Gimtinė:
žmonės
ir darbai

Projekto rubrikos: „Atmintis“, „Bendruomenėse“,
„Istorija ir dabartis“, „Naujakuriai“, „Pažintis“, „Susitikimai“,
„Tarp lietuvių“, „Tėviškės lobiai“, „Žvilgsnis“.

Istorija ir dabartis

Simbolinis Tremtinio kryžius 25 metus primena negrįžusiųjų ilgesį

Ramutė Šukienė

Kėdainiečių atnašas šv. Mišioms prie simbolinio Tremtinio kryžiaus priima Šv. Jurgio parapijos klebonas kun. Artūras Stanevičius

Praėjo ketvirtis amžiaus, kai Kėdainiuose pastatytas simbolinis Tremtinio kryžius, kad visi, kurių artimiesiems nei gyviems, nei mirusiems nebuvo lemta grįžti iš tremties, turėtų kur nulenkti galvą, sukalbėti maldą ir dar kartą įsitikinti, jog išlieka nepamiršti vardai, veidai, žmonių likimai ir tai, kas visiems šventa – laisvė ir tikėjimas rytojumi.

Birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, Kėdainių miesto Kauno gatvės kapinėse, prie simbolinio Tremtinio kryžiaus, Kėdainių Šv. Jurgio parapijos klebonas kun. Artūras Stanevičius pirmąkart aukojo šv. Mišias už Lietuvos tremtinius. Vyko atminties valanda Lietuvos gyventojų tremties ir masinių žudynių 73-osioms metinėms paminėti. Beje, šv. Mišias šioje vietoje kunigas aukoja ir lapkričio 1-ąją.

Žvilgsnis

„Pasienio fiesta“ trina stereotipus

Daiva Červokienė

Šventę Veisiejuose puošė jaunimo šokių kolektyvai Romo Sadausko nuotrauka

Vienuoliktoji Lazdijų krašto šventė „Pasienio fiesta“ subūrė daug rajono gyventojų, kraštiečių bei svečių iš įvairių Lietuvos kampelių ir kaimyninių valstybių. Tradiciškai šventėje dalyvavo delegacijos iš Lenkijos, Baltarusijos, Kaliningrado srities. Fiestos renginiai vyko įvairiose Lazdijų rajono vietose, tačiau daugiausia šventinio šurmulio būta Lazdijuose Baltojo ežero paplūdimyje ir rekonstruotame Veisiejų senojo dvaro parke.

Kibkit, žuvelės

Tradicinė šventės dalis – spiningavimo varžybos. Ir neatsitiktinai: Lazdijų rajone gausu ežerų, pats didžiausias yra Dusia, trečias pagal dydį Lietuvoje. Netoli yra Metelys, Obelija (šis priklauso jau Alytaus r.), juose gausu žuvų, žmonėms žvejyba buvo svarbus užsiėmimas.

Pažintis

Gėlės – atlygis už nesavanaudiškumą

Bronius VERTELKA

Alančių seniūnaitė ir Vadoklių miestelio-Mikėnų kaimo bendruomenės tarybos narė Rasa Zupkienė

Neseniai Rasa Zupkienė minėjo savo 45 metų sukaktį. Tai – pakankamai subrendusio žmogaus amžius. Netrūko ją sveikinusiųjų: apie tai bylojo didžiulis kiekis rožių. Pamerktos vos tilpo į kibirą. Gėlės – už Rasos neįtikėtiną nuoširdumą, pasišventimą kitų labui.

Neapsiriko tėvai, rinkdami dukrai vardą. Rasa – bundantis, šviesos ir šilumos kupinas rytas. Tokia R. Zupkienė yra ir gyvenime. Nepraeis neprakalbinusi ar nepalabinusi kaimyno. Būtinai sustabdys automobilį, jei pamatys einantį, pavėžės jį iki seniūnijos ar bažnyčios. „Tai – reto gerumo, kitiems nešanti gėrį moteris“, – taip apie Rasą yra sakiusi ilgametė Vadoklių seniūnijos vyr. socialinė darbuotoja Ramutė Svikienė.

Alančių kaimas – asfaltuota gatvė su prie jos iš abiejų pusių prigludusiais kiemais. Rasa kiekvieną jų apibūdintų užsimerkusi. Kaime nesuskaičiuotum 20 sodybų, kurios dar gyvos. Vos ne vien pensininkai. Baigia ištuštėti kaimas. Čia nerasi medicinos punkto, bibliotekos ar mokyklos. Dėl kepalėlio duonos priversti pasiekti Mikėnus ar Vadoklius. Tikra kančia tam, kuriam kojas skauda ar sąnariai sudilę. Vargstančiųjų dalią stengiasi palengvinti Rasa, todėl pas ją pramintas takas. Užlekia pritrūkę druskos ar tikėdamiesi patarimą gauti. Kaimas neturi nors ir menkiausios salytės, todėl čia ir bendrus reikalus aptaria. Žino žmonės, kad bus nuoširdžiai sutikti, paguosti ar net kokiu gardžiu kepiniu pavaišinti. Rasa moka valgius gaminti. Turima patirtimi su kitais dosniai dalijasi. Parvežtus iš bažnyčios pakviečia prie stalo ir vaišina kava ar arbata. Apie tokius žmones sakoma: turi plačią širdį.

Pažintis

Nagingas pagramantiškis

Antanas Puidokas prie Ringalių kaimo kapinaitėse atstatytos koplytėlės su viduje išdrožta Švč. Mergelės Marijos statula

Norint pažinti tautą, būtina pažinti pagrindinius jos užsiėmimus ir verslus, darbo įrankius, pastatus, apsirengimą, papročius. Kiekvienas kraštas per savo gyvavimo amžius sukuria tam tikras jam būdingas kultūros formas, rečiau sutinkamas kitur. Nykstant tradicinei kultūrai, vis tiek turime puoselėti savo etninį savitumą, išlaikyti tradicijas ir papročius, perduoti iš kartos į kartą ir sudominti, praturtinti pasaulio kultūrą.

Pagramančio kraštas išskirtinis ne tik vaizdingu gamtovaizdžiu, mes galime didžiuotis darbščiais, kūrybingais žmonėmis, liaudies meno puoselėtojais, tradicijų tęsėjais, kurie atskleidė ir atskleidžia tikrąsias kultūros vertybes. Didžiausias mūsų turtas – gyvenę, gyvenantys ir kuriantys žmonės, tradicinių amatų puoselėtojai. Pagramančio biblioteka jau dešimt metų renka audėjų, dainininkių, pasakotojų, margučių margintojų, gaspadinių, mezgėjų, medžio drožėjų atsiminimus apie savo gyvenimą ir darbus. Iš surinktų atsiminimų, pasakojimų, nuotraukų parengtas albumas „Nagingi pagramantiškiai“, sukurtas dviejų dalių vaizdo filmas.

Naujakuriai

Rankomis šildo akmenis

Bronius VERTELKA

Virgilijus Darinskas sugeba daug ką gero padaryti iš akmenų

Virgilijus Darinskas, ne kartą kalbintas vykti padirbėti į užsienį, tik šyptelėdavo: „Darbų ir Lietuvoje sočiai turiu“. Miesto gyvenimą iškeitęs į kaimą vyras sako, kad neprasimanyti ko nors sau naudingo nesugeba tik tinginiai, taurelės mėgėjai ir visiški nesusipratėliai. Su humoru jis pasakoja, kaip jo gyvenimas pasisuko 180 laipsnių kampu. Kartą važiuodamas geru automobiliu į sodybos kiemą, pataikė į akmenį ir sudaužė variklio karterį. Pagautas pykčio, pats ėmė trupinti akmenis, išmoko mūryti. Anksčiau Virgilijus beveik nepažinojo fizinio darbo skonio. Kilęs iš Miežiškių ir ten pardavęs namą, nusipirko butą Panevėžyje. Tapęs verslininku, vežiojo plastiko dirbinius į Rusiją. Rimtai apie ateitį susimąstė pamatęs, kad tokiam verslui kelias vis siauresnis. Užtat dabar didžiuojasi, kad susidraugavo su akmenimis ir yra senovinio amato atstovas. Visiškai nesigaili miesto triukšmą pakeitęs į sodžiaus ramybę.

Žvilgsnis

Žemei reikia meilės

Bronius VERTELKA

Jotainiai žiūrint nuo vandens telkinio, kuris atsirado užtvenkus Juodos upelį Autoriaus nuotrauka

Ne iš vieno teko išgirsti atsidūsėjimą: „Lamingi jotainiečiai. Kodėl mes negalėtume taip gyventi?“

Keičiantis santvarkoms, kai viskas kaime, kas po ranka pateko, buvo grobstoma, daužoma, laužoma (gal iš pykčio kolūkinei baudžiavai?), Jotainiai gyveno ramų gyvenimą. Jeigu kaimynų buvo sugriautos fermos ar su žeme sulygintos jų sienos, tai čia liko pastatai su sveikais stogais.

Istoriniai šaltiniai teigia, kad šio nedidelio šalies lopinėlio žmonės mylėjo žemės darbus, augino arklius ir mėgo jais jodinėti. Aplinkinių kaimų gyventojai juos ėmė vadinti jotais. Kadangi čia įsikurdavo ir jų ainiai, atsirado tokios vietovės pavadinimas – Jotainiai. Pirmą kartą jie paminėti 1564-aisiais. Taigi šiemet Jotainiams – 450 metų.

Bendruomenėse

Pagerbtos šeimos

Šiaulių rajono šeimos su Gruzdžių klebonu kun. Aivaru Jurgilu ir vyskupu Eugenijumi Bartuliu

GRUZDŽIAI. Gegužės 18 dieną čia vyko rajoninė šeimų šventė „Dora ir moralė – tvirtos šeimos pagrindas“, skirta Tarptautinei šeimos dienai. Šventė prasidėjo šv. Mišiomis Švč. Trejybės bažnyčioje. Į jas susirinko gausus būrys šauniausių šeimų-ambasadorių, kurios buvo išrinktos atstovauti kiekvienai Šiaulių rajono seniūnijai. Šv. Mišias už šeimas aukojo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, Šiaulių vyskupijos kancleris kun. Evaldas Alūza, Gruzdžių klebonas kun. Aivaras Jurgilas. Šv. Mišiose giedojo jaunieji gruzdiškiai – šeimyninis Rūtos ir Gintauto duetas.  

Šv. Mišiose dalyvavo ne tik Gruzdžių parapijiečiai, bet ir Seimo narė Rima Baškienė, Šiaulių vyskupijos šeimos centro vadovė Edita Gulbinienė, Šiaulių rajono moterų organizacijos „Atgaiva“ pirmininkė Birutė Babrauskienė, rajono seniūnai, kiti svečiai.

Bendruomenėse

Ne tik Sekminės

BUTRIMONYS. Miestelyje vis skambiau ir išradingiau švenčiamos Sekminės. Jau penktus metus organizuojama Sekminių šventė išaugo į didelį, bendruomenę suburiantį renginį. „Sekminės – pavasario išlydėjimo ir vasaros pasveikinimo šventė. Tad, sulaukę šiltos vasaros pasveikinkime vieni kitus su Sekminėmis!“ – perdavęs Alytaus rajono savivaldybės mero Algirdo Vrubliausko sveikinimus, linkėjo visiems vicemeras Gediminas Krasauskas.

Šventėje dalyvavo gausus būrys svečių: Seimo narys Raimundas Markauskas, Alytaus rajono savivaldybės mero patarėjas Vytautas Mikelionis, rajono savivaldybės tarybos nariai Zita Lukoševičienė, Kęstutis Patinskas, Vytautas Arbačiauskas, Sigitas Karlonas, sekretorius Simas Salickas ir kiti.

Kartu su Sekminėmis švęstos ir 315-osios Butrimonių vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose metinės. Butrimoniškius pasveikino Butrimonių seniūnas Algirdas Jusas.

Bendruomenėse

Herbas kviečia branginti tradicijas

Tautiniais rūbais apsirengusios moterys neša Agluonėnų herbą

AGLUONĖNAI. Gegužės 17 dieną čia įvyko projekto „Agluonėnų sodas – poilsiui ir laisvalaikiui“ pristatymas. Renginyje iškilmingai pašventintas ir Agluonėnų herbas, kuriame pavaizduoti lietuvininkų krašto simboliai – krikštas, apgaubtas raudonų plytų arka. Herbas patvirtintas 2013 m. liepos 4 d. prezidentės Dalios Grybauskaitės dekretu. Sidabriniame lauke pavaizduota raudonų plytų arka su tokios pat spalvos krikštu jos angoje simbolizuoja išėjusiuosius šio Mažosios Lietuvos krašto gyventojus ir jų specifines laidojimo tradicijas. Vartai kasdieniniame gyvenime reiškia patikimą apsaugą, o dvasiniame – perėjimo iš vienos būties į kitą: iš žemiškosios į dvasiškąją, dieviškąją amžinybę. Raudona spalva primena šio krašto statinius (dauguma buvo raudonų plytų), o sidabras simbolizuoja vandenį, nes vietovė yra prie Agluonos upės ir užtvankos. Agluonėnų herbo etaloną sukūrė dailininkas Saulius Bajorinas. Herbą šventinęs evangelikų liuteronų Vanagų parapijos kunigas Remigijus Šemeklis sakė, kad tai – žmonių, susibūrusių po šia vėliava ir herbu pašventinimas, kad jie prisimintų ir tęstų tradicijas bei džiaugtųsi bendryste.

Bendruomenėse

Muziejaus sukaktis

REŠKUTĖNAI. Gegužės 18-ąją paminėtas Reškutėnų muziejaus, kurį įkūrė mokytojas Izidorius Kazakevičius (1925–1994) kaimo mokyklos patalpose, 40-metis ir pristatyta ką tik dienos šviesą išvydusi knyga „Mažoji Reškutėnų kronika. III dalis“. Knygai medžiagą surinko ir spaudai parengė muziejininkė Viktorija Lapėnienė. Kaip rašoma knygoje, eksponatus būsimam muziejui mokytojas I. Kazakevičius pradėjo rinkti 1968 metais, o muziejaus atidarymas įvyko 1974 metų gegužę, prieš 40 metų. Tų pačių metų spalio 10 dieną Lietuvos Respublikos švietimo ministro įsakymu Nr. 53 buvo patvirtintas Reškutėnų mokyklos visuomeninis muziejus. Dabar Reškutėnų muziejus yra Nalšios muziejaus filialas. Jeigu ne pirmieji jo surinkti eksponatai iš akmens amžiaus laikotarpio, gal nebūtų vykdyti ir archeologiniai kasinėjimai Reškutėnų apylinkėse. Muziejaus eksponatai paskatino archeologus imtis rimtų kasinėjimų, o tų kasinėjimų metu rasta unikalių dalykų, tokių kaip karaliaus Mindaugo laikų gynybinė siena.

Bendruomenėse

Praeities įamžinimas

ALKSNIUPIAI. Gegužės 31 dieną čia paminėta krašto 460 metų sukaktis, pagerbtas Algirdo Malinausko atminimas. Į Alksniupių kultūros namus po šv. Mišių Alksniupių koplytėlėje rinkosi kraštiečiai ir svečiai. Tarp jų – buvęs Architektų sąjungos pirmininkas, architektas Algimantas Mačiulis, daug metų projektavęs Alksniupių centrinius pastatus, kartu su žmona, dailininke monumentaliste Marija Mačiuliene, kurios darbai iki šiol puošia administracinio pastato fasadą ir mokyklos vestibiulį. Atvyko ir Radviliškio rajono žemės ūkio skyriaus senjorų klubo atstovas, mokslų dr. Rimgaudas Vaičiulis su žmona Genovaite, buvęs statybos inžinierius Antanas Juozaitis ir daugelis kitų, panorusių susitikti ir pagerbti šį kraštą ir Algirdą Malinauską. Juos pasitiko Vidmanto Vingelio archyvinių nuotraukų paroda ir šeimininkai su šilta pietų sriuba.