Lietuvos
kultūros
galerija

Kristijono Donelaičio metai

Knygos šventė su Kristijonu Donelaičiu

Renginio dalyviai Kauno Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje

Benjaminas ŽULYS

Kaunas. Lietuvoje ir už jos ribų šiemet plačiai minimas mūsų literatūros klasiko Kristijono Donelaičio 300 metų gimimo jubiliejus. Švietimo, kultūros, kitose organizacijose rengiamos jam skirtos parodos, konferencijos, kiti renginiai. Vienas tokių buvo surengtas Kauno Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje. Tai buvo knygos šventė, pavadinta „Laikas gyvena knygose“, skirta K. Donelaičiui ir lietuviškos spaudos atgavimo 110-osioms metinėms. Įvyko konferencija „Kristijonas Donelaitis ir jo epocha: trijų šimtmečių ženklai knygos kultūros istorijoje“. Buvo pristatytas XXVII knygos mėgėjų draugijos V tomas, paminėtas šios draugijos dvidešimtmetis. Konferenciją vedė draugijos vadovė Dalia Poškienė, bibliotekos direktorė Nomeda Domeikienė, aktorius Petras Venslovas. Jis įspūdingai paskaitė ištraukų iš visame pasaulyje žinomos hegzametru sueiliuotos poemos „Metai“. Jam talkino Kauno styginių kvartetas, vadovaujamas Sauliaus Bartulio.

Neužmirštamieji „Metai“

Minėjime buvo prisiminta, kad K. Donelaitis parašė ir šešias eiliuotas pasakėčias: „Lapės ir gandro čėsnis“, „Ąžuols gyrpelnys“, „Vilks provininks“ ir kt.

Poema „Metai“ atstovauja Švietimo epochai – joje pabrėžiama baudžiavinė priespauda, socialinė bei nacionalinė vertė, jaučiama poeto tautinė nuostata. Su Renesansu K. Donelaitį sieja krikščioniškoji pasaulėžiūra ir moralė, kūrinių kalbos poetika.

Pirmąkart „Metai“ buvo parengti ir sutrumpinti Liudviko Rėzos 1818 metais, o visą kūrinio tekstą pirmą kartą 1865 metais išleido Augustas Šleicheris. 1824 metais L. Rėza išspausdino K. Donelaičio pasakėčias. „Metai“ išversti į dvylika kalbų. Atstatytoje Tolminkiemio bažnyčioje, kur K. Donelaitis klebonavo, įrengtas jo muziejus, Vilniuje, Klaipėdoje jam pastatyti paminklai.

Visus į minėjimą susirinkusiuosius (o jų buvo pilna salė) itin sudomino Kaliningrado (Karaliaučiaus) lietuvių bendruomenės vadovo Sigito Šamborskio pasakojimas apie to krašto lietuvių gyvenimą, mūsų tautiečių padėtį tose vietovėse, praeitį. Kaip tik per Karaliaučių ėjo mūsų knygnešių keliai, čia buvo spausdinama pogrindinė lietuvių spauda, iš čia įvairiu slaptu būdu buvo gabenami į Lietuvą lietuviškieji leidiniai. Drauge prisiminta, kad K.  Donelaičio gyvenimo metais Karaliaučiuje šeimininkavo vokiečių kolonistai, o dabar ne viena dešimtis metų šis kraštas nuolat rusinamas, siekiama iš jo išguiti lietuvių kalbą, lietuviškuosius papročius. Ši politika tęsiama ir dabar. Pavyzdžiui, norintiems iš Lietuvos aplankyti tas vietoves, kur gyveno mūsų literatūros patriarchas, reikia padėti daug pastangų, įveikti aibę biurokratinių barjerų. Pagal surašymų duomenis, kurie, beje, nėra tikslūs, dar 1960 metais ten gyveno apie 60 000 save laikančių lietuviais, o dabar jų tėra apie 14 000. Tiesa, oficialiai save įvardinti lietuviu iš dalies yra bent jau nenaudinga. Lietuvių draugijos ir kitų patriotų pastangomis lietuvybė įvairiomis formomis skatinama, siekiama, kad lietuviškas žodis tame krašte nebūtų užmirštas. Vyksta lietuviški koncertai, veikia šeši folkloriniai ansambliai, lietuvių mokiniai irgi skatinami nepamiršti tėvų ir senelių kalbos. Mūsų kultūros puoselėtojai vyksta pas tenykščius lietuvius, o šie atvyksta pasižmonėti pas mus.

Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorės pavaduotoja Raminta Antanaitienė kalbėjo tema „Lietuviška gija kitos kultūros erdvėje: Kristijonas Donelaitis“. Ji papasakojo ir apie poeto veiklą puoselėjantį Johanesą Bobrovskį, jo nuveiktus darbus.

„Donelaičio žemės paralelės Šilutės Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos leidybiniame sraute“, „Kristijonas Donelaitis: epochos ir dabarties laiko sąskambiai“ – temos, kurias konferencijoje nagrinėjo Šilutės savivaldybės viešosios bibliotekos darbuotojos Virginija Veiverienė bei Ingrida Zakaraitė. Šilutėje buvo surengta ne viena paroda K. Donelaičio atminimui, konferencija, kiti renginiai.

XXVII Knygos mėgėjų draugija

Konferencijoje rašytojas, publicistas Laimonas Inis pristatė XXVII knygos mėgėjų draugijos „Metraščio“ V tomą. Jį sudarant, nuveiktas didelis darbas. Draugijai ne vienerius metus vadovauja Dalia Poškienė. Rašytojas, daugelio knygų autorius L. Inis papasakojo šios draugijos atsiradimo ištakas, kurios siekia prieškario laikus. Tuomet lietuvių visuomenės veikėja Marija Mašiotaitė-Urbšienė drauge su savo vyru gyveno ir dirbo Paryžiuje. Ten ji sužinojo apie tokią visuomeninę knygų mylėtojų organizaciją ir nutarė tokią įkurti Kaune. Ji tam reikalui surinko daug tūkstančių teminių kortelių, kurių nemažai išliko iki šių dienų. Tai buvo pamatas draugijos įkūrimui. Tokia organizacija prieškariu buvo įkurta ir Kaune. Sovietmečiu ji buvo uždrausta, ir tik dabar, prieš 20 metų atkurta.

L. Inis papasakojo, kad penktajame tome publikuojami 23 autorių kūriniai, iš jų 14 Draugijos nariai. Tarp autorių – rašytojai, dailininkai, mokslininkai. Reikia įsivaizduoti, kiek reikėjo padėti pastangų, kol tuos autorius pavyko surasti, prikalbinti parašyti savo įžvalgas. Labai svarbūs darbai – tekstų rinkimas, redagavimas, korektūros tvarkymas, maketavimas. Juos atliko ir D. Poškienė, pasiėmusi ne mažą dalį visų tų rūpesčių. Ir solidžios apimties knyga jau yra. Reikšminga jos dalis skirta Bažnyčios kankinei Adelei Dirsytei. Kalėdama lageryje ji parašė maldų rinkinį „Marija, gelbėk mus“. Tai – tikra gilaus dvasingumo maldaknygė. Iš lagerio ji slapta pateko į laisvę ir netrukus paplito po visą pasaulį, buvo bejėgės kagėbistų pastangos tai sustabdyti. Maldaknygė išversta į 20 kalbų. Bendras tiražas susidarytų apie milijoną egzempliorių. A. Dirsytės atminimui skirta vieta Vatikane, Lietuvių koplyčioje.

„Metraščio“ V tome yra ir nemaža L. Inio publikacija – pasakojimas apie jo ir kolegos išvyką į nūnai vadinamą Kaliningradą. Jis išvydo apleistą vietovę, neprižiūrimus pastatus. Jaučiamos Maskvos, jos rusų valdininkų pastangos užgniaužti šiose vietovėse lietuvišką žodį, galutinai surusinti Karaliaučių. Bet tai jiems nelabai sekasi, nes lietuvių patriotų čia esama nemažai. L. Inis apsilankė Lazdynėliuose, išvydo tikrą ąžuolų mišką. Čia, minint K. Donelaičio 275-ąsias gimimo metines, buvo pasodinti 275 ąžuolai, kurie ir dabar kelia savo šakas į dangų. L. Inis pastebėjo, kad apie K. Donelaitį pasakyta ir parašyta ne viskas. Dar ne kartą šio žmogaus gyvenimas, kūryba, kiti nuveikti darbai bus aiškinami, nagrinėjami, jais džiaugiamasi, didžiuojamasi.

Minėjime buvo pristatyta knygos „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai“ antroji dalis, atidarytos parodos „Lietuviško žodžio ir lietuviškos spaudos laisvei 110“ – iš Vidmanto Staniulio rinkinių, „Donelaičio žemės veidai“ – iš dail. Antano Šakalio ir Edmundo Yliaus rinkinių, „Laikas gyvena knygose: I –XX Knygų švenčių leidiniai“. Be to, parodoje eksponuojami Vytauto Jurkūno bei Vitalio Kazimiero Jonyno raižiniai „Metų“ tematika. Įdomūs eksponatai – 1938 metų Mykolo Biržiškos knyga „Kristijono Donelaičio raštai“, 1921 metų – „Donelaičio raštai. Mokykloms. Parinko ir paaiškino M. Biržiška“. Štai K. Donelaičio įrašas 1749 metų Metrikų knygoje: „Mano įpėdini, tegul Tavo sūnūs... Laiku išmoksta gerai lietuviškai “. Dar veikė ekslibrisų paroda-konkursas K. Donelaičio tema „Nuo Donelaičio „Metų“ iki...“ Jai savo darbus pateikė 13 autorių. Eksponuojama per 50 darbų. Buvo išaiškinti šio konkurso nugalėtojai. Pirmoji vieta pripažinta dailininkei Sigutei Bronickienei, dvi antrosios – Vladimirui Beresniovui ir Valentinui Ajauskui, dvi trečiosios – Algimantui Šlapikui ir Rūtai Velikytei.

© 2014 „XXI amžius“