Taikdariškos invokacijos Sekminių šventėje
Mindaugas BUIKA
|
Popiežius Pranciškus ir patriarchas
Baltramiejus su Izraelio ir Palestinos
prezidentais Šimonu Peresu ir Mahmudu
Abasu maldos už taiką susitikime
|
Buvo meldžiamasi įvairiomis kalbomis Popiežius Pranciškus savotišku būdu tarsi pratęsdamas vizitą Šventojoje Žemėje, Vatikane surengė precedento neturėjusį maldingo kreipimosi (invokacijos) už taiką susitikimą, kuriame kartu su juo ir seseriškos Stačiatikių Bažnyčios vadovu Konstantinopolio ekumeniniu patriarchu Baltramiejumi dalyvavo Izraelio prezidentas Šimonas Peresas ir Palestinos arabų administracijos prezidentas Mahmudas Abasas, kuriuos į Romą atlydėjo gausios judėjų, krikščionių ir musulmonų dvasininkų delegacijos. Sekminių šventės, birželio 8 dienos, pavakarę Vatikano pievelėje vykęs ir beveik dvi valandas (su muzikiniais intarpais) trukęs meditavimas prasidėjo bendru prašymu, kad Viešpats dovanotų mums taiką, pabrėžiant, kad čia susirinkę izraeliečiai ir palestiniečiai, judėjai, krikščionys ir musulmonai yra pasirengę maldoje išreikšti savo karštą troškimą taikos Šventajai Žemei ir visiems jos gyventojams. Chronologine tvarka visų trijų monoteistinių, bendras šaknis turinčių religijų atstovai pradžioje judėjai, po to krikščionys ir galiausiai musulmonai paeiliui savo maldose ir giesmėse pirmiausia dėkojo Dievui už kūriniją, už tai, kad mus visus sukūrė kaip bendros žmonių giminės narius. Paskui visi prašė Dievo atleidimo, jog kartais tarpusavio santykiuose nesielgė kaip broliai ir seserys, už tai, kad nusidėjo prieš patį Dievą ir savo artimą. Pagaliau buvo meldžiama taikos Šventajai Žemei ir kad tos malonės siekiant Dievas mus visus padarytų taikdariais. Judėjų maldas ir giesmes rabinai atliko senąja hebrajų kalba, krikščionių kardinolai, patriarchai ir vyskupai meldėsi anglų, italų ir arabų kalbomis, o musulmonų imamai giedojo arabiškai (iš anksto bukletuose buvo pateikti tų invokacijų tekstų vertimai).
|
Triasmenis Dievas
Kun. Vytenis Vaškelis
Dievas yra nematomas, nes yra Dvasia, kurios neišvysime nei per mikroskopą, nei per teleskopą. Tai, ką per minėtus prietaisus pamatome, atskleidžia Jo kūrybos neaprėpiamumą ir kiekvieno kūrinio savitą struktūros grožį, bet jei individo vidinės tikėjimo ir meilės akys yra užtemdytos netvarkingo prieraišumo prie kūrinių, yra tarsi neregintysis, nes į jo sielą negali prasiskverbti antgamtiniai atgimimo aušros spinduliai (žr. Jn 3, 3). C. S. Lewis įžvalgiai rašė: Tikiu krikščionybe taip, kaip tikiu patekėjusia saule: ne tik todėl, kad ją matau, bet ir todėl, kad ji leidžia man matyti visa kita.
|