Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Triasmenis Dievas

Kun. Vytenis Vaškelis

Dievas yra nematomas, nes yra Dvasia, kurios neišvysime nei per mikroskopą, nei per teleskopą. Tai, ką per minėtus prietaisus pamatome, atskleidžia Jo kūrybos neaprėpiamumą ir kiekvieno kūrinio savitą struktūros grožį, bet jei individo vidinės tikėjimo ir meilės akys yra užtemdytos netvarkingo prieraišumo prie kūrinių, yra tarsi neregintysis, nes į jo sielą negali prasiskverbti antgamtiniai atgimimo aušros spinduliai (žr. Jn 3, 3). C. S. Lewis įžvalgiai rašė: „Tikiu krikščionybe taip, kaip tikiu patekėjusia saule: ne tik todėl, kad ją matau, bet ir todėl, kad ji leidžia man matyti visa kita“.

Kai, turėdami gerą valią, įdėmiai klausomės skelbiamo Dievo žodžio arba jį skaitydami apmąstome ir leidžiame jam kaip sėklai dygti savo širdžių žemėje, tada mumyse augantis tikėjimas virsta kilniausia dorybe – meile, per kurios prizmę vis aiškiau visur (net išbandymuose) išvystame laiminančią Viešpaties ranką. „Dievo niekas niekuomet nėra matęs. Jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka, ir Jo meilė mumyse tobula tampa“ (1 Jn 4, 12). Taigi dabar neregimasis Dievas mums tiek atsiveria, kiek mes, atsiliepdami malonei, gebame savąja tarnyste priimti, išklausyti ir padėti ne tik aplinkiniams...

Švęsdami Švenčiausios Trejybės – vienintelio Dievo – šventę, stengiamės suvokti, kad nors trys dieviškieji Asmenys yra tarpusavyje lygūs, nes Juos vienija viena dieviškoji prigimtis – vienas veikimo pradmuo, tačiau patys yra realiai skirtingi savo kilme: „Tai – Tėvas, kuris gimdo, Sūnus, kuris gimdomas, Šventoji Dvasia, kuri kyla“. Aiškumo dėlei galime sakyti: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia – trys be galo tobulos vieno Dievo prigimties savininkai. Dievas Tėvas dieviškąją prigimtį visais laikais turi Pats iš savęs; Dievas Sūnus amžinai ją gauna iš savo Tėvo, o Dievo Šventosios Dvasios toji prigimtis kyla iš Tėvo ir Sūnaus begalinės meilės kaip absoliučiai tobulos jungties.

Bažnyčia nuo seniausių laikų moko, jog kiekvienas Švč. Trejybės Asmuo yra visas Dievas: „Tėvas yra tas pats, kas ir Sūnus, Sūnus tas pats, kas Tėvas, Tėvas ir Sūnus tas pats, kas ir Šventoji Dvasia, tai yra vienos prigimties Dievas“. Nors taip samprotaudami pasinaudojame Šventojo Rašto ir Bažnyčios mokymų patirtimi, tačiau tik truputį galime praskleisti (Dievo Dvasios išminčiai padedant) antgamtinę Trejybės skraistę. Dabar mūsų žemiškasis regėjimas esti lyg veidrodyje, bet amžinybėje Dievą matysime tokį, koks Jis išties yra. Tiesa, paslaptingosios Dievo būties niekas kitas negali ir negalės aprėpti bei ją pilnai suvokti...

Tikėjimu žvelgdami į Dievo Sūnų, Jį pažindami, Jo meile sekdami, tinkamiausiu būdu kaskart į save atkreipiame maloningus Dievo Tėvo ir Dievo Dvasios žvilgsnius, nes būtent Jėzus dėl mūsų absoliučios gerovės atidavė viską... Juk visų malonių syvai į mūsų širdis teka ir tekės iš gyvojo Jėzaus mirties ir prisikėlimo paslapčių šventimo, kasdien vykstančio šv. Mišių metu.

Italų teologas kun. Silvano Fausti rašo: „Iš tikrųjų mes Dievą suvokiame, tiesiogiai Jį apčiuopiame būtent savo nuodėmėje. Mūsų ranka ištiesiama, kad paimtų ir kad žudytų, atidengia dovaną – atleidimą ir prisikėlimą. Tai – didžioji mūsų išganymo paslaptis, vienintelis įmanomas mūsų ir Dievo susitikimas, abiem pilnutinai gerbiant vienas kito laisvę“.

Paradoksalu, kad nuodėmė žmogų nuo Dievo atstumia, bet ji ir jį prie Jo savaip artina. Viskas priklauso nuo žmogaus sąžinės jautrumo ir dieviškos malonės apstumo. Nors išties didžiojo Šeštadienio liturgijoje prasmingai giedama apie palaimintą pirmapradę kaltę, kuri „priviliojo“ pas mus ateiti Atpirkėją, vis dėlto tūkstančius kartų geriau nepakliūti į nuodėmių brūzgynus, nes paskui, kai jau pavyksta iš jų išlįsti, neretai (dėl buvusių nuodėmingų įpročių liekanų veikimo) nelengva su Dievu maldingą bendravimą pilnai atkurti.

Tačiau, ką turi Jėzus, ko nebūtų gavęs iš savojo Tėvo? Viskas, kas tik priklauso Tėvui, priklauso Sūnui ir Šventajai Dvasiai. Todėl kiekvienas žmogus, kuris savo egzistencijoje patiria kuriamąjį Dievo veikimą, yra malonės šaukiamas malda bei visu gyvenimu šlovinti vienintelį Dievą, esantį trijuose Asmenyse (Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią), nes, kaip skelbia Vatikano II Susirinkimas, visa išganymo istorija yra ne kas kita, kaip istorija kelio ir priemonių, kuriomis Švenčiausioji Trejybė apsireiškia, su savimi sutaiko ir suvienija nusigręžusius nuo nuodėmės žmones.

Šv. Kotryna Sienietė (1347–1380) apie Trejybę taip rašė: „Du nebūna be trečio ir trys nebūna be dviejų. Ten, kur kartu yra Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, ir aš esu jų malonės dėka“. Mums nereikia persistengti, kad tikėjimu ir malda žūtbūt „įsispraustume“ tarp Švč. Trejybės Asmenų. Jei ramiai gyvename tikėjimu, mes tikrai Dieve esame tarsi ant Motinos Marijos rankų...

© 2014 „XXI amžius“