Lietuvos
kultūros
galerija

Atmintis

Prabėgantis vėjas…

Margaritos Dvarionaitės recenzijų žodis

Marija Macijauskienė

(Pabaiga. Pradžia nr. 23)

Margarita Dvarionaitė su Jurgiu Karnavičiumi 1949 metais

Margarita Dvarionaitė su batuta

Margarita Dvarionaitė groja fortepijonu Dvarionų šeimos archyvo nuotraukos

Skaudžiausia autorei dabartinė neperspektyvi kultūros politika ir „išbėgančių į areną“ jaunų atlikėjų ar kūrėjų susireikšminimas, paminant mūsų tautai reikšmingus vardus, asmenybes. Štai, kad ir menotyrininkė bei muziejininkė Valerija Čiurlionytė-Karužienė. Nematysime Jos prie savo Brolio, didžiojo žmogaus ir menininko M. K. Čiurlionio paveikslų su komentarais; iš šiandienos Jos reikšmė jau išbraukta. Pasakodama apie Čiurlionių dinastiją, Valerijos Karužienės turtingą namų atmosferą straipsnyje „Bičiulystė“ („Dienovidyje“), M. Dvarionaitė rašė: „Šie namai mokė tesingumo. Motulė – taip buvo pakrikštyta Valerija Karužienė – nešykštėjo globos, visi buvome lygiateisiai jos vaikai, jos išminties auklėtiniai“, kur „namų širdis buvo pavargęs, ne pirmos jaunystės ir sveikatos pianinas, tačiau visada pasiruošęs šėlti ir triukšmauti drauge su mumis...“ Tame pasakojime pro mūsų akis lyg greitasis traukinys nusineša Jadvygos Čiurlionytės, Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės, dailininkų Antano Žmuidzinavičiaus, Vlado Eidukevičiaus, Petro Rimšos, tėvo ir sūnaus Landsbergių paveikslų siluetus... Arba štai mūsų visų ją pažinojusių ir klausytojų mylimiausia kamerinės muzikos atlikėja Beatričė Grincevičiūtė, kaip mes į ją kreipdamiesi sakydavome, Bėja. Pirmai pažinčiai M. Dvarionaitė niekada negaili biografinių detalių ir trumpos jos charakterio ir dainavimo charakteristikos. „Tai visų pirmiausia giliai mąstantis ir jaučiantis menininkas, kurį žavi tikroji visų žanrų muzika. Beatričė gerai valdo fortepijoną, netgi kuria“. Nors ir akla būdama, ji ir buityje visavertė, išradinga mezgėja, kulinarė – svečiams visad kepdavo pyragus.

Pro M. Dvarionaitės žvilgsnį nepraslys nė viena užmiršta ar tendencingai nepastebėta kūrybinė asmenybė. „Sopranų princesė“, – taip ji pakrikštijo solistę Janiną Ragaišytę, ilgus metus išskirtiniais vaidmenimis puošusią Kauno Valstybinio muzikinio teatro sceną. Dar kūrybinio kelio pradžioje Rygoje vykusiame vokalistų konkurse tapusią I premijos laureate, tada komentatorė drąsiai pakrikštijo „vokalo karaliene“. Kodėl šią temą apie užmirštuosius pradėjau nuo J. Ragaišytės? Kai mano vaikai Jūratė ir Kastytis lankė Kauno sanatorinį vaikų darželį Nr. 32, ji dirbo čia auklėtoja. Tada ir nežinojau, kad po darbo darželyje lėkdavo į repeticijas, į teatrą, į sceną ir kurdavo žaismingus operetėse ar tragiškus operose vaidmenis. Juk tiek Dramos, tiek ir Muzikinio teatro aktoriai gaudavo menkus atlyginimus ir reikėjo išgyventi ir ne kaip vargeta atrodyti, nes, kur bebūtum, esi praeivių žvilgsnių taikinys. „...Jauna talentinga dainininkė įsitraukė į kūrybos sūkurį, sukosi jame, džiaugėsi tuo, ką turėjo“. Žinoma, rašo straipsnio autorė, jeigu J. Ragaišytė būtų turėjusi tokias galimybes pasitobulinti kaip V. Mozūraitytė, V. Urmanavičiūtė, būtų įgijusi patirties užsieniuose, ir Europos bei kitų žemynų teatrų afišose būtų buvusi ir jos pavardė. Tačiau ir Kaune, teatre, ji turėjo puikiausius mokytojus, režisierius ir solistus – Aldoną Ragauskaitę ir Rostislavą Andrejevą, dirigentą, dainininką ir kompozitorių Juozą Indrą. „Jų vadovaujama, – tai Margaritos žodžiai, – Jonė kaupė patirtį, brendo ir įsiveržė į ryškiausių solisčių gretas. Bet tik Kaune... Ji nesugebėjo kaip „dantingesni“, „alkūnesni“ prasiskverbti į prestižines sostinės scenas, daug plačiau atskleisti jai skirtas Dievo dovanas“. „Jonė tris dešimtmečius tobulinosi „savose sultyse“ pati savo muzikai raktų ieškodama. (...) Suvaidino daugybę vaidmenų – beveik šimtą. Buvo spalvinga operečių ir ne mažiau patraukli operų atlikėja, sugebėjusi šių žanrų nesuvienodinti“.

Tačiau nieko nėra amžino. Solistė Jonė Ragaišytė, palikusi teatrą, rado savo vietą kitoje meno šventovėje – M. Žilinsko dailės galerijoje Kaune. Tyliai, pareigingai, su meile dirbo. O jau žiniasklaida ir dabartinė karta užmiršo „Sopranų princesę“. Skaitai M. Dvarionaitę ir jauti, skauda jai širdį dėl tokio požiūrio ir padėties dabartinėje kultūroje...

Toks platus Margaritos interesų ratas ir didžiulis troškimas siekė apglėbti visus, kurie dirbo Lietuvos kultūros labui, ir įvertinti, vėl įvesdinti ir priminti... Bet laikas negailestingas ir sveikata!.. Juk turėjo ar ne devynias akių operacijas...

Ji negali palikti už barjero kukliojo humanitaro, Stepo Zobarsko asmenybės ir kūrybos sugrąžintojo Lietuvai, net du kartus kalėjusio KGB rūsiuose ir patyrusio tremtį Rusijos lageriuose kunigo Kastyčio Jono Matulionio. Juk galėjo tapti dainininku, nes dar studijų metais dalyvaudamas konkurse laimėjo I vietą, o paskui dalyvavo dviejuose sąjunginiuose konkursuose... Bet... 1980-aisiais baigė pogrindinę kunigų seminariją. Ir ėjo, kur buvo pašauktas. Pradžioje dirbo muziejuose, vėliau įvairiose parapijose. Kai buvo perkeltas į Pažaislio bažnyčią kazimieriečių kapelionu, šaltuose rūsiuose paaštrėjo jo piktasis reumatas, išsukinėjo sąnarius. Tik Kastyčio Jono akys visad švietė gerumu. Pamenu, buvo sukvietęs į Pažaislį poetus vakaronei, vėliau mano paprašytas skubiai atvyko į Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninę ir suteikė paskutinį patepimą mirštančiam rašytojui, taip pat lagerio kankiniui Juozui Žlabiui-Žengei. Jam nieko nereikėjo, tik, kad kitam būtų lengviau, šviesiau. Pamenu, studijų metais Vilniaus universitete, kai akademinio choro koncertuose jis tyru kaip šaltinio vanduo balsu dainuodavo Č. Sasnausko „Karvelėli, mėlynasis“. Taigi... Kai susitikdavome, kai susiskambindavome, vis paklausdavo: „Maryte, ar prisimeni „Karvelėlį“?..“

Kurį tik atverčiu periodikos puslapį su M. Dvarionaitės žodžiu, vis mano būta, pažinota... Tai – juk laikas, kuriame gyvenome, kur buvo ir nepagarbos, ir pavydo, kad esi moteris, bet... Visų jos širdies paliestųjų neįmanoma čia išvardinti: M. Dvarionaitė tarsi atidengia Sandoros skrynią, ir, kaip gražioje tarpukalnių upėje – vardai, darbai ir troškimai... Šviesos.

Pamenu, kaip kalbėdamas apie M. Dvarionaitę baleto primarijus Henrikas Kunavičius džiaugėsi, kad pirmoji apibūdino jį ne kaip partnerį, bet kaip artistą. M. Dvarionaitė rašė: „Pirmasis šokėjas, privertęs kitaip pažvelgti į vyrišką choreografiją, buvo H. Kunavičius, lyg Gralio riteris nusileidęs iš Montsalvato kalno į mūsų sceną. Jo princas „Gulbių ežere“ man ir dabar atrodo niekieno nepralenktas. Talentingi jo šokiai, šviežumu dvelkianti ir teatrinių štampų nepaliesta aktorystė, nepriekaištinga išorė – ryškus šviesulys mūsų baleto istorijoje“ („Švyturys“).

Mūsų talentingiausios balerinos Genovaitės Sabaliauskaitės, su Margarita besimokiusios J. Jablonskio pradinėje mokykloje, likimas, daugiau kaip 20 metų švietęs teatro scenoje, buvo lyg suketvirčiuotas, ypač kai intensyviai teatro pajėgiausios jėgos buvo stumiamos į veteranų gretas. „Genovaitė kūrė judesio, muzikos ir aktorystės visumą. Ji išplėšdavo spektaklius iš kasdienybės (...). Dvasingumo siekimas buvo Genovaitės tikslas. Kūrybinė apimtis neribota: lyrinė, tragiška. G. Sabaliauskaitė buvo viena iš nedaugelio mūsų Operos ir baleto teatro gyvybės arterijų, jo pažiba, žiūrovų numylėtinė“. Ji šiandien visai pamiršta, nors kitų teatro veteranų jubiliejai ir darbai buvo prisiminti ir paminėti. Dabartinis skaitytojas turbūt ir nežino, kad prieš keletą metų G. Sabaliauskaitė buvo atvykusi į Lietuvą ir paruošė jaunutę baleriną Eglę Špokaitę Odetos-Odilijos vaidmeniui „Gulbių ežere“ ir daug kuo prisidėjo prie tolimesnės jaunosios balerinos sėkmės. Tik nei Eglė, nei niekas iš žurnalistų to fakto neprisiminė, tik kupina meilės ir pagarbos G. Sabaliauskaitei savo esė „Neužmirštamoji“ rašė Margarita.

Jos akiratyje – ir jaunieji instrumentalistai, ypač pianistai, fleitistai ir smuikininkai, kuriems skirti atskiri „lapai“, ir pasidžiaugiant, ir nebyliai skatinant nesustoti. Štai žodžiai skirti fleitistui Valentinui Gelgotui: „V. Gelgotas patrauklus ne tik muzikavimu, bet ir neeilinėmis dvasinėmis savybėmis, suformavusiomis jį tvirtos moralės menininku. O juk to stinga ne vienam pradedančiam savo kūrybinę biografiją muzikui.

V. Gelgotas šiuo metu dideliais žingsniais žengia tuo sunkiu, tačiau prasmingu keliu gilyn į meno pasaulį.

Mokydamasis LTSR konservatorijoje pas prof. L. Survilą ir Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje stažuodamasis pas prof. J. Jagudiną, jis įgijo puikias muzikanto savybes, kurias, be atkaklaus kasdieninio darbo, tikriausiai, lemia ir įgimta jo dvasinė pusiausvyra, natūralus sąlytis ir visiškas susiliejimas su instrumentu: jis yra jo paties dalis ir niekuo nepakeičiamas dvasinio pasaulio reiškėjas“.

Kodėl, rašydama apie Margaritą, kaip eseistę, vis pateikiu ištraukas iš jos publikacijų? Pirmiausia, tai – autentika, kaip sakoma, iš pirmų lūpų. Ir straipsniai, ir recenzijos, tilpę periodikoje, skaitytojui nepasiekiami, nes dienraščių ir žurnalų komplektai, apnešti laiko dulkių, tūno bibliotekų saugyklose.

M. Dvarionaitės parašytuose puslapiuose tarsi griausminga skausmo papliupa perskrodžia tremties ir sunaikinimo, paniekos ir užmaršties vilyčios. O juk reikia tik prisiminti Jono Basanavičiaus žodžius: „Kas užmiršta savo tautos istoriją...“ Taip kančios ir tvirtybės, šventos meilės tėvynei, žmogui ir savo pašaukimui jos plunksnos palytėtas monumentaliosios krypties architektas ir skulptorius Antanas Vivulskis. Viešpats jam nepašykštėjo gabumų, tačiau likimas (ypač tragiški XX amžiaus įvykiai) istorijos tėkmėje jam būtų (mirė 1919 01 10) sudaužęs širdį. Prisiminkime tik jo Trijų Kryžių susprogdinimą 1950-ųjų pavasarį (per pačią mano studijų Vilniaus universitete pavasario egzaminų sesiją)... Tačiau Šiluvos Švč. Marijos koplyčia, kurios pamatus 1912 m. liepos 26 d. pašventino poetas ir prelatas J. Mačiulis-Maironis, išliko kaip liudininkė.

Per žymiausio mūsų Operos ir baleto teatro dainininko, sodraus boso savininko Antano Kučingio gyvenimą tiesiogine prasme pervažiavo visų ano meto okupacijų geležiniai smagračiai: tremtis – Rusijos katorgų kasdienybė – ir piktas pavydas bei šmeižtas, kurio dėka, jau grįžus Lietuvon, apsukriu anuometinio saugumo reikalavimu būdavo uždrausti su juo spektakliai Vilniuje, ir žeminamas, ir persekiojamas, netgi sumušimas gatvėje netoli namų... O kai 1961-aisiais Kauno Sporto halėje vykusiame operos solistų koncerte A. Kučingis sudainavo tremtinio (!) Pročidos ariją iš Dž. Verdžio operos „Sicilijos mišparai“ (opera jau buvo repetuojama, ir Pročida būtų atskleidęs ir paties dainininko poziciją bei likimą), skubiai buvo atleistas iš pareigų „jam pačiam prašant“.

Atvirai kalba M. Dvarionaitė. Visose publikacijose ji – teisybės ir menininko orumo gynėja. Jai skauda širdį žinant, kad žmonės, dovanoję džiaugsmą ir gyvenimą kitiems (paskutinė Markučių dvaro palikuonė Varvara Puškina), o tuo labiau ženklus kultūros amžinybei (Antonas Čechovas, Vladimiras Dubeneckis...) ne tik nesulaukia dėkingumo, bet ir dažnai netgi užmirštami, išbraukiami iš pažinčių rato, iš biografijų – jų lyg ir nebuvo.

Meno, kultūros pasaulyje įsivelia daug pikto pavydo. Vieni eina nieko nepaisydami ir tik alkūnėmis atveria sau perspektyvų kelią į karjeros viršūnes, į šlovę, o kitos asmenybės nesistengia ir nemoka už save pakovoti, todėl ir leidžiama laiko dulkėms padengti jų darbus, vardus (aktorė Aldona Vederaitė, solistės Salomėja Vaidžiūnaitė, Elena Čiudakova, Julija Dvarionaitė...). Ir vėlgi atvirai ir nedvejodama M. Dvarionaitė nusistebi, kad taip elgiamasi šiandien laisvoje Lietuvoje...

Labai jautrūs jos žodžiai jubiliejaus proga apie kompozitorių Justiną Bašinską visą laiką paskyrusį tik muzikai. Beje, kai pokary mokiausi Kauno II mergaičių gimnazijoje, J. Bašinskas buvo vyresniųjų klasių choro dirigentas. Tuo metu šioje prestižinėje mokykloje dirbo ne viena būsimoji įžymybė: V. Klova, P. Tamoliūnas, A. Barniškis. Margarita rašė: „Grynas, orus ir ištikimas savajai mūzai, ėjo pasirinktuoju keliu, klausydamas vien savo širdies plakimo. Mažakalbis, rūstokas Justinas yra šiltos širdies, kaip ta jo gimtinės duona: kietos plutos, bet perlaužta – kvapni ir minkšta“.

Iš kompozitoriaus lūpų išgirdusi (jo ne vieną opusą M. Dvarionaitė buvo dirigavusi), jog silpnėja regėjimas, ir „kūryba užsibaigė“, rašydama jubiliejaus proga stengiasi sužadinti norą vėl imtis plunksnos ir čia pat priešpastato Liudvigą van Bethoveną, kuris, sulaukęs 32 metų, prarado klausą, bet gyveno su muzika, kūrė vis veržlesnius simfoninius kūrinius. Deja, po šios publikacijos, prabėgus vos keliems mėnesiams, J. Bašinsko gyvybė užgeso... Nekrologas baigiamas irgi M. Dvarionaitės žodžiais: „Kai pasiklausai Bašinsko įrašų, negali įsivaizduoti, kaip galėjo jis savo kūrybinį srautą užrakinti, nutylėti dar neišsakytą muziką, pasislėpti tylos kertėje“.

M. Dvarionaitė – ne sausų faktų fiksuotoja, bet įžvalgi analitikė, nesidrovėdama pasako tiesą pagarbiai, nes muzika ir žmogus joje ir su ja – didžiausia ir ištikima autorės meile.

Jos pačios gyvenimas, ypač kaip dirigentės (moteris!), nebuvo rožėmis klotas, tačiau už nuoskaudas nekerštavo; sakydavo tiesiai į akis, tiesa, savotiškai inteligentiškai...

„Ateisiu tik vyriausiuoju“ jubiliejinį straipsnį pavadino paties dirigento Juozo Domarko žodžiais, pasakytais dar studijų Leningrado konservatorijoje metais. Sako, jau Lietuvoje, Filharmonijoje, dirbant tarp jų ne viena juoda katė buvo prabėgusi, buvo ir apsižodžiavimų, bet aš tuo laiku ten nebuvau, tad ir pasakyti nieko negaliu. Abu dirigentai – stiprios asmenybės ir su charakteriais.

Margarita pasakoja apie pirmąjį J. Domarko susitikimą su Lietuvos Filharmonijos orkestru, t. y. pirmąją repeticiją. „...Saikinga elgsena, pagarba orkestrui ir visa tai – prigimtinė vadovo savybė. Vienas orkestro vyresniųjų taip apibūdino debiutantą: „Tas berniokas toli eis!“ Ir toli nuėjo. Nes šalia patogių savo profesijos ypatybių turi didžiulį nuovokos talentą, ką, kada ir kur pasitelkti į pagalbą karjerai paramstyti, kokias duris ir dureles tinkamais raktais rakinti. Domarko statusas greit prigijo, stabilizavosi, padėjo aukštieji vardai, byrėję viens po kito, autoritetas augo ne dienom, o valandom, ir prasidėjo Juozui aukso amžius“.

M. Dvarionaitė akcentuoja kolegos, kaip organizatoriaus, administratoriaus, sugebėjimus, lakią orientaciją ir, nešykštint savojo laiko, darbštumą, o tai ir pakėlė orkestro lygį ir buvo leista pirmą kartą išvykti gastrolių į užsienį (tiesa, tik į Poznanę). Ir „ledai buvo pramušti, gastrolių apimtis plėtėsi, tapo įprastine orkestro veiklos dalimi“. „Be abejo, raudonuoju kilimu ne viena juoda katė buvo peršuoliavusi ir pats kitiems tų juodųjų nešykštėjo. Bet vyriausiasis visada sugeba sausutėlis iš balos išbristi, kates išspardyti“.

Ir kitas dirigentas, mūsų kartos su meile ir pagarba minimas, buvo ilgametis Operos ir baleto teatro Kaune vyriausiasis dirigentas Mykolas Bukša. Tarp faktų faktelių, ypač jo mokslo metais Peterburgo konservatorijoje, kur dirigavimo ir kitų muzikinių žinių sėmėsi pas Marijos teatro meno vadovą Eduardą Napravniką, M. Dvarionaitė, minint M. Bukšos 125-ąsias gimimo metines, įterpia ir savo pastebėjimus.

„M. Bukša nesirgo nei gigantomanija, nei karjerizmo ar profesinio pavydo ligomis. Apie jį spietėsi būrelis entuziastų, svajojančių kada nors pakeisti jį už pulto. Tačiau niekam nepavyko paveldėti Mokytojo aukštumų: nei jo meno sampratos, nei tauraus nesavanaudiškumo, kuriuo piktnaudžiavo nedori žmonės“.

Diriguoti M. Bukša pradėjo baigdamas studijas ir apkeliavo įvairius Rusijos teatrus, statydamas vis naujus spektaklius. Su tokiu dideliu patirties bagažu 1927 metais stojo Kaune prie dirigento pulto. „Visas teatras gyveno jaunatvišku, bet reikliu sau entuziazmu. Kilo talentingi solistai: J. Mažeika, A. Kučingis, I. Nauragis, A. Kutkus, M. Rakauskaitė, P. Zaniauskaitė, A. Vaitkutė, V. Grigaitienė, A. ir S. Sodeikos...

Veržlų temperamentą dirigentas griežtai kontroliuodavo: dirigavo santūriai, aiškiai, giliai įsitikinęs tuo, ką daro. Jo dirigavimas buvo tarsi atskleista knyga, kurioje galėjai perskaityti visa, ko reikia siekti ir ką atmesti.

M. Bukša mėgo jaunimą, o jaunimas jį. Laikė savo šventa pareiga kiekvieną, bent kiek gabesnį, scenoje tvirtai pastatyti ant kojų“. Taip nutiko ir solistei Irenai Ylienei.

Straipsnis paremtas kontrastais kaip ir laikas, kuriuo gyveno ir dirbo M. Bukša ir kurio iššūkius patyrė. Šeimos nesukūrė ir dvarų nenusipirko, jokio turto nesukaupė, nes visas gyvenimas buvo pašvęstas Teatrui ir Lietuvai.

Nepriklausomai nuo temos, M. Dvarionaitės stilius žodingas, įtaigus ir vaizdingas. Tai – aukščiausios prabos plunksnos darbai. Rašydama niekad nepažemina kito žmogaus orumo, buvo moteriškai jauki lyg prie kavos ar arbatos puodelio sėdėdama pasakotų. Beje, čia neaptariu ir nevertinu autorės pasirinktų žanrų ypatybių, subtilybių, man svarbiausia – jos misija; ką pasako ir ką leidžia įžvelgti tarp eilučių, kad atsitokėtume ir vertintume, ką mūsų tauta turi.

M. Dvarionaitė dėstė ir Lietuvos teatro ir muzikos akademijos Kauno skyriuje, todėl kiekvieną, berods, penktadienio rytą ji traukinuku atvažiuodavo į Kauną, Laisvės alėja pereidavo ir pasukdavo link Aleksoto, kur ir dunksojo rūmas ir jos laukią studentai.

Ne, ne, M. Dvarionaitei pataikavimo neprikiši, nors, kai rašė apie Stasį Čepinskį, muziką, instrumentalistą, dirigentą ir pedagogą jo 70-ojo gimtadienio proga, dirbo abu R. Čepinskio vadovaujamame fakultete. Bendravo jiedu, ir kai St. Čepinskis dirbo Liepojos muzikos mokykloje, buvo tos mokyklos orkestro vadovas. Jis ne kartą buvo pakvietęs M. Dvarionaitę diriguoti „Liepojos vasaros“ sezono koncertams su pačios pasirinktais solistais. Ne, ne, ji nepataikavo, atskleisdama ir Stasio, ir Kauno muzikinio teatro solistės Kristinos Krukauskaitės šeimos istoriją, kurios centre – sūnus, žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje smuikininkas Vilhelmas Čepinskis.

Prisimindama laiką, kai St. Čepinskis 25 metus dirbo Kauno Muzikiniame teatre dirigentu, Margarita rašė: „Jam būdinga inteligencija neišvengiamai skverbiasi į muzikos interpretavimą, santykius su bendradarbiais. Vertinu jo kuklumo bruožą, neleidusį kokiais nors požeminiais labirintais siekti karjeros. Menininko tikslas – vien muzikos ir jos tikroviškumo siekimas“. Tačiau laikas negailestingas; St. Čepinskis neteko orkestro dirigento posto, bet dar dėsto dirigavimą instrumentalistams. „Muzika visuomet buvo ir tebėra Stasio užuovėja. Praradęs orkestrą, muzikos neprarado: dabar suskambo pati prasmingiausia jo gyvenimo simfonija – Vilhelmas. Nedaug kas gali pasidžiaugti savo profesijos pratęsimu, o pati Čepinskių giminė tokia karūna, kokią iškėlė jos ainiai, sykiu pašlovinę ir savo gimtąjį Pašvitinio kraštą“.

M. Dvarionaitės temų paletė turtinga tarsi meilė, kuri išsilieja pavasarėjant per Lietuvos lankas, miškus ir kalnelius įvairiausių tonų ir pustonių spalvomis... Ji mokėjo džiaugtis kitų sėkmėmis ir atradimais. „Pastaruoju metu beveik neliko muzikinio žanro, kuris neturėtų savo entuziastingų atlikėjų, – rašė Margarita 1969-aisiais „Jaunimo gretų“ žurnale. – Ypač suklestėjo kamerinė muzika. (...) Dieniniai koncertai sekmadieniais tapo klausytojų būtinybė, peraugusi į tradiciją. Architektūra ir tapyba čia gražiai konsonuoja su muzika, ypač klasikine, kurią čia (Paveikslų galerijoje – M. M.) dažniausiai girdime“. Ir įvardina naujus perspektyvius muzikinius kolektyvus – pučiamųjų kvintetą, kelis styginius kolektyvus ir tada dar jaunus operos dainininkus – V. Kuprį, B. Almonaitytę, N. Ambrazaitytę, A. Kisielienę, papildžiusius kamerinės muzikos atlikėjų gretas. Tai lyg įžanga primenant pirmąjį Lietuvoje fortepijoninį duetą – Liudą ir Kęstutį Grybauskus.

„Fortepijoninių duetų repertuaras, reikia pripažinti, ne toks gausus kaip pavienių instrumentų. Muziką dažniausiai tenka patiems pritaikyti savo duetui. (...) Grybauskus girdime rečitaliuose, bet jie koncertuoja ir simfoniniam orkestrui pritariant. (...) Duetas neturi konkurentų, darbas neapkartintas grumtynių už savo egzistenciją, visa energija sukaupta tikslui. Dueto „pirmasis smuikas“, galima sakyti, yra Liuda, nors fortepijoniniuose duetuose abiejų instrumentų funkcijos tolygios. (...) Šios dvi meninės individualybės, nesusijungusios į ansamblį, kažin ar būtų sulaukusios tokio pasisekimo. Abu pianistus sieja skirtingos meninės savybės. Jeigu Liudai būdingas veržlumas, valingumas, tai Kęstutis – lyrinių vaizdų kūrėjas. Bet kurio muzikinio kolektyvo gyvavimo principas – visapusiškas ansambliškumas. Pirmoji jo pakopa jau yra Grybauskų muzikinės biografijos praeityje. Menininkai yra pasiekę ansamblio meistriškumą, bendrą tempą, muzikinės minties pojūtį, sugebėjimą aprėpti ansamblio muzikinę visumą, pažinę vienas kito muzikinį pulsą, manierą ir kita“.

M. Dvarionaitės recenzijos ir straipsniai atlieka dvigubą misiją (žiūrint kokio pobūdžio periodiniame leidinyje išspausdinti); prusina, skatina ir pratina gilintis į naują meninę raišką, erdvę ir asmenybes. Profesionalus įvertinimas – geranoriškas, tačiau reiklus, kvėpuoja atmosfera, kurioje pasirodo, pavyzdžiui, jauni atlikėjai (kad ir violančelininkas Edvardas Armonas). Jeigu ne atsiminimų skiautės, papildytos intymiomis, gyvomis ir gyvenimiškomis detalėmis, mūsų kultūrinė atmintis liktų daug skurdesnė. M. Dvarionaitės mintys periodiniuose leidiniuose (negalėjau visų išvardinti, kur jie spausdinti – M. M.), – nepamatuojamas didžiulis turtas, net ir kuriant jos pačios dvasinį paveikslą.

Kai mokiausi Vilniaus Akademinio dramos teatro Dramos studijoje, turėjome galimybę lankyti dramos, operos ir baleto spektaklius nemokamai. Aptikę laisvą vietą, sėdėdavome, neradę, stovėdavome arba sėdėdavome praėjimuose ant laiptų, kad tik išgirstume (ypač įžymius gastrolierius), pamatytume. Stebėdavome po kelis kartus spektaklius. Į bendrabutį grįžusi užsirašydavau viską į korteles. Jas gražiai sudėdavau į vokus... Bet kraustantis iš vietos į vietą, iš Vilniaus į Kauną, pasimetė... Todėl sakau, – branginkime kiekvieną dokumentą, publikaciją, laišką, laiškų nuorašus (kartais dėl vienos ar kitos priežasties būkštaujant, perrašant daug kas svarbaus išbraukiama), literatūrines pastabas, nes laikas ir aplinkybės sparčiai naikina tas relikvijas, ir vertinga informacija dingsta. Todėl, kad gyvenimo („ir pulko draugų“) nustumta, bet nepasidavusi pirmoji Lietuvoje moteris operos ir simfoninės muzikos orkestrų dirigentė, talentinga pianistė, paliko žodžiais savo priesakus, turime jai žemai nusilenkti.

Šiaip Margarita mėgdavo paklajoti po miškus, senamiesčius, pasinerti į prisiminimus ir pripildyti sielą muzikos. „Kai nebebus kuo vaikščioti, teks tenkintis fotografijų albumais, jų namuose nestinga. Tad ir nelikus muzikos dar daug kas liko, kad tik liktų akys ir kojos...“

Paklausta apie paskutinįjį savo koncertą, M. Dvarionaitė atsakė: „Pasirinkau Šventų Jonų bažnyčią. Esu joje jau dirigavusi. Čia man jauku kaip namuose, ir klausytojai savi. Ir arčiau Dievo skverno. Nors akustika ne koncertinė, užtat aplink barokiniai vaizdai, teikiantys polėkio, emocijų. Jaučiuosi tarsi išpažinties priėjusi ir Komuniją priėmusi“.

Pavydėtini jos žodyno spalvų, išraiškos priemonių ir emocijų turtai, stoiška ištvermė.

© 2014 „XXI amžius“