Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Lietuvos
kultūros
galerija

Gimtinė:
žmonės
ir darbai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Šv. Jono XXIII intencijos Vatikano II Susirinkimui

Mindaugas BUIKA

Popiežius Jonas XXIII sako Vatikano II Susirinkimo atidarymo kalbą

Pranašiški perspėjimai ir budrumas

Šventasis Jonas XXIII naujojoje Bažnyčios istorijoje pirmiausia yra įvardijamas kaip „Vatikano II Susirinkimo popiežius“. Balandžio 27 dieną kanonizuotas Šventasis Tėvas negalėjo visomis jėgomis dalyvauti tame Susirinkime priimant keturias konstitucijas, devynis dekretus ir tris deklaracijas ir vadovauti jų įgyvendinimui. Jau sunkiai sirgdamas jis atidarė Susirinkimą 1962 metų spalio 11 dieną, pasakydamas įsimintiną kalbą Gaudet Mater Ecclesia (Džiaukis Motina Bažnyčia) ir vadovavo tik pirmajai sesijai. Po šv. Jono XXIII mirties jo įpėdinis popiežius Paulius VI toliau vadovavo trejus metus trukusiems Vatikano II Susirinkimo darbams.

Paulius VI  jį užbaigė ir padėjo pagrindus minėtų nutarimų įgyvendinimui. Dabar sunku spręsti, kokia būtų buvusi Susirinkimo eiga ir vadinamasis posusirinkiminis procesas, sukėlęs nemažų kontroversijų, jeigu Katalikų Bažnyčiai vis dar būtų vadovavęs popiežius Jonas XXIII. Tačiau pati bažnytinio gyvenimo atnaujinimo (aggiornamento) intencija priklauso jam ir todėl verta dar kartą susipažinti su tokiu šventojo Popiežiaus nusistatymu, kuris išlaikė savo aktualumą ir dabartiniu Bažnyčios veikimo laiku, kuris įvardijamas, kaip naujosios evangelizacijos epocha su pastangomis atsiliepti į besiplėtojančio radikalaus sekuliarizmo iššūkį.

Dievo valios tūkstančiai sąskambių

Kun. Vytenis Vaškelis

Mums yra gerai žinomi Jėzaus žodžiai: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Jei tie, kurie geros valios inspiruojami ieško gyvenimo prasmės ir stengiasi pažinti Jo tiesą, jiems palaipsniui atsiveria tikros antgamtinio gyvenimo laisvės kelias, ir laimingi tie, kurie iki paskutinio atodūsio savojo pažinto ir pamilto egzistencijos kelio – Kristaus – neišmaino į šalutinius takus, vedančius į šunkelių raizgalynes.

Nepataisytas „Nepataisomasis“

Romas BACEVIČIUS

Mons. Alfonsas Svarinskas rodo kun. Zenono Ignatavičiaus portretą. Dešinėje – klierikas Vincentas Lizdenis Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Gegužės 9 dieną, penktadienio pavakarę, Kauno arkivyskupijos konferencijų salėje buvo pristatyta mons. Alfonso Svarinsko atsiminimų knyga „Nepataisomasis“. Jos sutiktuvėse dalyvavo knygos leidėjai ir redaktoriai, nemažai bendražygių, kunigų, seserų vienuolių. Vakarą vedė ir savo atliktomis dainomis džiugino Kauno kunigų seminarijos klierikas Vincentas Lizdenis. Įsimintinas renginio pradžios momentas buvo gausiai fotografijomis iliustruotas knygos įrašas apie garbaus amžiaus monsinjoro gyvenimą nuo pat vaikystės metų. Tai – šviesūs atsiminimai apie vaikystės namus ir tėvus (kaip rašoma knygoje, „vaikystėje buvo kažkokia labai didelė meilė šeimai – toks man išlikęs didžiausias įspūdis“), vėliau sovietų ir vokiečių okupacijos bei apsisprendimas 1942 metais, būnant 17 metų, tapti kunigu ir išvykti studijuoti į Kauno kunigų seminariją, pasiryžimas aktyviai žengti kovos už laisvę keliais drauge su Lietuvos partizanais; tai ir patirti areštai, KGB tardymai, 2 kalinimai, o kalint lageryje iš kito kalinio – vyskupo Pranciškaus Ramanausko – rankų lagerio ligoninėje priimti kunigystės šventimai bei daugybė sutiktų šviesių žmonių.

Pagerbė partizaną, politinį kalinį, kovotoją už laisvę

Vyskupas Jonas Kauneckas, artimieji ir bendražygiai Tauragės kapinėse prie ant Leono Laurinsko-Liūto kapo jam pastatyto paminklo

Gegužės 3 dieną Tauragėje, minint pirmąsias mirties metines, pagerbtas partizanas, politinis kalinys, kovotojas už laisvę Leonas Laurinskas-Liūtas (1926 02 25–2013 05 04). Iškilmėse dalyvavo 1990 metų savanoriai, bendražygiai, artimieji. Šv. Mišias Švč. Trejybės bažnyčioje aukojo vyskupas Jonas Kauneckas ir Tauragės kapinėse pašventino ant jo kapo pastatytą paminklą, kurio projektą sukūrė ir pagamino Gintautas Lukošaitis. Kalbėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro darbuotojas Gintaras Šidlauskas, bendražygiai Algirdas Petrusevičius, Antanas Terleckas. L. Laurinsko biografiją perskaitęs G. Šidlauskas paminėjo, kad partizanas Leonas atidavė Tėvynei viską, ką privalėjo. Jis yra prasitaręs: „Dievas mane išsaugojo, kad liudyčiau tautai ir istorijai“. Priminta, kad L. Laurinskas 1945 m. vasario 16 d. Ruibiškės miške davė priesaiką ir įstojo į buvusio policininko Antano Suginto vadovaujamą partizanų būrį ir pasirinko Liūto slapyvardį. 1948 m. balandžio 21 d. kautynių ir apsupties Kasbarynų miške netoli Lomių metu sužeistas sprogstamosios kulkos. Ne vieną parą išgulėjo miške, vos įstengdamas pajudėti. Laimė, kad geri žmonės jį sužeistą ir beveik be sąmonės surado ir pranešė partizanams. Koją pavyko išgelbėti. Tik po aštuonių mėnesių atsistojo, tačiau vaikščioti dar neįstengė. Visą gyvenimą jautė sužeidimo pasekmes.

Istorija ir dabartis

Kviečiame į koplyčios prie Ilgio ežero pašventinimą

Kvintiškių Švč. Mergelės Marijos koplyčia prie Ilgio ežero

Šiemet sukanka 15 metų nuo dienos, kai 1999 m. gegužės 6 d. Panevėžio vyskupas Juozas Preikšas davė leidimą statyti koplyčią maldininkų pamėgtoje vietoje Zarasų rajone, prie Ilgio ežero.

Labai džiaugėmės, kai Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas 2002 m. spalio 5 d. pašventino koplyčios pamatus. 2007–2008 metais pamažu iškilo koplyčios pastato sienos. Darbai atlikti vien aukotojų lėšomis, gal dėl to ir užtruko statyba, nes stambių rėmėjų nebuvo. 2013 metais džiaugėmės galėdami pasinaudoti Europos parama. Įgyvendinome Imbrado parapijos vietos projektą „Imbrado Nukryžiuotojo Jėzaus parapijai priklausančios koplyčios atgimimas“ ir įsisavinome projektui skirtus 112 253,92 Lt. Tai buvo tikrai didžiulė parama koplyčiai užbaigti. Paramos dėka koplyčia visiškai pasikeitė, įrengėme vidų, aplinką. Deja, tik iš tolo atrodo, kad tai – dideli pinigai. Kai pradedi dėlioti, matai, kad kiekvienas „pajudėjimas“ kainuoja, o pinigų yra tiek, kiek yra, ir ne daugiau. Bedirbdami šią sumą viršijome visu šimtu tūkstančių litų. Galiu pasidžiaugti rangovu, UAB „Rokiškio apdaila“, kuris geranoriškai dirba, kantriai laukia apmokėjimo.

Nuo tikėjimo gyvasties šeimoje apmąstymo iki šeimos kūrybos parodos

Šv. Antano Paduviečio Katedros administratorius kun. Domas Gatautas pristato Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazijos mokinių kūrybinę grupę

TELŠIAI. Balandžio 27-ąją, Dievo gailestingumo sekmadienį, švenčiant Pasaulinę gyvybės dieną, po Sumos šv. Mišių Šv. Antano Paduviečio Katedroje kūrybinę kompoziciją „Tikėjimas – šeimos gyvastis“ pristatė Telšių vyskupijos Telšių dekanato mokinių kūrybinių kompozicijų konkurso, skirto Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejui, antrosios vietos laimėtoja Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazijos mokinių kūrybinė grupė, vadovaujama tikybos mokytojos Reginos Kumžienės. Kompozicijoje apmąstoma, kaip svarbu šiandien jaunam žmogui atsiminti ir išlaikyti per kartų kartas ateinantį Tikėjimą, kuris yra tikroji tiek giminės, tiek šeimos, tiek mūsų pačių gyvybė.

Nieko nekeisti nebegalima

Prezidento rinkimuose, turėsiančiuose tęsinį po dviejų savaičių, rinkėjai išreiškė savo valią. Klaipėdoje, Kaune ir Panevėžyje antrą vietą laimėjo nepriklausomas kandidatas Naglis Puteikis. Politologai, ekspertai, viešųjų ryšių specialistai jau dabar balsavusius už N. Puteikį vadina protesto balsais, tik, tiesa, ne visi išdrįsta įvardinti, prieš ką. Galima daryti prielaidą, kad tuo būdu buvo išreikštas nusivylimas partinių suokalbių valdymu, valdžios pataikavimu „reikalingų žmonių“ interesams, daugumos piliečių lūkesčių negerbimu.

„Žalieji žmogeliukai“ gali būti ir lietuviški

Algimantas Zolubas

Komunistinė pasaulėžiūra buvo diegiama prievarta. Ne tik deklaruota, bet ir laikytasi nuostatos: kas nesilaiko marksistinės ideologijos, tas – prieš mus, tas – priešas, o priešą reikia sunaikinti. Ir kankino, luošino, naikino. Siekdami išvengti smurto, daugelis turėjo užsidėti komunistų kaukes. Tokiu būdu jie tapo vienodi, skirtumų neliko, tačiau bendravo ne asmenybės, o kaukės. Žiūrėta į viską pro vienodus akinius, vienodai vienas kitam meluota, vienodai apgaudinėta. Poetas Justinas Marcinkevičius yra pastebėjęs, kad velioniui reikėtų jau dvi duobes kasti: vieną – tikrajam asmeniui, kitą – kaukei. Vieni sovietmetį su kauke išgyveno kaip su svetimkūniu, kitiems kaukė pamažu priaugo, o kai kas nuo mažens buvo auginamas kaip sovietinė kaukė. Atgavus laisvę ir nepriklausomybę, vieni kaukę – svetimkūnį – nusimetė, kiti to prielipo atplėšti nebepajėgė, treti – kaukės kauke nebelaiko, tik pervardino ją pilietine ar patriotine. Deja, po pastarosiomis kaukėmis, tikėtina, dažnai slypi „žalieji žmogeliukai“. Jei Ukrainoje tokie žmogeliukai randasi iš Rusijos, Lietuvoje net eksportui į Europos Sąjungą užtektų lietuviškų žaliųjų žmogeliukų.