Lietuvos
kultūros
galerija

Kronika

Į praeitį sugrįžus

Bronius VERTELKA

Į praeitį mintimis keliavo buvęs politinis kalinys Vytautas Juškevičius

Anastazijos Kanoverskytės-Sučylienės (centre) eilėraščis iš knygos „Atminties ravėjimas“ skaito J. Miltinio dramos teatro aktorius Petras Kežys (kairėje) ir jos dukra Jūratė (dešinėje)

PANEVĖŽYS. Nenorinti pasiduoti metų tėkmei Anastazija Kanoverskytė-Sučylienė po gero pusmečio švęs 90-metį. Jos eilėraščių knygos „Atminties ravėjimas“ pristatymas vyko gegužės 2-ąją G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Konferencijų salėje.

Vakaro vedėja Elvyra Pažemeckaitė priminė poetės Elenos Mezginaitės žodžius, pasakytus apie A. Kanoverskytę-Sučylienę: „Aš turėjau eiti iš paskos, kažkur toli nuo jos atsilikusi. Anastazija turėjo eiti priekyje manęs“. Apie Klaipėdoje gyvenančią kūrėją palankiai atsiliepė prof. Viktorija Daujotytė.

A. Kanoverskytės-Sučylienės talentas išsiskleidė kaip tulpės žiedas atgavus Lietuvai nepriklausomybę. Išėjo jos eilėraščių rinkinys „Tarp nakties ir dienos“ (1994), atsiminimų ir eilėraščių knyga „Tekėdama sustingo saulė“ (1995), poema vaikams „Išpuikėliai vaikai“ (1998), poezijos rinkinys „Ta giesmė neišgiedota“ (1999).

Į renginį A. Kanoverskytė-Sučylienė atvyko su dukra, irgi poete, psichoterapeute, Klaipėdos universiteto doc. dr. Jūrate Sučylaite. Ši prisiminė savo vaikystės dienas, bėgusias mieste prie Nevėžio. Gyveno mažame namelyje P. Cvirkos gatvėje. Žiemos metu jame užšaldavo vanduo, pati užmigdavo storai mamos apklota. Namelis buvo atviras geriems žmonėms. Čia dažni svečiai buvo poetai Jonas Strielkūnas, Bronius Ribokas, Elena Mezginaitė, rašytojas ir dramaturgas Romualdas Narečionis. Kelią  gerai žinojo bene visas laikraščio „Panevėžio tiesa“ kolektyvas. Atėjusius mama vaišindavo arbata ar kava, tačiau ant stalo niekada nestatydavo svaigalų butelio. Persikėlus į butą Algirdo gatvėje, paminėjo pirmosios J. Strielkūno knygos „Raudoni šermukšniai“ išleidimą. Mamos eilėraščius spausdino miesto laikraštis, tik vėliau visa tai kažkodėl vis retėjo, pasirodydavo jau su slapyvardžiu ar net vyriška pavarde.

Buvęs politinis kalinys Vytautas Juškevičius mintimis grįžo į daugiau nei pusės amžiaus praeitį. Įmestas į Vilniaus kalėjimą jis susipažino su eilėraščiu – mirtininko testamentu, kuris be galo sujaudino jaunuolį. Visą jo tekstą iki šiol žino atmintinai. Eilėraštis, keliavęs iš lūpų į lūpas, sugebėjęs prasiskverbti pro kalėjimų ir lagerių sienas, tapo kaip malda, kaip duona juo dalindavosi kaliniai su artimais draugais. V. Juškevičius su juo važiavo per visą Sibirą iki Kolymos. Žmogui rūpėjo sužinoti, kas eilėraščio autorius, koks jo tolimesnis likimas. Lietuvai atgavus laisvę buvo spausdinami tremtinių kūriniai, tačiau to eilėraščio niekur nerado. Jo nebuvo ir A. Kanoverskytės-Sučylienės knygose. Sužinojęs, kad su poete ir rašytoja rengiamas susitikimas Panevėžyje, V. Juškevičius iš bibliotekininkių sugebėjo išpešti jos telefono numerį. Susiskambino su dabar Klaipėdoje gyvenančia garbaus amžiaus kūrėja. Pasiteiravus, ar ne ji būsianti mirtininko testamento autorė, ši ėmė deklamuoti jo eilutes. Pasirodo, eilėraščio rankraštis buvo užrašytas Vilniaus kalėjime ant mirtininkų kameros sienos. Keturis mėnesius čia kalėjo Anastazija, laukdama mirties nuosprendžio įvykdymo. Vėliau tokia bausmė buvo pakeista 20 metų katorgos. O eiles ant kameros sienos ji rašė sąvaržėlės nuolauža. Buvo ir šio kūrinio pristatymas. Jį išklausė vienintelis žmogus – kalėjimo prižiūrėtojas. Taip išaiškėjo dešimtmečius V. Juškevičių kankinusi paslaptis. Beje, jo ir A. Kanoverskytės-Sučylienės keliai ne kartą buvo susikirtę. Visą mirtininko testamentą žilagalvis vyras padeklamavo Konferencijų salėje.

Nemažai metų pragyvenusią poetę ne vienas vadino Nastute. Šiltai apie vakaro viešnią atsiliepė buvę jos bendradarbiai „Ekrano“ gamykloje. Įmonės „Ekraniečio“ laikraštyje Anastazijos rūpesčiu atsirado literatūrinis puslapis, kuriame ji spausdino savo eiles. Jų būdavo ir sienlaikraštyje. Anastazija sugebėjo su visais gražiai bendrauti, kiekvienam pritaikyti tinkamą žodį.

Didžiąją savo gyvenimo dalį Panevėžyje pragyvenusi A. Kanoverskytė-Sučylienė šiltus jausmus išreiškė Aukštaitijos sostinei, jos žmonėms. Išėjusi į laisvę 1956 metais, čia apsigyveno. Dirbo kultūrinį darbą. Anastaziją, vienos Dainų šventės Skaistakalnyje vedėją, įsidėmėjo iš Vilniaus atvykęs Justas Paleckis. Aukštas valdininkas panoro su ja susipažinti. Anastazijai tai buvo labai netikėta ir netgi baugu. Pasirodo, jog veltui jaudinosi. J. Paleckis buvo kultūros žmogus. Vėliau jai atsiuntė savo knygų. Irgi po vienos Dainų šventės, vakaronės metu kavinėje, J. Paleckis Anastaziją pakvietė šokiui. Miesto „grietinėlė“, tai matydama, iš pykčio griežė dantimis. Buvo piktavalių, kurie bandė sužlugdyti ir suniekinti ją, net į Maskvą rašė skundus. Patekusi į ligoninę, Anastazija iš vienos moters išgirdo, kad nenorėtų būti su ja vienoje palatoje. Tačiau ji turėjo daugybę draugų, ją mylėjusių ir gerbusių. Anastazijai dirbant „Lietkoopsąjungos“ klubo vadove, šis tapo vos ne kultūros šventove Lietuvoje. Į šokius privalėdavo ateiti tvarkingai apsirengę, neįleisdavo išgėrusių. Klube nekildavo muštynių. Tvarką čia užtikrindavo Anastazija.

Anastazija nesiskundė, kad ją skriaudė sovietinė valdžia, o sovietinis teismas buvo nuteisęs mirties bausme. Geri žmonės pasirūpino, kad ji būtų apdovanota. Prezidentas Valdas Adamkus Anastazijai įteikė Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordiną.

Susitikimas su Anastazija Kanoverskyte-Sučyliene, trukęs dvi valandas, prabėgo bemat. Su eilėmis iš knygos „Atminties ravėjimas“ supažindino J. Miltinio dramos teatro aktorius Petras Kežys, jų autorė Anastazija ir jos dukra Jūratė. Nemažai jų buvo skirta poetei Elenai Mezginaitei, Anastazijos tėvui atminti. Poetės dukra J. Sučylaitė perskaitė ir pluoštą savo eilėraščių.

Nuoširdumu persismelkusį renginį organizavo Lietuvos moterų lygos Panevėžio skyrius (pirmininkė – Liudvika Knizikevičienė).

Autoriaus nuotraukos

© 2014 „XXI amžius“