būtų buvusi Susirinkimo eiga ir vadinamasis posusirinkiminis procesas, sukėlęs nemažų kontroversijų, jeigu Katalikų Bažnyčiai vis dar būtų vadovavęs popiežius Jonas XXIII. Tačiau pati bažnytinio gyvenimo atnaujinimo (aggiornamento) intencija priklauso jam ir todėl verta dar kartą susipažinti su tokiu šventojo Popiežiaus nusistatymu, kuris išlaikė savo aktualumą ir dabartiniu Bažnyčios veikimo laiku, kuris įvardijamas, kaip naujosios evangelizacijos epocha su pastangomis atsiliepti į besiplėtojančio radikalaus sekuliarizmo iššūkį. Popiežius Jonas XXIII savo sprendimą sušaukti Vatikano II Susirinkimą pirmą kartą pranešė 1959 metų sausio 29 dieną per pamaldas Romos Šv. Pauliaus bazilikoje. Tačiau išsamesni jo svarstymai ir idėjos apibendrinimai jo buvo išdėstyti po intensyvaus pasirengimo Susirinkimui laikotarpio per 1961 metų Kalėdas paskelbtoje apaštalinėje Konstitucijoje Humanae Salutis, kurios turinį dabar ir norisi aptarti. Šventasis Tėvas tame dokumente pirmiausia pripažįsta, kad apmąstymai dėl XX amžiaus antroje pusėje visuomenės išgyvenamos dvasinės krizės (kuri, beje, tęsiasi iki šiol) jam yra skaudūs. Jis pranašiškai užsimena, kad naujoje modernizmo eroje Bažnyčios laukia dar didesni sunkumai, kuriuos galima lyginti su tragiškiausiais jos istorijos tarpsniais. Visuomenėje žavimasi naujais mokslo ir technologijos pasiekimais, tariama jų visagalybe (tuomet tai buvo sputnikų paleidimo metas) ir jos gyvenimą vis labiau stengiamasi taip tvarkyti, kad Dievas būtų atmestas. Štai kodėl šiuolaikinėje visuomenėje, paženklintoje didelio materialinio progreso (paliekant vis mažiau vietos dvasingumui), nėra atitinkamos pažangos moralinėje srityje, pastebi popiežius Jonas XXIII. Jam ypač didelį nerimą kelia karingo ateizmo iškilimas, kuris vis labiau aktyvėja pasauliniu lygmeniu. Tie skausmingi apmąstymai, anot Šventojo Tėvo, turi skatinti bažnyčią išlaikyti savo budrumą ir kritišką nusistatymą negerovėms bei dar labiau suvokti savo misijos atsakomybę su tvirtu pasitikėjimu mūsų Išganytoju, kuris niekada neapleidžia savo atpirktojo pasaulio. Pasipriešinti galingoms ideologijoms Visada reikia prisiminti Jėzaus nuorodas savo mokiniams, kad jie teisingai suvoktų laiko ženklus (plg. Mt 16, 4), pagal kuriuos galėtų spręsti apie Bažnyčios ir žmonijos būklę bei atitinkamai nukreiptų savo veikimą. Popiežius Jonas XXIII minėtame dokumente Humanae Salutis nurodė žmoniją XX amžiaus pirmoje pusėje sukrėtusius du pasaulinius karus, kuriuos sukėlė krikščioniškam tikėjimui priešingos ideologijos. Ne mažiau pavojinga situacija išliko ir vėliau su ideologinio ateizmo plėtra tuo metu, kai mokslinė pažanga suteikė žmogui galimybę sukurti katastrofiško susinaikinimo įrankius. 6-ajame ir 7-ajame dešimtmečiuose išvysčius branduolinę ginkluotę ir galingas jos gabenimo priemones (tarpkontinentines raketas), dėl šaltojo karo JAV ir Sovietų Sąjungos vadovaujamų karinių blokų priešprieša buvo pasiekusi savo apogėjų. Kita vertus, Šventasis Tėvas pripažino, kad tokia labai pavojinga situacija paskatino ir žmoniją labiau įsimąstyti ir geriau suvokti savo žemiškąjį ribotumą, bei, siekiant taikos, didesnį dėmesį vėl skirti dvasinėms vertybėms. Visa tai, be abejonės, palengvino ir Bažnyčios apaštalavimą, nes daug žmonių, iki šiol nelabai supratę jos misijos reikšmę, šiandien palankiau priima jos perspėjimus ir mokymą, aiškino popiežius Jonas XXIII savo apaštalinėje konstitucijoje, skelbusioje Vatikano II Susirinkimo sušaukimą. Jis pabrėžia, kad tokių visuomeninių iššūkių akivaizdoje Bažnyčia neturi likti neveiklia žiūrove, bet aktyviai sekti mokslo naujoves ir socialines permainas, priimdama, kas pažangu, bet ryžtingai priešindamasi tikėjimą griaunančioms ideologijoms. Todėl ji turi skatinti maldos apaštalavimo augimą visose gyvenimo srityse, geresnį dvasinio jos misijos suvokimą ir tinkamą rengimąsi tos misijos įgyvendinimui sparčiai besikeičiančiomis sąlygomis. Šventojo Tėvo nuomone, ypač turi džiuginti, jeigu pasauliečiai vis geriau suvokia savo atsakomybę būti Bažnyčios globoje ir aktyviai veikti jos naudai, o savo pareiga laiko klusniai bendradarbiauti su hierarchais. Jis pabrėžtinai priminė, jog niekada negalima išleisti iš akių didžiųjų krikščionių bendruomenių kentėjimų, kai daug pasigėrėjimo vertų vyskupų, kunigų ir pasauliečių, patirdami įvairiopą persekiojimą dėl savo tikėjimo, kartu parodo tokį didingą heroizmą, kuris palygintinas su garbingiausiais Bažnyčios istorijos laikotarpiais. Be abejonės, taip rašydamas popiežius Jonas XXIII turėjo galvoje pirmiausia tuometinius krikščionių persekiojimus buvusioje komunistinėje Sovietų Sąjungoje ir jos įtakos zonoje buvusiose Rytų bei Vidurio Europos šalyse. Tuo tarpu dabar tos šventojo Popiežiaus mintys gali būti skiriamos krikščionių išgyvenamam persekiojimui ir diskriminavimui vis dar ateistinio komunizmo valdomose keliose Azijos šalyse (Kinijoje, Šiaurės Korėjoje, Vietname), radikalaus islamizmo persmelktuose Artimųjų Rytų ir Afrikos kraštuose bei Vakarų pasaulyje, kur dėl stiprėjančio agresyvaus sekuliarizmo, vis ryškesnis nepakantumas krikščionių tikėjimui ir jo vertybėms. Vystyti socialinį mokymą Šventasis Tėvas pasidžiaugė, kad tokiomis sudėtingomis sąlygomis krikščionių bendruomenė pavojaus akivaizdoje patyrė ir gilias pozityvias permainas: tapo drąsesnė, apsivaliusi nuo vidinių blogybių, intelektualiai sustiprėjusi ir pasirengusi naujiems išbandymams. Tokia nevienareikšmė situacija vis didesnį dvasinį skurdą išgyvenantis pasaulis ir savo gyvybingumą išlaikiusios Bažnyčios naujų uždavinių formulavimo poreikis davė popiežiui Jonui XXIII motyvuojantį impulsą, įkvėptą Dievo Apvaizdos, sušaukti Vatikano II Susirinkimą, kuris padėtų Bažnyčiai labiau susitelkti ir veikliu būdu prisidėti prie svarbiausių epochos problemų sprendimo. Dokumente Humanae Salutis jis pripažino, jog didelį optimizmą kėlė džiugus aidas visuose katalikiškuose sluoksniuose, po 1959 metais praneštos intencijos dėl visuotinio Susirinkimo perspektyvos ir pamaldus visos Bažnyčios dalyvavimas pasirengimo darbuose, pagarbus kitų konfesijų išpažinėjų ir netgi nekrikščionių dėmesys. Visa tai įgalino popiežių Joną XXIII pareikšti savo tikrumą, kad Susirinkimas padės įgyvendinti gilų Bažnyčios troškimą atnaujinti ir stiprinti katalikiškąjį tikėjimą, skatinti krikščionių vienybės siekius, dar veiksmingiau prisidėti prie Bažnyčios narių šventumo ugdymo, Dievo apreikštos tiesos skleidimo, bažnytinių struktūrų ir organizacijų konsolidavimo. Šventasis Tėvas pabrėžė, kad Bažnyčia visada turi rodyti savo jaunatvišką gyvybingumą, nepaisant aplinkybių sudėtingumo, ištikimai saugodama savąjį tapatumą, ištikimybę mylinčiam ir globojančiam Sužadėtiniui, Jėzui Kristui. Minėtoje apaštalinėje konstitucijoje ypač akcentuojamas šaukiamo Vatikano II Susirinkimo ekumeninis uždavinys stengiantis atstatyti visų krikščionių regimą vienybę, kurios ypač pageidavo Dieviškasis Atpirkėjas. Tam reikia sudaryti tinkamas prielaidas, paremtas doktrininio aiškumo ir abipusės meilės, kuri dar labiau pagyvintų atsiskyrusių brolių viltingą norą sugrįžti į bendrystę ir nutiesti šiai krypčiai kelią, aiškino popiežius Jonas XXIII. Jis atkreipė dėmesį ir į svarbiąją socialinę sritį, teigdamas, kad sutrikusiam bei didelį nerimą dėl nuolatinės konfliktų grėsmės išgyvenančiam pasauliui Susirinkimas, kreipdamasis į visus geros valios žmones, turi pateikti pamatą taikos siekiams. Tos taikos, kuri gali ir privalo pirmiausia kilti iš dvasinės ir antgamtinės tikrovės suvokimo, iš žmogaus proto ir sąžinės, Dievo Kūrėjo ir žmonijos Atpirkėjo apšviestos ir vadovaujamos, tvirtino Šventasis Popiežius. Jis priminė, kad Bažnyčia, kuri ir žemiškojo pasaulio reikaluose nori būti Mater et Magistra (Motina ir Mokytoja), gerai žino, kad apreikštoji Kristaus mokymo šviesa padeda žmogui geriau suprasti savąją prigimtį, orumą ir galutinį tikslą. Tuo yra paremtas Bažnyčios dalyvavimas šalių visuomeniniame gyvenime, tarptautinėse organizacijose ir forumuose, jos įspūdingo socialinio mokymo vystymas šeimos, auklėjimo, politinės bendruomenės ir kitų susijusių klausimų sprendimui. Taip savuoju moraliniu autoritetu pritaikydama magisteriumą teisingos santvarkos visuomenėje stiprinimui, Bažnyčia aktyviai darbuojasi dėl visų žmonių ir tautų teisių ir pareigų tinkamo supratimo bei įgyvendinimo. Skatinti krikščionių vienybę Priminęs šią tiesą, popiežius Jonas XXIII išreiškė viltį, kad jo sušauktame Vatikano II Susirinkime vyksiantys svarstymai turės palankiai įtakos ne tik bažnyčios, bet visos žmonijos gyvenimui su krikščioniškos šviesos prisotinta dvasine energija. Toliau dokumente Humanae Salutis išsamiau apžvelgęs vykusį pasirengimą susirinkimui su Kardinolų kolegijos, viso pasaulio vyskupijų, vienuolijų vyresniųjų, katalikiškų universitetų teologijos profesorių nuomonių išklausymu, Šventasis Tėvas, formaliai pranešdamas apie Susirinkimo sušaukimą 1962 metais, ypač pakvietė į kuo platesnį maldos su lydinčia atgaila sąjūdį, laukiant to istorinio įvykio pradžios. Ypatingu būdu mes patikime Susirinkimo sėkmę vaikų maldoms, žinodami, koks galingas yra Dievo nekaltųjų balsas, teigė šventasis Popiežius, taip pat kreipdamasis į ligonius bei visus kenčiančius, dėl jų aukos prasmingumo Kristaus kryžiui. Buvo prašoma, kad į tokį vieningą maldos chorą įsilietų visos krikščioniškos Bažnyčios, nes daugelis jų labai palankiai priėmė kvietimą dalyvauti Susirinkime svečių teisėmis ir atsiuntė savo delegacijas. Galima priminti, jog kiek anksčiau popiežius Jonas XXIII įkūrė pirmąją Vatikano ekumeniniais reikalais besirūpinančią instituciją Krikščionių vienybės sekretoriatą. Apaštalinėje konstitucijoje jis rašo, kad nori matyti, kaip visoje krikščioniškoje šeimoje su visomis jos tradicijomis būtų pakartotas Evangelijoje aprašytas reginys, kai Jeruzalėje po Jėzaus Kristaus žengimo į Dangų visa užgimusios Bažnyčios tikinčiųjų bendruomenė buvo minties ir maldos vienybėje su apaštalu šv. Petru, pirmuoju kaimenės ganytoju, laukdama naujųjų Sekminių. Šventasis popiežius pabrėžė, jog katalikų Bažnyčia suvokia pareigą tam didžiam vienybės slėpinio įgyvendinimui, kurio meldė Išganytojas draugiškąjį Tėvą prieš savo kančią, mirtį ir pergalingą prisikėlimą. Popiežiaus Jono XXIII skatinta ekumenizmo pažanga turbūt ir laikytina vienu svarbiausių neginčytinų Vatikano II Susirinkimo rezultatų. Apie tai bus prisiminta po savaitės vyksiančioje popiežiaus Pranciškaus piligrimystėje į Šventąją Žemę, kuri skirta paminėti kaip tik Susirinkimo metu Jeruzalėje įvykusio istorinio popiežiaus Pauliaus VI susitikimo su Konstantinopolio stačiatikių patriarchu Atenagoru 50-ąsias metines.
© 2014 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |