Gimtinė:
žmonės
ir darbai

Žvilgsnis

Žemei reikia meilės

Bronius VERTELKA

Jotainiai žiūrint nuo vandens telkinio, kuris atsirado užtvenkus Juodos upelį Autoriaus nuotrauka

Ne iš vieno teko išgirsti atsidūsėjimą: „Lamingi jotainiečiai. Kodėl mes negalėtume taip gyventi?“

Keičiantis santvarkoms, kai viskas kaime, kas po ranka pateko, buvo grobstoma, daužoma, laužoma (gal iš pykčio kolūkinei baudžiavai?), Jotainiai gyveno ramų gyvenimą. Jeigu kaimynų buvo sugriautos fermos ar su žeme sulygintos jų sienos, tai čia liko pastatai su sveikais stogais.

Istoriniai šaltiniai teigia, kad šio nedidelio šalies lopinėlio žmonės mylėjo žemės darbus, augino arklius ir mėgo jais jodinėti. Aplinkinių kaimų gyventojai juos ėmė vadinti jotais. Kadangi čia įsikurdavo ir jų ainiai, atsirado tokios vietovės pavadinimas – Jotainiai. Pirmą kartą jie paminėti 1564-aisiais. Taigi šiemet Jotainiams – 450 metų.

Siaučiant permainų vėjams, su žeme suaugę jotainiškiai liko jai ištikimi. Susirinkę nutarė dirbti kartu. Žemės ūkio bendrovė turi 2400 ha žemės, bet nuosavos – tik 500 ha (daugiau turėti neleidžia įstatymai). Likusią nuomoja iš valstybės ar privačių savininkų. Žemės plotai – įvairiose vietose. Yra plotelių, neturinčių nė hektaro. Tačiau čia žemė įdirbama taip, kad atrodo kaip pūkas. Artojų niekas nekontroliuoja ir nestebi iš šono, nes jie dirba kaip sau. Užtai akiai malonu stebėti tokius laukus. Nematysi plūgo neliestų kampų – juo ir apie elektros stulpus apeina. Slėnios vietos ar netgi balos paverčiamos derlinga žeme. Laukuose nerasi kumščio dydžio akmens – juos vis nurenka ir suveža į krūvas.

Bendrovė augina grūdines kultūras, sėja cukrinius runkelius, vysto pieno ūkį. Turimos 400 karvių suteikia žmonėms papildomas darbo vietas, skatina nušienauti ar nuganyti žemdirbystei netinkamus plotus. Vidutiniškai iš vienos karvės primelžiama 5 tūkstančiai kilogramų pieno. Raguočiai yra pačių užsiauginti.

Maždaug šimtui jotainiečių nereikia galvoti apie įsidarbinimą ar kaip už prekes susimokėti parduotuvėje. Vidutinis bendrovėje dirbančiųjų atlyginimas – apie 1500 litų. Tai nėra daug, žinant, kokios maisto produktų kainos, tačiau tikriausiai nerasi tokio kiemo, kuris neturėtų savų daržovių, bulvių. „Jeigu nieko neaugina, tai jis nežino tikro darbo skonio, toks ir bendrovėje ypatingai nesistengs“, – sakė bendrovės vadovas Antanas Balčiūnas. Jis yra tik už tai, kad sodybų tvartuose kriuksėtų kiaulės, iš jų neštų šviežią pieną, sodiečiai valgytų pačių užsiaugintą paukštieną.

Per du vadovavimo du bendrovei dešimtmečius A. Balčiūnas nesusikrovė turtų, bet rodė pavyzdį kitiems, kaip dirbti. Netgi jo sodyba – viena iš gražiausiai tvarkomų Jotainiuose. Retai bendrovės vadovą užtiksi kontoroje. Jis vis prie automašinos vairo. Užtat žino, kas ir kur pasėta ar padėta. „Savarbiausia – išlaikyti mūsų žmones, o ne iš jų išspausti kuo didesnį pelną“, – sakė A. Balčiūnas. Esu įsitikinęs, kad jo dėka yra stipri bendrovė. Jos paramą pajuto ir bendruomenė. Tokių lengvatų, kokias įgijo bendrovės pajininkai ar joje dirbantys, turbūt nėra nė vienoje žemės ūkio bendrovėje Lietuvoje. Daugelis kaimo žmonių apie tai nebent gali susapnuoti. Jotainių bendrovė, kurios metinė apyvarta skaičiuojama milijonais, paremia įvairius gyvenvietėje vykstančius renginius. Tai daroma ne dėl pasipuikavimo, o dėl naudos kaimo žmogui. „Žemę kaip savo moterį reikia mylėti. Jeigu jos nemylėsi, ją pamils kaimynas“, – gyvenimišką tiesą pabrėžė A. Balčiūnas. Bendrovės vadovas yra prieš žemės pardavimą užsieniečiams. „Nupirks pigiai, bet paskui parduos brangiai“, – sakė jis.

Sandėlininke dirbanti Milda Tamokaitienė sakė esanti patenkinta bendrovėje įvesta tvarka. Dirbtuvių meistras, kuris Jotainiuose darbuojasi kelis dešimtmečius, jai pritarė. Du pašnekinti vairuotojai kalbėjo: „Kur geriau šiandien rasi? Nesiskųsi alga, jei dirbsi netinginiaudamas. Be to, esi namuose su šeima, nereikia važinėti į miestą, nors ir ten išskėstomis rankomis tavęs nelaukia“.

Bendrovėje suburta vyrų komanda, kuri atsako už jos turto apsaugą. Kažin ar rasi Jotainiuose tokį, kuris griežtų dantį ant A. Balčiūno, nors jis itin nemėgsta tinginių ir girtuoklių. Pasitaiko, kad stipriai prasikaltusį atleidžia, o, žiūrėk, šis vos ne su ašaromis prie vartų prašosi, kad atgal priimtų. Kaime yra bedarbių, bet tarp jų pasitaiko ir nenorinčių dirbti. Ši problema – visoje Lietuvoje. Pašalpos, kitos valstybės teikiamos lengvatos žmones atpratino dirbti.

Jotainiai, Vadoklių seniūnija, Panevėžio rajonas

© 2014 „XXI amžius“