Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Petrinės Romoje – Bažnyčios vienybės šventė

Mindaugas BUIKA

Popiežius Pranciškus uždeda paskirtam arkivyskupui metropolitui palijų – bendrystės su Apaštalų Sostu ženklą

Popiežius Pranciškus per praėjusias Petrines pirmą kartą dėvėjo palijų su išsiuvinėtais juodais kryžiais

Arkivyskupų metropolitų palijai

Per šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmę, vykusią Vatikano bazilikoje, popiežiaus Pranciškaus įteikti palijai naujiesiems daugelio tautų arkivyskupams metropolitams vėl ženklino Visuotinės Bažnyčios įvairovę ir jos bendrystę su Romos vyskupu. Iš 27 per pastaruosius vienerius metus paskirtų bažnytinių provincijų vadovų, 24 dalyvavo Romoje birželio 29 dieną vykusiose apeigose ir palijus – baltos vilnos juostas su išsiuvinėtais šešiais juodo šilko kryžiais – priėmė asmeniškai iš Šventojo Tėvo rankų. Kiti trys paskirtieji arkivyskupai metropolitai dėl susidariusių aplinkybių negalėjo atvykti ir bus pagerbti savo diecezijų katedrose: palijus jiems perduos tose šalyse reziduojantys apaštališkieji nuncijai. Šį kartą iš tikrųjų stebino tautinė naujų ganytojų įvairovė, atspindinti globalinį Katalikų bažnyčios pobūdį, ir išlaikyta pusiausvyra tarp kontinentų. Naujieji arkivyskupai metropolitai atstovauja 22 pasaulio valstybėms, ir tik keturios šalys – Italija, Brazilija, Filipinai ir Malavis – gavo po du tokius Bažnyčios hierarchus (kanoninės nuostatos reikalauja, kad kiekvienas vyskupas, sulaukęs 75 metų, pateikia Popiežiui atsistatydinimo pareiškimą, o jis sprendžia, kada paskirti jo įpėdinį, rūpindamasis stabilumu ir atranka). Šį kartą per praėjusius dvylika mėnesių Europai buvo paskirti 8 vietinių bažnytinių provincijų (metropolijų) vadovai, Azijai – 7, Amerikai (Pietų ir Šiaurės kartu) – 6 ir Afrikai – 6. Tarp paskirtų naujų arkivyskupų metropolitų 10 priklauso įvairioms vienuolijoms, įskaitant 3 pranciškonus. Petrinių iškilmėje popiežius Pranciškus palijų uždėjo ir ant naujojo mūsų kaimyninės Lenkijos primo Gniezno arkivyskupo metropolito Vojciecho Polako (Wojciech Polak) pečių. Ta proga galima priminti, kad Lietuvos diecezijos yra suskirstytos į dvi – Vilniaus ir Kauno – bažnytines provincijas, kurioms dabar vadovauja arkivyskupai metropolitai Gintaras Grušas ir Sigitas Tamkevičius.

Kad palijus pirmiausia yra vietinės Bažnyčios metropolinės galios ženklas, patvirtina kanoninė nuostata, kad šias juostas arkivyskupai dėvi per liturgines apeigas tik savosios bažnytinės provincijos – tiesiogiai valdomos arkivyskupijos ir pavaldžių (sufraganinių) vyskupijų – teritorijoje. Jeigu ganytojas paskiriamas ordinaru į kitą arkivyskupiją, jis gauna naują palijų. Jie simbolizuoja bendrystę su apaštalo šv. Petro sostu: tos juostos, kurias iš per liturginę šv. Agnietės šventę, sausio 21-ąją, Popiežius palaimintų ėriukų vilnos išaudžia seserys vienuolės, prieš įteikimo iškilmę yra laikomos sudėtos ant šv. Petro kapo. Per palijų priėmimo iškilmę arkivyskupai metropolitai lotynų kalba duoda priesaiką, kad „visada bus ištikimi ir klusnūs palaimintajam apaštalui Petrui, Romos šventai apaštališkajai Bažnyčiai, aukščiausiam Popiežiui ir jo teisėtiems įpėdiniams“, kartu melsdami Visagalio Dievo pagalbos. Beje, pats Popiežius, kaip Romos vyskupas, irgi yra arkivyskupas metropolitas ir jam palijus yra uždedamas per pontifikato inauguracijos iškilmę. Įsimintina, kaip dabartinis popiežius emeritas Benediktas XVI per jo pontifikato inauguraciją 2005 metų balandžio 24 dieną sakė, kad iš ėriukų vilnos išaustas palijus simbolizuoja „pasiklydusią, ligotą ir silpną avį, kurią ganytojas užsideda ant savo pečių ir neša per audringus gyvenimo vandenis“. Popiežiškojo palijaus ilgis ir plotis istorijos bėgyje keitėsi, tačiau popiežius Benediktas XVI nuo 2008 metų Petrinių dėl patogumo pradėjo dėvėti visiškai panašų palijų kaip kitų arkivyskupų metropolitų, tik su išsiuvinėtais raudonos spalvos kryžiais. Iki šiol panašiai darė ir jo įpėdinis popiežius Pranciškus, tačiau praėjusioje Petrinių iškilmėje jis pirmą kartą dėvėjo palijų su išsiuvinėtais juodais kryžiais, taip, matyt, norėdamas pabrėžti, kad niekuo nesiskiria nuo kitų arkivyskupų metropolitų ir kad jo primatas Visuotinėje Bažnyčioje remiasi pirmiausia pirmojo Romos vyskupo apaštalo šv. Petro įpėdinyste.

Išlaisvinimas iš baimės grandinių

Nereikia stebėtis, kad Vatikano bazilikoje aukotų Petrinių šv. Mišių homilijoje būtent aptardamas dramatiškus šv. Petro tarnystės bruožus, Šventasis Tėvas kvietė naujuosius arkivyskupus metropolitus, apaštalų įpėdinius, labiau pasitikėti Dievu, vengti baimės ir abejonių, neieškoti priebėgos tarp pasaulio galingųjų ar siekiant dirbtinio populiarumo. Apaštalas šv. Petras, kaip pasakoja Evangelija, stebuklingai angelo buvo išvestas iš Erodo kalėjimo (plg. Apd 12, 7–11), o Viešpats išlaisvino jį iš bet kokios baimės grandinių apaštalavimui net ir priešiškoje aplinkoje, kurią juto pirmoji Jeruzalės krikščionių bendruomenė. Labai sekuliarizuotoje šių dienų situacijoje irgi pakanka panašių grėsmių ir piktumo problemų ganytojiškoje pastoracijoje, todėl reikia ieškoti ne paviršutiniško pripažinimo per kompromisus su sąžine, bet labiau pasitikėti Dievu. Pasaulio pagundų akivaizdoje „šiandien Romos vyskupas ir kiti vyskupai, ypač palijus priėmę metropolitai, jaučia iššūkį šv. Petro pavyzdžiu įvertinti, kokiu lygiu kiekvienas iš mūsų pasitikime Viešpačiu“, – kalbėjo popiežius Pranciškus, su būdingu atvirumu priminęs, kad ir jam pačiam reikia nuolat daryti sąžinės patikrinimą. Apaštalas šv. Petras, kuris tris kartus išsižadėjęs Išganytojo per Jo kančią ir kuris dėl to labai apgailestavęs, vėliau tris kartus prisikėlusiam Jėzui išpažino savo meilę, gavęs pasitikintį Viešpaties nurodymą rūpintis tikinčiųjų bendruomene („Ganyk mano avis“ (Jn 21; 15, 16, 17)), aiškiai patyrė, „jog Dievo ištikimybė visada didesnė už mūsų neištikimybės raišką, stipresnė už mūsų išsižadėjimus“, – sakė Šventasis Tėvas. Ir ši Dievo ištikimybė, neapsakomas Jo gailestingumas tiek apaštalui šv. Petrui, tiek ir šiandienos ganytojams turi išsklaidyti visas baimes, nes tai yra mūsų pasitikėjimo ir mūsų ramybės šaltinis, stiprinantis troškimą ištikimai tarnauti Viešpačiui bei savo broliams ir seserims. Todėl kaip Jėzaus gailestingąją meilę patyrusiam apaštalui šv. Petrui buvo skirtas Išganytojo kvietimas „sek paskui mane“ (Jn 21, 22), taip jis galioja ir šiandien Romos popiežiui bei visiems ganytojams, pabrėžiant, kad tas sekimas turi vykti visomis aplinkybėmis, net iki kankinystės, ir kad tik taip galima užtikrinti kovos su blogiu sėkmę bei prisikėlimo pergalę.

„Sek paskui mane! Negaišk laiko klausinėjimams ir nenaudingiems plepėjimams; neužsiimk antraeiliais dalykais, bet matyk esmę ir sek paskui mane. Sek paskui mane, nepaisant visų sunkumų, – aiškino popiežius Pranciškus primygtinį Jėzaus kvietimą savo artimiausiems mokiniams. – Sek paskui mane, skelbdamas Evangeliją. Sek paskui mane, liudydamas gyvenimą, kurį formuoja krikšto ir (sakramentinės kunigystės) šventimų dovanos. Sek paskui mane, kalbėdamas apie mane su tais, su kuriais gyveni diena iš dienos darbuose, bendravimuose, draugystėje“. Toks yra ir naujojo evangelizavimo kelias, pradedant nuo menkiausiųjų ir paskutiniųjų, bet stengiantis, kad niekam neliktų neišgirstas gyvybę teikiantis Dievo Žodis, kuris mus išlaisvina iš bet kokios baimės ir įgalina pasitikėti Dievo ištikimybe. Po šv. Mišių aukos, kreipdamasis į didžiulę piligrimų minią, susirinkusią aikštėje prie Vatikano bazilikos sekmadienio vidudienio „Viešpaties Angelas“ maldai, Šventasis Tėvas kalbėjo apie šventuosius apaštalus Petrą ir Paulių jų atsivertimo ir Dievo begalinio gailestingumo kontekste. Apaštalas šv. Petras išsigynė Jėzaus tragiškiausiu Jo kančios momentu, o apaštalas šv. Paulius prieš atsivertimą buvo aršus Bažnyčios priešas, krikščionių persekiotojas. Taigi, jie abu buvo dideli nusidėjėliai, bet patyrė Dievo meilę, leisdamiesi būti perkeičiami Jo gailestingumo ir tapdami Kristaus draugais ir apaštalais, nurodydami mums visiems išgelbėjimo kelią. „Mus, netgi smukusius į sunkiausią nuodėmę, netgi tamsiausioje prasižengimo naktyje esančius, Dievas visada pasirengęs perkeisti, kaip perkeitė Petrą ir Paulių, – sakė popiežius Pranciškus. – Jis gali perkeisti mūsų širdį ir tamsiausią nuodėmės naktį padaryti atsivertimo aušra. Ir kaip Petras su Pauliumi atsivertę visą likusį savo gyvenimą paskyrė Evangelijos skelbimui iki pat kankinystės, taip ir mes, išgirdę ir apmąstę Dievo Žodį bei atsinaujinę, nebegalime būti abejingi, nebegalime likti, kokie buvome, su savo įpročiais. Atsivertimas skatina mus nugalėti savąjį egoizmą ir ryžtingai sekti Mokytoją, atidavusį gyvybę dėl draugų. Sekti visuose patiriamuose išbandymuose, kad gauta atsivertimo malonė neliktų tuščia ir bevaisė, bet išsiskleistų prasmingu Jėzaus Kristaus ir Jo mokymo liudijimu“, – aiškino Šventasis Tėvas, melsdamas Švč. Mergelės Marijos pagalbos malonių priėmimo atviromis širdimis.

Matyti Dievo plano esmę

Pagal nusistovėjusią tradiciją į Petrinių iškilmę Vatikane vėl buvo atvykusi Konstantinopolio stačiatikių patriarchato delegacija, panašiai kaip Romos Bažnyčios atstovai kasmet lankosi Turkijos mieste Stambule (senasis Konstantinopolis) per patriarchato globėjo šventojo apaštalo Andriejaus liturginę šventę lapkričio 30 dieną. Šv. Petras ir šv. Andriejus buvo tikri kraujo broliai, todėl pastaruosius kelis dešimtmečius vykstantis apsikeitimas tokiais vizitais savotišku būdu ženklina giminišką Romos ir Konstantinopolio Bažnyčių artumą. Prieš 50 metų, 1964-ųjų pradžioje, Jeruzalėje susitikę ir abiejų Bažnyčių susitaikymo procesą atnaujinę popiežius Paulius VI ir tuometinis Konstantinopolio patriarchas Atenagoras netgi tuose ekumeniniuose Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių santykiuose įvedė „seserų Bažnyčių“ sampratą. Minint to istorinio susitikimo jubiliejų, neseniai, gegužę, popiežius Pranciškus ir dabartinis Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus vėl pasimatė ir kartu meldėsi Šventojoje Žemėje, taip patvirtindami dvasinius brolybės saitus ir regimos krikščionių vienybės siekius. Petrinių šventės išvakarėse, birželio 28 dieną, audiencijoje priėmęs į Romą atvykusią Konstantinopolio patriarchato delegaciją, Šventasis Tėvas prašė perduoti sveikinimus mylimam broliui Baltramiejui, pabrėždamas, kad minėtoji jubiliejinė piligrimystė į Jeruzalę ir ekumeninė malda Jėzaus Šv. Kapo bazilikoje, dalyvaujant įvairių Šventosios Žemės konfesijų krikščionių hierarchams, dar labiau sutvirtino mūsų vilties fundamentą galutinei bendrystei. Priminęs, kad kiek vėliau, Sekminių šventėje, birželio 8 dieną jau Romoje prie apaštalo šv. Petro kapo įvyko dar vienas abiejų Bažnyčių vadovų susitikimas, kada jie kartu su iš Jėzaus gimtosios šalies atvykusiais Izraelio ir Palestinos prezidentais įsijungė į karštą maldą už taiką Šventojoje Žemėje ir visame pasaulyje, popiežius Pranciškus kalbėjo: „Viešpats mums padovanojo tas progas broliškiems susitikimams, kai galėjome išreikšti mus vienijančią meilę Kristuje ir atnaujinti abipusį troškimą žengti keliu į pilnutinę vienybę“.

Po Sekminių, ypač akcentuodamas Šventosios Dvasios veikimo kontekstą, Šventasis Tėvas kvietė į tos vienybės troškimą „žvelgti tikėjimo akimis ir matyti save, kad tikrai esame Dievo plane pagal Jo amžinosios valios sumanymą, o ne pagal tai, kuo tapome istorinėse mūsų nuodėmių pasekmėse, kurių skaudžiausia yra XI amžiaus didžioji schizma, atskyrusi Vakarų ir Rytų krikščionių Bažnyčias. Tik tokių įžvalgų pagalba ir vadovaujant Šventajai Dvasiai, žengimas vienybės keliu bus labiau užtikrintas ir spartesnis, kartu su draugišku bendradarbiavimu kasdieniuose reikaluose, kurie jau dabar mus laimingai vienija“, – aiškino popiežius Pranciškus.

Jis pažymėjo, kad tokia vizija reikia vadovautis ir autentiškuose teologiniuose vienybės svarstymuose (scientia Dei), kuriais užsiima Jungtinė stačiatikių ir katalikų tarptautinė teologų komisija, ieškanti bendrystės pagrindimo sprendžiant ypač Romos vyskupo primato ir sinodinio kolegialumo problemas. Anot Šventojo Tėvo, tik pasiremiant tikėjimo, vilties ir meilės dorybėmis bei intensyvia malda („teologija ant kelių“), tos paieškos „nebus vien akademinės pratybos ar debatai apie nesuderinamas pozicijas“, bet duos trokštamus rezultatus. „Su drąsa ir pasitikėjimu atsiveriant Šventosios Dvasios veikimui, mums reikia išlikti Kristaus mylinčiame žvilgsnyje į Bažnyčią, jo Sužadėtinę, visoje mūsų dvasinio ekumenizmo kelionėje. Ir ši kelionė visada stiprinama kankinystės tokios daugybės mūsų brolių ir seserų, kurie savuoju Viešpaties Jėzaus Kristaus liudijimu įgyvendino kraujo ekumenizmą“, – baigdamas sakė popiežius Pranciškus. Audiencijoje jam buvo perduotas patriarcho Baltramiejaus sveikinimo laiškas, kuriame primenama, jog šventieji apaštalai Petras ir Paulius patyrė kankinystę dėl Kristaus ir jo Bažnyčios, tapdami jos vieningumo atrama. Melsdamas jų užtarimo, Konstantinopolio Bažnyčios vadovas reiškė viltį, kad su tokia dangiška globa bus žengiama ekumeniniu tiesos ir meilės keliu, „kol visi pasieksime tikėjimo vienybę (...) ir kalbėdami tiesą su meile, galėsime augti visais atžvilgiais tame, kuris yra galva – Kristuje“ (Ef 1, 13–15). Laiške su padėka prisiminęs minėtus susitikimus Jeruzalėje ir Romoje bei pabrėžęs, kad su popiežiumi Pranciškumi vienijasi troškimu, kad įsivyrautų taika Šventojoje Žemėje bei daugybės konfliktų kankinamame Artimųjų Rytų regione, patriarchas Baltramiejus maldoje linkėjo Šventajam Tėvui stiprybės, kad su Viešpaties malone jis galėtų dar daug metų tęsti „neįkainojamą lyderystę ir tarnystę mūsų šiuolaikiniame pasaulyje savo asmeninėmis dorybėmis bei meile Dievui ir žmonijai“.

© 2014 „XXI amžius“