2014 m. liepos 18 d.    
Nr. 29
(2100)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Gimtinė:
žmonės
ir darbai


XXI Amžius


Istorija ir dabartis

Varviškės kaimą gynę didingais kryžiais rymo

Eugenija Sidaravičiūtė

Kalba šaulys Danielius Saukevičius,
dešinėje – Saulė Sadeckaitė

Tauras Česnulevičius su šeima
prie savo kryžiaus Krivonyse

Kryžių šventina kun. Jonas Cikana

Renginys, apie kurį noriu papasakoti, birželio 29-ąją prasidėjo nušienautoje Guronių kaimo aikštėje, kur į dangų žvelgė du aukšti mediniai kryžiai ir trys granito plokštės, įamžinusios 36 karžygius. Iš abiejų pusių paminklus supo tautiniais rūbais pasipuošusios Karolina ir Justina Miniotaitės su Guoda ir Marija Vaikšnoraitėmis, Kapčiamiesčio užkardos pasieniečiais.

„Kairiojo Nemuno kranto“ bendruomenės pirmininkė Saulė Sadeckaitė kreipėsi į žmones giliaprasmiais poeto Kazio Bradūno apmąstymais, kodėl mūsų tauta nebuvo nuplauta istorijos bangų, o išliko kaip stipri baltiškoji uola... Ar ne todėl, kad gerbė ir mylėjo savo kraštą?

Tokie savo šalies patriotai, narsuoliai, prieš kuriuos galvas lenkiame, buvo 1918–1923 metais kritę už Tėvynės Laisvę Varviškėje ir jos apylinkėse. Pirmininkė išsakė liūdną tiesą, kad ne 1920-aisiais, kaip visoje Lietuvoje, o tik trejais metais vėliau šiame krašte nustatyta valstybinė siena.

Kad paaiškėtų priežastys, kodėl čia vyko žūtbūtinės kovos, ypač susirinkusiems jaunesniojo amžiaus žmonėms, norėčiau pažerti šiek tiek istorijos faktų, įvykių. Durpėtame, nuošaliame Pūščios girios Varviškės kaime, įsikūrusiame Nemuno, į kurį įteka Juodosios Ančios upė, kilpoje, įsiliepsnojo vienas iš baisiausių terorizmo židinių. Tautų Sąjungai nustačius Lietuvos ir tuometinės Lenkijos pasienyje 10–12 km neutralumo juostą, čia neturėjo teisės įžengti abiejų valstybių kariuomenės. Dėl to, pasinaudoję palankiomis sąlygomis, 1920 metais jau buvo spėję įsitvirtinti „svieto perėjūnai“, bastūnai, apie 400 civiliai apsirengusių kariškių. Jų tikslas – gąsdinti, terorizuoti, plėšti, net žudyti vietinius gyventojus, kad šis nukraujavęs žemės lopinėlis atitektų Lenkijai. Nusikaltėliams vadovavo „Varviškės savivaldos“ ar net „Varviškės respublikos“ lenkų kariuomenės poručikas Pilevskis, pasivadinęs Chmūra. Jie pasiekdavo Veisiejus, Leipalingį, Kučiūnus, Simną, Liškiavą.

Į kovą pakilo ūkininkai, milicininkai, krašto apsaugos darbuotojai, inteligentija. Norėčiau keletą žodžių tarti apie Lazdijų mokinius šaulius, kuriuos, rodos, visi pamiršo. 1919 m. rugpjūčio 23 d. lenkams Seinuose, be kitų įstaigų, užgrobus ir gimnaziją, pareikalauta, kad mokyklos direktorius ir mokytojai būtų Lenkijos piliečiai. Dalis moksleivių, atbėgusių į Lazdijus 1920 m. sausio 12 d., jau dalyvavo pirmose pamokose. Vyresniųjų klasių gimnazistai kartu su miesto ir kaimo vyrais buvo pagrindinė ginkluota jėga, kovojant su lenkų partizanais. 1921–1923 metais jie veikė Kapčiamiesčio–Kučiūnų–Lazdijų ruože, padėdami šių apylinkių ginklo broliams. 1940 metų „Karo archyvo“ 12 tome atskleidžiama tokia realybė: „Moksleiviai ateina į gimnaziją ir drauge atsineša šautuvus, o kišenėse granatų, šovinių“ (p. 269). Naktimis eidavo sargybą, o kilus neramumams, kaudavosi su grobikais ištisomis paromis, išbėgę net iš pamokų.

„Kairiojo Nemuno kranto“ bendruomenės pirmininkė pasveikino su profesine švente – 95-osiomis Šaulių sąjungos įkūrimo metinėmis ir pasieniečių diena – Savanoriškos krašto apsaugos Druskininkų kuopą, šios savivaldybės šaulių atstovą ir Kapčiamiesčio užkardos pasieniečius, kurie padėjo gražiai sutvarkyti renginio aplinką, pakvietė pakalbėti Tauragėje gyvenantį guroniškį, kuris gimtosiose vietose savo lėšomis stato paminklus, įamžindamas Laisvės kovotojus. Būtent jo rūpesčiu pastatytas aukštas kryžius ir trys juodo granito plokštės, kuriose tarsi švieselės spindi 1921–1923 metais už Tėvynės laisvę kritusių 10 šaulių, 10 kareivių, 6 milicininkų, 5 karininkų ir 5 ūkininkų pavardės.

Šaulys Danielius Saukevičius deklamavo poeto Antano Miškinio eilėraščio „Lietuva“ ištraukas: vieni sveiki, kiti sužeisti sugrįžo, o tretiems „ant lygaus lauko mediniai kryžiai stovi“. Patikslino, jog trečdalį lėšų už paminklus jam skyrė savivaldybės meras Artūras Margelis. Dėkojo kaimo žmonėms, kurie padėjo jam statyti istorinės atminties ženklus. Priminė, kaip už žemę ir Laisvę grumtasi. 1922 m. spalio 7 d. Guronis puolė su savo gauja Chmūra, kurį tik po ketverių metų, kertantį ties Cipliške Lietuvos sieną, mūsų sargybiniai nušovė. Kaimą saugojo milicininkai. Deja, negausus jų ir gyventojų būrys su ūkininku K. Visocku žuvo. Apie šaulių narsą byloja toks faktas: jie Norkūnų kaime patys atrėmė puolimą ir nukovė vieną iš vadų Stabingį. 1923 metais į Paliepio kaimą įsiveržė daugiau nei 100 lenkų raitininkų ir pėstininkų. Pasieniečius užkapojo kardais, kaimiečius pasibaisėtinai apiplėšė. Ne kartą bandyta banditus įveikti, tačiau nepasisekdavo, nes juos dar iš kitos Nemuno pusės rėmė reguliarioji lenkų kariuomenė. Tik tada, kai jau buvo panaikintas neutralumo ruožas, 1923 metų kovo 23-osios rytą į Varviškę įžengė mūsų keturios kuopos pėstininkų ir viena kulkosvaidininkų – apie 400 kareivių, kuriems talkino vietos šauliai ir milicininkai. „Varviškės respublika“ buvo likviduota. D. Saukevičius kreipėsi Maironio žodžiais į Aukščiausiąjį, prašydamas apsaugoti šiuos dzūkų kaimus, tą visą „mylimą šalį, kur mūsų sodybos, kur bočių kapai“ („Kur bėga Šešupė“).

S. Sadeckaitė pasidžiaugė, jog bendruomenė pritarė jos minčiai, kad Guronių ir Krivonių kaimuose iškiltų du skulptoriaus Tauro Česnulevičiaus ąžuoliniai kryžiai laisvės kovotojams. Bendruomenės pirmininkė samprotavo, jog šie monumentalūs paminklai primins Kristaus auką žmonijos išganymui, žmonių auką Laisvei. Tad būkime verti tos didžiosios aukos! Priėjęs prie paminklo, stūksančio šalia memorialo, Liškiavos klebonas kun. Jonas Cikana prabilo: „Viešpatie, palaimink šitą naują kryžių, kad mes, pro šią vietą eidami, nepamirštume, kiek kainuoja Laisvė“. Prieš tai kunigas Guronių kaime pašventino D. Saukevičiaus „įsodintą“ akmenyje geležinį, o vėliau – Krivonyse skulptoriaus T. Česnulevičiaus išdrožtą 6 metrų aukščio ąžuolinį kryžių. Abu ankstesni „karšinčiai“ jau buvo sutrūniję, atgyvenę savo amželį.

S. Sadeckaitė kartu su dukra Neringa Miniotiene ėmė rypuoti raudą „Oi ūžkit, gauskit, girios medeliai“ apie jaunų seselių, senos motinėlės skausmą, negrįžus iš karo sūneliui. Galingai suskambo V. Vaikšnoro sodriu balsu deklamuojamas R. Roždestvenskio „Rekviem“. Kaip kontrastas aidėjo jo vaikaitės Marijos Vaikšnoraitės, Druskininkų savivaldybės mokyklų 1–4 klasių skaitovų konkurso nugalėtojos, eilės apie Laisve alsuojantį mūsų krašto grožį... A. Smilgevičiūtės kompaktinio disko „Broliai“ melodija ir žodžiai visus tarsi grąžino į netolimus laikus, kai čia, Pūščios girioje, tęsdami savanorių, šaulių kovas, grūmėsi dėl Laisvės su sovietiniais okupantais ir mūsų partizanai.

Paskutinė, iškilmingiausioji renginio dalis – klebono kun. J. Cikanos aukojamos šv. Mišios Gerdašių bažnyčioje.

Suorganizuoti tokią šventę ištuštėjusiuose Pūščios kaimuose, kad į ją susirinktų beveik šimtas kaimiečių, svečių, programos dalyvių, – iš tiesų didelis laimėjimas. Kiekvienas žodis, rauda, muzikos ir poezijos kūrinys aidėjo graudžiai, pakiliai, emocingai, jaudindamas širdis.

Druskininkų savivaldybė
Alvydo LUKOŠEVIČIAUS nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija