2014 m. liepos 11 d.    
Nr. 28
(2099)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Mylėjo Dievą, Tėvynę Lietuvą ir jos žmones

Minint Lietuvos Laisvės kovų dalyvės Marytės Gudaitytės-Klimienės pirmąsias mirties metines

Marytė Gudaitytė-Klimienė su vaikais

Lietuvos Laisvės kovų dalyvė Marytė Gudaitytė-Klimienė gimė 1965 m. gegužės 7 d. Skersabalio k., Prienų r. tikinčių lietuvių patriotų tremtinių šeimoje. Tikroje lietuviškoje šeimoje augo kartu su savo penkiais mylimais broliais, iš kurių du tapo kunigais. Gimtų namų pastogėje iš tėvų gavo gilią išmintį ir tvirtus pagrindus gyvenimui – Meilę Dievui, Tėvynei Lietuvai, jos žmonėms. Todėl gerai suprato gyvenimo ir aukos prasmę. 1978 metais Tartupio aštuonmetės mokyklos mokytojos ėmė auklėti Marytę, kad su tėvais per dažnai lankanti bažnyčią. Kadangi Marytė ateistų prievartai nepasidavė, nukentėjo pažymiai. Tai buvo pirmas tikros Sūduvos krašto lietuvaitės įrodymas ateistams, kad ji gerai suvokia gyvenimo prasmę šiame pasaulyje. Ji savo tvirta valia parodė tikrą Meilę Dievui, Tėvynei Lietuvai, jos žmonėms. Marytė buvo aktyvi katalikiško jaunimo sambūrio „Eucharistijos bičiuliai“ narė, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“, pogrindinės spaudos platintoja, aktyvi parašų rinkėja po Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto paruoštais pareiškimais bei protestais prieš sovietinės okupacinės valdžios viršūnių vykdomą politiką. „LKB Kronika“ – partizaninės kovos tęsinys. Ten buvo priešinamasi fiziniam, o čia – dvasiniam tautos genocidui. „LKB Kronikoje“ skaitau: „Jei ne šitie be galo geri ir pasiaukoję žmonės, jei ne jų triūso vaisiai, ilgametis genocidas būtų visiškai palaužęs lietuvio dvasią. Šitie žmonės atvedė Lietuvą į Nepriklausomybę, žmonės teikė viltį. Marytė Gudaitytė-Klimienė – viena iš tų.

2008 m. spalio 28 d. LGGRTC įsakymu M. Gudaitytei-Klimienei buvo suteiktas Lietuvos laisvės kovų dalyvės vardas. Po ilgos ir sunkios ligos, prieš metus, birželio 28-ąją, vos sulaukusią 48 metų, Marytę Viešpats pasišaukė pas save. Ji mirė, palikdama ne tik nebaigtus užsibrėžtus darbus, bet mylimą vyrą, našlaičiais liko neužauginti vaikai Liucija, Andrius, Romas.

Tu išėjai pas Viešpatį, kurį tikrai mylėjai, dėl jo aukojaisi. Tavo pasiaukojimas lieka įrašytas „LKB Kronikoje“. Gyvais darbais įrodei, kad turime mylėti Dievą ir Tėvynę Lietuvą ne tuščiais žodžiais, bet meile ir auka, nes jie neatskiriami. Likai bendražygių širdyse.

Julija AMBRASIENĖ,
Lietuvos Laisvės kovų dalyvių sąjūdžio pirmininkė

Pateikiame keletą ištraukų iš „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“, kuriose rašoma apie Marytę Gudaitytę.


Mokiniai tardomi už atliktą kilnų artimo meilės darbą

Prienai. 1981 m. balandžio 19 d., per šv. Velykas, Prienų parapijos jaunimas pagal seną tradiciją aplankė senelių namuose gyvenančius senukus, iš kurių 70 procentų tikintys. Senelių veidai nušvito džiaugsmu, kai jaunimas jiems pagiedojo keletą Velykinių giesmių ir visiems įteikė kuklias dovanėles: margučius, pyragaičius ir pan.

Tai nepatiko senelių namų direktoriui Proškui ir kai kurioms darbuotojoms. Jie ėmė jaunuolius gaudyti, kad susodintų į mašiną. Pagavo tik. J. Kazlauskaitę, o iš jos sesutės Marytės atėmė dviratį.

II vid. m-klos direktoriaus pav. Kuras miestelyje sulaikė mokines – M. Gudaitytę, L. Banytę ir Vidą Kaminskaitę. Mergaites nuvedė į milicijos skyrių, kur pareigūnai jas gąsdino, uždarę net vienutėse, o po to tardė, kas daugiau iš jaunimo buvo senelių namuose?

Į miliciją atėję mergaičių tėvai: Kaminskas, Kazlauskienė ir Banienė, – drąsiai reikalavo nurodyti vaikų sulaikymo priežastį ir vaikus paleisti. Milicijos pareigūnai, nieko nepaaiškinę, mergaites paleido, tik prieš tai nepilnamečių inspekcijos darbuotoja Zoveckienė surašė mergaičių ir jų auklėtojų pavardes.

Mokykloje IX a kl. auklėtoja D. Netkevičienė per pamokas tyčiojosi iš L. Banytės ir kitų mergaičių, kam jos aplankė senelius.

7 tomas

Kaune studentė Marytė Gudaitytė pašalinama iš Medicinos mokyklos už laiškų parašymą kun. A. Svarinskui, kun. S. Tamkevičiui ir B. Gajauskui

Kaunas. 1985 m. kovo 27 d. Kauno P. Mažylio medicinos mokyklos seserų profilio II-3 grupės moksleivė Marytė Gudaitytė buvo iškviesta pas mokyklos direktorę Tamašauskienę. Direktorė, paklausinėjusi, kaip sekasi mokslas, kur gavusi paskyrimą, pranešė M. Gudaitytei, kad ji tuoj pat turi prisistatyti į saugumą, kur jos laukia drg. Jocas, jau vakar norėjęs su Maryte pasikalbėti.

Saugume Jocas žadėjo: „Jei kalbėsi atvirai ir nieko nemeluosi, ilgai neužtruksime ir išsiskirsim draugiškai“. Saugumietis padėjo ant stalo M. Gudaitytės rašytus laiškus-sveikinimus su šv. Kalėdomis kun. A. Svarinskui, kun. S. Tamkevičiui ir B. Gajauskui. Čekistas reikalavo, kad iškviestoji savo pasiaiškinime raštu atsakytų į klausimus: iš kur gavo kalinių adresus, kas liepė jiems rašyti sveikinimus, su kuo ir kur rašė? Be to, bandė įtikinėti, kad kaliniai yra baisūs antitarybiniai nusikaltėliai, todėl ir laiškų rašymas jiems yra didelis nusikaltimas. M. Gudaitytei atsisakius rašyti pasiaiškinimą, čekistas pradėjo grasinti: „Iškviesim auklėtoją, mokyklos direktorę, prieš visą klasę pastatysim...“ Žadėjo net paskyrimą pakeisti, – vietoje Prienų, išsiųsti dirbti į Skuodą, – toliau nuo tėvų, toliau nuo draugų; o saugumo viršininkas pagrasino, neišleisiąs iš saugumo tol, kol neparašys pasiaiškinimo. Mokinei pakartotinai atsisakius rašyti pasiaiškinimą, vienas iš čekistų užsipuolė: „Jei nerašysi pasiaiškinimo, reiškia, esi nepatenkinta tarybų valdžia, todėl mes privalome tave pašalinti iš tarybinės mokyklos, nes dirbdama medicinos seseria, savo priešams vietoj vaistų gali suleisti nuodus“. Maždaug po dvi valandas trukusio „auklėjimo“ mokinė buvo išleista. Išleisdamas čekistas Jocas liepė jai prisistatyti pas mokyklos direktorę. Mokykloje direktorė Tamašauskienė ir dėst. Pečiulienė pratęsė saugume pradėtą „auklėjimą“, abi stengėsi įtikinti M. Gudaitytę, kad ji padariusi didelį nusikaltimą, kurį galima atitaisyti tik klausant saugumiečio Joco, priešingu atveju, bus pašalinta iš mokyklos. „Ką tu sugalvojai, liko vos penkios minutės ir diplomas rankose... Laikraščiai rašė, kad kun. A. Svarinskas ir S. Tamkevičius nuteisti už antitarybinę veiklą, politiką ir todėl bet koks ryšių palaikymas su jais laikomas nusikaltimu. Dabar visi draugai tave paliks, nes tu jau turi ryšių su saugumu, tavimi niekas nepasitikės, o jie tave ramybėje nepaliks, kiekvienas tavo žingsnis bus sekamas... Mums labai reikia medicinos seserų, o tikinčios sąžiningiau atlieka darbą, bet kai tokie dalykai dedasi, žinok, jog negausi jokios pažymos, kad mokeisi mūsų mokykloje, tavęs net sanitare niekas nepriims dirbti. Pasiimk atsiskaitymo lapelį ir gali važiuoti namo, atsiras kolūkyje darbo, tik atsimink, kad savo gyvenimą jau susigadinai, ir ne tik savo, brolis taip pat negalės dirbti gamykloje, o kiti du broliai, kurie ruošiasi stoti į Kunigų seminariją, tegul ir negalvoja įstoti“, – graudeno direktorė Tamašauskienė. (Vienas iš Gudaitytės brolių šiais metais buvo priimtas į Kauno Kunigų seminariją.) Kadangi įsakymo dėl išmetimo iš mokyklos nebuvo, M. Gudaitytė toliau lankė paskaitas.

Balandžio 2 d. į Medicinos mokyklą pakalbėti su Maryte prisistatė čekistas Jocas. Saugumietis primygtinai reikalavo, kad M. Gudaitytė raštu saugumo viršininkui atsakytų į praeito pokalbio klausimus. Moksleivė, motyvuodama, kad nėra padariusi jokio nusikaltimo, atsisakė rašyti pasiaiškinimą. „Parašyk, kad kalinių adresus, kaip pati tvirtini, girdėjai per „Vatikano radiją“ ir viskas baigsis. Jei save laikai nekalta, tai ir parašyk, kad nesijauti kalta“, – reikalavo saugumietis. M. Gudaitytė kategoriškai atsisakė rašyti.

Balandžio 4 d. iškviestiems į mokyklą Gudaitytės tėvams buvo išaiškinta, direktorės žodžiais, „netinkamas dukters elgesys“. Tėvui nesuprantant tokio nusikaltimo – juk laiškus galima rašyti visiems – direktorė Tamašauskienė prisipažino, kad viską tvarko saugumas ir, jei dukra negalvoja rašyti pasiaiškinimo, tegul ateina pasiimti dokumentų.

Balandžio 9 d. mokyklos skelbimų lentoje buvo iškabintas įsakymas, kad Marytė Gudaitytė, Antano, pašalinama iš mokyklos „už su tarybinio moksleivio elgesiu nesuderinamus veiksmus“, be laiškų rašymo kaliniams, nurodyta visa eilė kalčių, dėl kurių Marytė negalinti dirbti medicinos seseria: važinėja neaiškiais tikslais pas savo brolį, uždara, nebendrauja su grupės draugais...

Balandžio 12 d. M. Gudaitytė parašė pareiškimą Aukštojo ir spec. vidurinio mokslo Ministeriui: „Esu Kauno Prano Mažylio medicinos mokyklos III-3 grupės medicinos seserų profilio moksleivė. Mokymosi bėgyje niekada nebuvau atsiliekančiųjų tarpe, esu pogrupio seniūnė, grupės fizorgė, turiu pagyrimą už gerą darbą talkininkaujant Plokščių kolūkyje.

1985 m. kovo 27 d. buvau iškviesta pas mokyklos direktorę, ten buvo kalbama apie mano asmenišką korespondenciją, pokalbiai vyko dar kelis kartus, po to man buvo neleista išvykti į gamybinę praktiką, nenurodant priežasties. Be Pedagogų tarybos posėdžio nutarimo ir be mano pasiaiškinimo 1985 m. balandžio 9 d. medicinos mokyklos skelbimų lentoje buvo pakabintas įsakymas Nr. 198, kad esu pašalinta iš mokyklos už nesuderinamus veiksmus su tarybinio moksleivio elgesiu. Direkcinio posėdžio nutarime yra daug melo. Kadangi nesu padariusi jokio nusikaltimo, prašau drg. Ministrą leisti išvykti į gamybinę praktiką ir laikyti valstybinius egzaminus.

Tą pačią dieną pareiškimą ministrui išsiuntė ir M. Gudaitytės kurso draugės. Pareiškime jos rašė: „Mes, žemiau pasirašę Kauno P. Mažylio medicinos mokyklos seserų moksleivės, pažinojome savo grupės draugę, a pogrupio seniūnę M. Gudaitytę, Antano, kaip pareigingą, darbščią, draugišką, linksmą, neslepiančią savo įsitikinimų moksleivę, ir prašome drg. Ministrą leisti jai užbaigti medicinos mokyklą“.

Ministerijoje, ir nuvežus pareiškimą, ir po savaitės, atvykus sužinoti posėdžio nutarimo, M. Gudaitytei buvo aiškinama, kad ji pašalinta teisingai, nes minėti kunigai yra antitarybiniai nusikaltėliai ir jų pasveikinimas nesuderinamas su tarybinio moksleivio elgesiu. Kurso draugės – Naglytė, Velickaitė, Blaževičiūtė, Ambrasaitė, Liutkauskaitė, Masleninkaitė, Kairaitytė, Senavaitytė, bandžiusios savo pareiškimu užstoti M. Gudaitytę, buvo verčiamos rašyti pasiaiškinimus, pasižadant, kad antrą kartą po pareiškimu nesirašytų; direktorė Tamašauskienė įtikinėjo moksleives, jog kunigai – A. Svarinskas ir S. Tamkevičius – antitarybiniai nusikaltėliai, o Ambrasaitę perspėjo, kad ji taip pat stovi saugumo įskaitoje ir gali negauti diplomo.

Gegužės 4 d. M. Gudaitytė pareiškimu kreipėsi į TSRS KP CK Generalinį sekretorių M. Gorbačiovą, nurodydama išmetimo iš mokyklos priežastis ir reikalaudama leisti, kaip niekuo nenusikaltusiai, užbaigti Kauno P. Mažylio medicinos mokyklą. Gegužės 25 d. M. Gudaitytė gavo iš Lietuvos aukštojo ir spec. vidurinio mokslo ministerijos tokio turinio atsakymą: „TSKP CK pavedus, ministerija pakartotinai išnagrinėjo jūsų pareiškimą. Nustatyta, kad jūs pažeidėte tarybinio moksleivio elgesio taisyklę. Ministerija neturi pagrindo keisti Kauno P. Mažylio medicinos mokyklos sprendimo. Apie tai jums jau buvo detaliai išaiškinta pokalbio metu. Specialiųjų vidurinių mokyklų valdybos viršininkas J. Stonys“.

9 tomas

Sovietinėje mokykloje

Marytės Gudaitytės, pašalintos iš medicinos mokyklos, pastangos baigti mokslą buvo nesėkmingos dėl mokyklų vadovų nusistatymo prieš religiją:

Kaunas. 1986 m. kovo 26 d. Marytė Gudaitytė (1985 m. pašalinta iš Kauno P. Mažylio medicinos mokyklos, žr. „LKBK“ Nr. 69) nuvažiavo į Lietuvos aukštojo ir spec. vidurinio mokslo ministeriją pasiteirauti, ar bus jai leista baigti mokslus P. Mažylio medicinos mokykloje. Atsakinga už medicinos mokyklas ministerijos darbuotoja Lesnickienė pasakė, jog ji prisimenanti šią merginą, žino, kad ji yra tikinti ir pernai pašalinta iš mokyklos. Ten pat buvęs vyriškis pradėjo aiškinti, kad medicina ir tikėjimas – du nesuderinami dalykai, todėl tikintis asmuo negali dirbti medicinoje. Buvo patarta pirmiausia kreiptis į mokyklą ir tik po to į Ministeriją.

Balandžio 2 d. M. Gudaitytė nuvyko į Kauno P. Mažylio medicinos mokyklą. Ją priėmė mokyklos direktorės pavaduotojas Grigas ir dėstytoja Pečiulienė. Pradžioje klausinėjo, kur jų buvusi moksleivė dirba, ar neužsiiminėja antitarybine veikla, patarė nieko nuo jų neslėpti, nes vis tiek viskas išaiškės. Kai M. Gudaitytė paklausė, kas, jų nuomone, gali būti laikoma antitarybine veikla, Pečiulienė pareiškė girdėjusi, kad kunigams kaliniams renkamos ir siunčiamos į kalėjimą aukos, ir tai yra laikoma antitarybine veikla... Dėstytojus domino, ar M. Gudaitytė vis dar tikinti. Moksleivė paaiškino, kad gyvenimo be tikėjimo neįsivaizduoja ir darbui tikėjimas nekenkia, priešingai, jis gali tik padėti. Pečiulienė pataisė M. Gudaitytę, sakydama, kad ji pašalinta iš mokyklos ne už tikėjimą, bet už antitarybinę veiklą (už laiškų rašymą kaliniams! – red. past.). Galiausiai M. Gudaitytei buvo liepta atnešti iš darbovietės charakteristiką ir, parašius pareiškimą, pradėti praktiką.

Balandžio 16 d., M. Gudaitytei atvežus charakteristiką ir kitus dokumentus, dėstytoja Pečiulienė pradėjo aiškinti, kad pareiškimas neišsamus, charakteristikoje nėra pažymėta apie visuomeninį darbą... „Pati, atrodo, esi nepasikeitusi, todėl pedagogų taryba nutarimo nepakeis, nebent pareiškime pasižadėtum pakeisti savo įsitikinimus“, – kalbėjo Pečiulienė. Moksleivė pareiškė, kad įsitikinimų nepakeis ir pareiškimo neperrašys. M. Gudaitytei buvo pasiūlyta pasiimti akademinę pažymą ir bandyti stoti į kitą tokio paties profilio mokyklą. Kiek vėliau M. Gudaitytę pasikvietė direktorės pavaduotojas Grigas ir skyriaus vedėja Kiaunytė. Pavaduotojas Grigas kalbėjo tą patį kaip ir dėstytoja Pečiulienė: „Charakteristika neišsami, pareiškimas netinkamas ir pedagogų tarybos posėdis nieko negali padaryti“. Pavaduotojas Grigas patarė moksleivei, susigalvojus perėjimo priežastį, vykti į kitą mokyklą, o pokalbio, kad būtų ir jai, ir mokyklai geriau, niekam nepasakoti.

M. Gudaitytė nuvažiavo į Utenos medicinos mokyklą. Čia jai žadėjo leisti užbaigti mokslus. Direktoriaus pavaduotoja primygtinai reikalavo pasakyti tikrąsias perėjimo iš mokyklos į mokyklą priežastis. M. Gudaitytė pasakė, kad ją pašalino saugumas. O tiksliai už ką, ji pati nežinanti. Telefonu buvo paskambinta į Kauną. Po pokalbio su Kauno P. Mažylio medicinos mokyklos direktore situacija pasikeitė, pavaduotoja pradėjo aiškinti, kad tikėjimas ir medicina nesuderinami dalykai, kad mokykla ruošia tik medikus ateistus, bet ne tikinčius. „Jūs turite pasirinkti kitą mokyklą, nes šioje srityje dirbti negalėsite“, – įtikinėjo pavaduotoja. M. Gudaitytė buvo paklausta, kur ji paskutiniu metu dirbusi. Sužinojusi, kad vaikų darželyje, pavaduotoja nustebo: „Kaip jūs galite dirbti su vaikais, ir kodėl jums niekas nieko nesako, juk jūs galite sugadinti vaikus?!“ Mergina paaiškino, kad vaikų tėvai jos darbu nesiskundžia. M. Gudaitytei paprašius paaiškinti, kodėl su ja taip neteisingai elgiamasi, juk tarybinė Konstitucija visiems – tiek tikintiems, tiek netikintiems – garantuoja teisę į mokslą, pavaduotoja atsakė, kad mokytis jai galima, tik reikia rinktis kitą specialybę, kad darbas nebūtų glaudžiai susietas su žmonėmis.

Galiausiai Utenos medicinos mokykla liepė M. Gudaitytei po kurio laiko paskambinti, o ji pati pažadėjo susisiekti su Kauno ir Vilniaus saugumu ir viską išsiaiškinti. Kai M. Gudaitytė sutartu laiku paskambino, jai buvo paaiškinta, jog praktikos ji jau nespės atlikti, ir, apskritai, jai patariama pakartotinai kreiptis į Kauno P. Mažylio medicinos mokyklą.

9 tomas

Marytės Gudaitytės pareiškimas M. Gorbačiovui dėl neteisingo jos pašalinimo iš Medicinos mokyklos. Jokio atsakymo negauta:

TSKP CK Generaliniam Sekretoriui M. Gorbačiovui
Marytės Gudaitytės, gyv. Prienų raj., Skersbalio km.,
Pareiškimas

Dar kartą kreipiuosi į Jus su viltimi, jog mano prašymas bus išgirstas.

1985 m. kovo 27 d. Kauno Prano Mažylio med. mokyklos direktorė pasiuntė mane į Kauno miesto saugumo rūmus pas saugumietį Jocą. Saugumietis pokalbio metu pasakė, jog mokytis toliau negalėsiu, kadangi esu parašiusi kunigams kaliniams S. Tamkevičiui ir A. Svarinskui kalėdinius sveikinimus. Mums kalbantis, įėjo dar vienas saugumietis, ir jis aiškino, jog mokytis negalėsiu, kadangi manimi, kaip med. seserimi, bus negalima pasitikėti, nes savo priešams, taip jie kalbėjo, galėsiu suleisti ne vaistus, bet nuodus.

Mokyklos direktorė Tamašauskienė sakė, kad ji pati manęs iš mokyklos nešalintų, bet to reikalauja saugumas ir ji privalo vykdyti jų įsakymus.

1985 m. 04.09 pgl. Įsakymą Nr. 198 buvau pašalinta iš Kauno P. Mažylio medicinos mokyklos už veiksmus, nesuderinamus su tarybinio moksleivio elgesiu.

1985.04.12 su tėvu nuvažiavau į Aukštojo ir spec. vidurinio mokslo ministeriją. Mus priėmė švietimo ministerijos darbuotojas Stanys. Jis paaiškino, jog pašalinta esu teisingai, tačiau sekančiais metais mokyklą galėsiu baigti. Po to mane iškvietė kažkoks pareigūnas pavarde Šnipas. Jis aiškino, jog laiškų rašymas kunigams Tamkevičiui ir Svarinskui yra didelis nusikaltimas. Tai yra jau antitarybinė veikla, o aš ir mano tėvas esame ekstremistai, todėl ir mano pašalinimas iš mokyklos yra teisingas.

Tais pačiais metais gegužės mėnesį rašiau Jums pareiškimą, prašydama leisti baigti mokyklą. Iš Švietimo ministerijos gavau neigiamą atsakymą.

1986.04.04 vėl nuvažiavau į Aukštojo ir spec. vidurinio mokslo ministeriją. Stanys liepė važiuoti į Kauno Prano Mažylio med. mokyklą. 1986.04.05 nuvykau ten. Mokyklos direktorės pavaduotojas Grigas sakė, jog šioje mokykloje mokytis negalėsiu, ir patarė važiuoti į kurią nors kitą med. mokyklą. 1986.04.11 nuvykau į Utenos med. mokyklą. Mokyklos direktorė, sužinojusi visa apie mane, tik stebėjosi, kaip aš dar galiu dirbti vaikų darželyje, ir mokytis nepriėmė. Liepė kreiptis į Kauno P. Mažylio med. mokyklą.

Todėl prašau Jus, padėkite man užbaigti mokyklą. Aš noriu būti medicinos seserimi ir padėti žmonėms. (Į M. Gudaitytės pareiškimą iki šiol niekas neatsakė, ir kol kas ji neturi jokios galimybės baigti pradėtą mokslą – red. past.).

9 tomas

Marytės Gudaitytės pareiškimas Suvienytų Nacijų Organizacijos (Jungtinių tautų) humanitarinių reikalų komisijai dėl jos išmetimo iš Gailestingųjų seserų mokyklos vien už laiškų parašymą kalinamiems kunigams:

Suvienytų Nacijų Organizacijos humanitarinių reikalų komisijai

Nuorašai:

Generaliniam sekretoriui M. Gorbačiovui;

TSRS Švietimo ministerijai;

LTSR Švietimo ministerijai.

Gudaitytės Marytės, gyv. Prienų raj. Skersabalio km.,

Pareiškimas

Po keleto metų varginančio ir beprasmiško susirašinėjimo su tarybinėmis įstaigomis ir praradus bet kokią viltį, kad mano klausimas būtų teisiškai išspręstas ir atstatytas teisingai, savo skriaudą nusprendžiau išdėstyti tarptautinėms organizacijoms, ginančioms žmogaus teises.

1983 m. rudenį įstojau mokytis į Kauno Prano Mažylio med. mokyklą. Ją baigiant, 1985 m. šios mokyklos direktorė pasiuntė mane į Kauno miesto saugumo rūmus pas saugumietį Jocą. Jis pokalbio metu pasakė, jog mokytis daugiau negalėsiu, kadangi esu parašiusi kunigams kaliniams S. Tamkevičiui ir A. Svarinskui kalėdinius sveikinimus. Buvau tardoma ir gąsdinama.

Mokyklos direktorė Tamašauskienė sakė, kad ji pati manęs iš mokyklos nepašalintų, bet to reikalauja saugumas, ir ji privalo vykdyti įsakymus.

1985.04.09 su tėvu nuvažiavau į Aukštojo ir spec. viduriniojo mokslo ministeriją. Mus priėmė Švietimo ministerijos darbuotojas Stonys. Jis paaiškino, kad pašalinta esu teisingai, tačiau sekančiais metais mokyklą galėsiu pabaigti. Po to mane iškvietė kažkoks pareigūnas pavarde Šnipas. Jis aiškino, jog laiškų rašymas kunigams Tamkevičiui ir Svarinskui yra didelis nusikaltimas. Tai yra antitarybinė veikla. Aš ir mano tėvas esame ekstremistai. Todėl mano pašalinimas yra teisingas.

Tais pačiais metais gegužės mėnesį kreipiausi į TSKP CK Generalinį Sekretorių M. Gorbačiovą, prašydama leisti baigti mokyklą. Atsakymas buvo neigiamas.

1986.04.04 nuvažiavau į Aukštojo ir spec. viduriniojo mokslo ministeriją. Stonys liepė važiuoti į Kauno Prano Mažylio med. mokyklą. 1986.04.05 nuvykau ten. Mokyklos direktorės pavaduotojas Grigas sakė, jog šioje mokykloje mokytis negalėsiu ir patarė važiuoti į kurią kitą med. mokyklą. 1986.04.11 nuvykau į Utenos med. mokyklą. Mokyklos direktorė, sužinojusi visa apie mane, tik stebėjosi, kaip aš dar galiu dirbti vaikų darželyje, ir mokytis nepriėmė. Liepė kreiptis į Kauno Prano Mažylio med. mokyklą.

Tais pačiais metais dar kartą kreipiausi į TSKP CK Generalinį Sekretorių leisti pabaigti med. mokyklą. Iš švietimo ministerijos gavau pakartotiną neigiamą atsakymą.

1987 m. rudenį bandžiau stoti į Šiaulių med. mokyklą. Stojamųjų egzaminų laikyti negalėjau, nes tuo laiku gulėjau ligoninėj. Dokumentus nuvežiau po stojamųjų egzaminų rugpjūčio 24 d. Į medicinos mokyklą buvau priimta. Konkreti stojamųjų egzaminų data nebuvo pasakyta. Spalio 5 d. gavau studentės pažymėjimą, taigi buvau traktuojama kaip Šiaulių med. mokyklos studentė. Grupėje gavau pareigas rūpintis grupės ateistiniu auklėjimu. Lapkričio 30 d. įvykus grupės susirinkimui, nuo šių pareigų atsisakiau, motyvuodama, jog esu tikinti.

Tą pačią dieną, po susirinkimo, į namus, kur gyvenau, atvažiavo grupės vadovas ir dar trys grupės studentai. Paaiškino, jog lanko visus moksleivius. Surašė gyvenimo sąlygas, klausinėjo, ar nesilanko kokie pašaliniai žmonės, surašė grupės mergaičių pavardes, kurios lankėsi pas mane.

Gruodžio 1 d. buvau iškviesta pas mokyklos direktorių. Direktorius paaiškino, jog esu pašalinama iš mokyklos, o be to esu dar nepriimta į mokyklą, kadangi nesu laikiusi stojamųjų egzaminų. Todėl privalau atsiimti dokumentus.

Tikroji pašalinimo priežastis yra ta, kad atsisakiau dirbti ateistinį darbą. Man nesuprantama, kaip labiau galima pažeminti tikintį žmogų, priverčiant jį dirbti prieš savo įsitikinimus.

Noriu paklausti išreklamuotos tarybinės „demokratijos“ skelbėjų, kurie taip garsiai šaukia, kad kiekvienas tarybinis pilietis, nežiūrint jo įsitikinimų, rasės ir luomo, turi teisę į mokslą ir darbą. Ko vertas šis garsus šūkis? Kaip visa tai galima suderinti su tarybine Konstitucija ir kitais tarptautiniais įsipareigojimais žmogaus teisių atžvilgiu?

10 tomas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija