Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Lietuvos
kultūros
galerija

Gimtinė:
žmonės
ir darbai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Popiežius apie pavargusios Europos gaivinimą

Pastabos susitikimuose su Šv. Egidijaus bendruomene ir dirbančiu jaunimu

Mindaugas BUIKA

Popiežius Pranciškus susitinka su Šv. Egidijaus bendruomenės nariais ir globotiniais. Šalia – bendruomenės kūrėjas ir vadovas prof. Andrea Rikardis

Viską pradėti nuo maldos

Vasarą, kai popiežiaus Pranciškaus veikla yra kiek sulėtėjusi (tiesa, Šventasis Tėvas, skirtingai negu jo pirmtakai, nėra išvykęs nei į užmiesčio rezidenciją Kastelgandolfe, nei į kalnus ar kitas poilsio vietas, tačiau bendrosios audiencijos kuriam laikui pristabdytos), galima apžvelgti kai kurias aktualias jo pastoracinio ir socialinio mokymo mintis, išsakytas per praėjusias savaites vykusiuose susitikimuose, kurie dar nebuvo paminėti „XXI amžiuje“, nuosekliai bandančiame pristatyti svarbiausius Katalikų Bažnyčios vadovo darbus. Štai birželio 16 dieną vykusiame susitikime su plataus masto socialine bei taikdariška veikla žinoma Šv. Egidijaus bendruomene jai priklausančioje Romos senovinėje Santa Maria in Trastevere bazilikoje popiežius Pranciškus susitelkė į krikščioniško solidarumo aiškinimą: solidarumo maldoje, solidarumo teikiant pagalbą visuomenės silpniausiems ir pažeidžiamiausiems nariams ir ypač solidarumo tarp skirtingų kartų raišką. Matyt, norėdamas pabrėžti savąjį solidarumą ir artumą paprastiems žmonėms, Šventasis Tėvas į susitikimą Italijos sostinės vargingo senamiesčio kvartale atvyko ne ištaigingu limuzinu, kuriuo niekada nevažinėjo, ir net ne savo kukliu automobiliu, o tiesiog iš gretimos Šv. Kaliksto aikštės atėjo pėsčias. Jį pasitiko Šv. Egidijaus bendruomenės įkūrėjas ir vadovas istorijos profesorius Andrea Rikardis (Andrea Riccardi), vietinės parapijos klebonas, bendruomenės aktyvistai ir jų globotiniai – dešimttūkstantinė minia, kurioje buvo daug vienišumą išgyvenančių senelių, jaunų bedarbių, musulmonų pabėgėlių ir migrantų iš Sirijos ir Afganistano, vietinių žydų ir čigonų. Tai – dažnai socialinę atskirtį patiriantys žmonės, kurie yra šios 1968 metais Romos jaunų studentų katalikų įkurtos organizacijos, dabar jau veikiančios 74 pasaulio šalyse, socialinio ir dvasinio rūpesčio objektas.

Pasaulio futbolo čempionai – vokiečiai

Pasaulio čempionė – Vokietijos futbolo rinktinė

Sekmadienį Brazilijoje pasibaigusių 2014 metų Pasaulio futbolo čempionato lemiamoje dvikovoje Rio de Žaneiro „Maracanos“ stadione Vokietijos futbolininkai per pratęsimą 1:0 (0:0, 0:0) palaužė Argentinos vienuolikės pasipriešinimą ir tapo pirmąja Europos komanda, kuriai pavyko laimėti čempionatą Amerikos žemyne. Pergalingą įvartį 113-ją minutę įmušė Marijas Giocė (Mario Götze). Vokietijos rinktinė pasaulio čempionate nepatyrė nė vieno pralaimėjimo ir tik kartą sužaidė lygiosiomis grupėje su Ganos komanda (2:2). Atkrintamosiose Joahimo Liovo (Joachim Löw) auklėtiniai žaidė užtikrintai, o pusfinalyje 7:1 (5:0) įveikė šeimininkę Braziliją.

Daugiau nei 25 tūkst. policininkų ir kareivių budėjo finalo metu – tai buvo didžiausios saugumo pajėgos per visą Brazilijos istoriją. Finalines rungtynes stebėjo 74 738 žiūrovai. Vokietijos futbolo rinktinė planetos pirmenybių finale žaidė aštuntą kartą, o čempionės titulą anksčiau iškovojo 1954, 1974 ir 1990 metais, bei keturis sykius – 1966, 1982, 1986 ir 2002-aisiais – buvo antra. Argentinos komandai tai buvo penktasis pasaulio čempionatų finalinis mačas: 1978 ir 1986 metais argentiniečiai tapo čempionais, o 1930-aisiais ir 1990-aisiais tenkinosi sidabru.

Egzorcizmo svarba nemenksta

Kun. Vytenis Vaškelis

Kai birželio viduryje Vatikano Dvasininkų kongregacija Tarptautinei egzorcistų asociacijai suteikė juridinio asmens statusą ir patvirtino įstatus, dabartinis Egzorcistų asociacijos prezidentas kun. Francesco Bamonte laiške rašė, jog „šis oficialus pripažinimas yra nepaprastai reikšmingas. Juk per visą ilgametę Bažnyčios istoriją dar niekada nebuvo įkurta Tarptautinė Egzorcistų Asociacija. Tai yra vienas iš laiko ženklų! Šventoji Dvasia, atsiliepdama į ypatingus mūsų meto poreikius, ir toliau skatina atsiradimą tokių dalykų, kurie veiksmingai pasitarnauja visos Dievo tautos gerovei. (...) Tai – džiaugsmas ne tik mums, Asociacijos nariams, bet ir visai Bažnyčiai, o ypač mūsų broliams ir seserims, kurie yra piktojo kankinami ekstraordinariniais reiškiniais: varginimais ir velnio apsėdimu. Esu tikras, kad visų prima jiems bus labai naudingas šis pripažinimas“.

Palaimintojo Jurgio Matulaičio atlaiduose – piligrimai iš Lenkijos

Lenkų maldininkai prie Marijampolės Bazilikos su Varmijos arkivyskupu Vojciechu Ziemba ir Vilkaviškio vyskupu Rimantu Norvila

Liepos 11-osios, penktadienio, ryte Marijampolės gatvėmis traukė daugiau nei pusantro šimto žmonių giedodami giesmes. Tai – iš Lenkijos į Vilniaus Aušros Vartų koplyčią keliaujantys piligrimai. Trumpam stabtelėję Marijampolėje, jie dalyvavo 10 valandos šv. Mišiose, vykusiose Šv. arkangelo Mykolo Bazilikoje. Šv. Mišias aukojo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, Varmijos (Olštyno) arkivyskupas Vojciechas Ziemba (Wojciech Ziemba) bei būrys kunigų iš Lenkijos.

Po šv. Mišių piligrimai apsistojo Pal. Jurgio Matulaičio svečių namų „Domus Beati“ kiemelyje. Ten pavalgė, atsikvėpė, fotografavosi ir bendravo su lietuvaičiais. Džiugu išgirsti lietuviškai tariamą „Ačiū“ ir padėti jaunimui sužinoti daugiau lietuviškų žodžių. Ypač aktyviai lietuvių kalbos mokytis panoro Darekas ir Mateušas. Jie dar domėjosi ir Lietuvos geografija.

Žemaičių Kalvarijos atlaidų kronika

Kan. teol. lic. Andriejus Sabaliauskas

Šv. Kryžiaus relikvija laimina Jelgavos vyskupas ordinaras Edvards Pavlovskis, dešinėje – Liepojos vyskupas Viktors Stulpins, kairėje – vyskupas Linas Vodopjanovas OFM Klier. Felikso Špoko nuotrauka

Liepos 6-oji Žemaičių Kalvarijoje buvo pagrindinė atlaidų diena, skirta maldoms už Tėvynę Lietuvą, nes tada minėjome Karaliaus Mindaugo ir Karalienės Mortos karūnavimą. Ši diena dar buvo skirta piligrimams iš Latvijos (brolių latvių diena) bei Klaipėdos ir Akmenės dekanatų tikinčiųjų piligrimystei. 10 val. šv. Mišioms vadovavo ir pamokslą sakė Telšių vyskupo vikaras Klaipėdos kraštui, Klaipėdos dekanato dekanas, Klaipėdos Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, parapijos klebonas kan. Vilius Viktoravičius, giedojo Akmenės ir Naujosios Akmenės parapijų jungtinis choras. Pagrindinėms šv. Mišioms vadovavo Apaštalinis nuncijus Pabaltijo kraštams arkivyskupas Pedras Lopesas Kvintana (Pedro López Quintana), koncelebravo vyskupai iš Latvijos – Jelgavos vyskupijos vyskupas ordinaras Edvards Pavlovskis, vyskupas emeritas Antons Justs, Liepojos vyskupijos vyskupas Viktors Stulpins, Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ, Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, jo pagalbininkas vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozapas Matulaitis, būrys kunigų. Šv. Mišių metu giedojo Klaipėdos Šv. Kazimiero parapijos Didysis Sumos choras, vadovaujamas vargonininko Mindaugo Gudžiūno. Pamokslą sakė Liepojos vyskupas V. Stulpins. Visus pasveikino, o į brolius latvius latviškai prabilo Telšių vyskupas J. Boruta SJ. Jis visiems priminė Valstybės dienos svarbą tiek lietuviams, tiek latviams ir išsamiai nušvietė Mindaugo ir Mortos karūnavimo istorines aplinkybes bei to meto situaciją. Liepojos vyskupas kalbėjo apie šeimą, išryškino maldos ir dvasinio gyvenimo svarbą. Po šv. Mišių lauke ir Bazilikoje buvo einamas Kryžiaus kelias, giedami Kalnai.

Palaimintojo minėjimo savaitė

Kardinolas ir vyskupai pagrindinę atlaidų dieną Vido Venslovaičio nuotrauka

Palaimintojo Jurgio Matulaičio atlaidų Marijampolėje trečiosios dienos – liepos 8-osios – katechezę vedė ir homiliją sakė Pasvalio Šv. Jono krikštytojo parapijos vikaras kun. mgr. Miroslav Anuškevič. Tą dieną tikintieji iš Aleksoto ir Prienų dekanatų meldėsi už „Caritas“, Maltos ordino, Kolpingo draugijos narius, socialinius darbuotojus bei savanorius. Šv. Mišias aukojo vyskupas ordinaras Rimantas Norvila, koncelebravo vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC, generalvikaras mons. Gintautas Kuliešius ir minėtų dekanatų kunigai. Šv. Mišiose giedojo Skriaudžių Šv. Lauryno parapijos choras (vargonininkė – Virginija Mitrikevičienė).

Liepos 9 dieną Bazilikoje buvo gausu maldininkų iš Šakių ir Gelgaudiškio, Krekenavos. O iš Kudirkos Naumiesčio atvyko 52 piligrimai, iš kurių – 16 vaikučių, šiemet priėmusių pirmąją Komuniją. Tai graži parapijos tradicija, kurią globoja Šakių dekanas Kudirkos Naumiesčio klebonas kanauninkas Donatas Jasulaitis, kasmet pasirūpinantis atvežti vaikučius į šiuos atlaidus.

Prezidentės antrosios kadencijos inauguracija

Prezidentė Dalia Grybauskaitė pėsčiomis ėjo į S. Daukanto aikštę Ričardo Dačkaus (lrp.lt) nuotrauka

Seimo istorinėje Kovo 11-osios salėje šeštadienį vyko Seimo posėdis, kuriame jau antrą kartą būti ištikima Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai į prisiekė išrinktoji Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Iškilmingo Seimo posėdžio metu pirmiausiai invokaciją pasakė Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas. Prezidentės priesaiką priėmė naujasis Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Darius Žalimas. Paskui Prezidentė pasakė inauguracinę kalbą. Vėliau ji dalyvavo šv. Mišiose Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje. Po to ji priėmė Lietuvos miestų ir miestelių vėliavų pasveikinimą, bendraudama su susirinkusiais vilniečiais ir svečiais, pėsčiomis ėjo į S. Daukanto aikštę. Prezidentūroje ji priėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliojimus, paskui pasakė kalbą S. Daukanto aikštėje susirinkusiems žmonėms, kartu su jais klausėsi koncerto.

Lietuvos šaulių gretas papildė rekordinis skaičius narių

Prisiekia šauliai Vaidoto Okulič-Karazino nuotrauka

Liepos 5 dieną ant Juozapinės kalno (Vilniaus r.) iškilmingai prisiekė apie 100 naujų šaulių, kurie papildys Karaliaus Mindaugo šaulių 10-osios rinktinės gretas.

„Džiaugiamės, kad neseniai 95-ąsias įkūrimo metines atšventusios Lietuvos šaulių sąjungos nariais sostinėje Vilniuje tampa rekordiškai daug naujų narių“, – sakė rinktinės vadas Tomas Grabauskas.

Iškilmingoje ceremonijoje dalyvavo krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, Lietuvos šaulių sąjungos vadovybė, Vilniaus rajono savivaldybės atstovai, kiti svečiai.

Krašto apsaugos ministras J. Olekas sako tikintis, kad šauliai yra artimiausi kariuomenės talkininkai, Lietuvos nepriklausomybės saugotojai ir gynėjai. „Lietuvos gynybos garantas yra patriotiškai nusiteikę jos piliečiai, todėl ypač svarbi aktyvi Šaulių sąjungos veikla skleidžiant beveik šimtmetį puoselėtas šaulių tradicijas ir vertybes, ugdant pilietinę pareigą ir atsakomybę, stiprinant pasirengimą krašto gynybai bei didinant visuomenės švietimą šalies gynybos klausimu“, – sakė ministras.

Kronika

Tautinis kostiumas vis madingas?

Daiva Červokienė

Parodos „Tautinis kostiumas – graži ir nesenstanti mada“ kūrybinė grupė: muziejininkės Genovaitė Varaneckienė, Eglė Raškovskienė, Bronė Staskonytė, Lina Ausiejienė, Alina Žemienė, Ona Danutė Aleknienė ir Eglė Žinienė (O. D. Aleknienė yra ir parodos kuratorė)

Vilnius. Lietuvos nacionaliniame muziejuje atidaryta paroda „Tautinis kostiumas – graži ir nesenstanti mada“. „Mes apgavome savo lankytojus – eksponuojame ne autentiškus, o atkurtus kostiumus ir jie nieko neįtaria“, – atskleidė paslaptį Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė, parodos, kuri veiks iki lapkričio 3 dienos, atidaryme.

Lietuvos nacionalinio muziejaus muziejininkės, ilgą laiką kaupusios valstiečių aprangos pavyzdžius, tyrinėjusios tautinį kostiumą, 1992–1996 metais parengusios parodų ciklą „Lietuvių tautinis kostiumas“, ilgokai ieškojo galimybių, kaip jį paįvairinti ir praturtinti.

„Pasižiūrėjus į etnografinių ansamblių dalyvių aprangas kartais net apmaudu pasidarydavo – visų kostiumai vienodi ar labai panašūs. Moterys nei kažkada anksčiau, nei dabar nenori vilkėti taip kaip kita; to ir nebuvo. Tik tautiniai kostiumai dažniausiai atkuriami pagal išlikusius pavyzdžius, šįkart mes pasiryžome tai padaryti pagal muziejaus fonduose išlikusius audinių pavyzdžius, kad būtų didesnė įvairovė“, – sakė etninės kultūros skyriaus vedėja Elvyra Lazauskaitė ir parodos dailininkė Giedrė Narbutienė.

Kronika

Fotografijų parodoje – tapybinės vizijos

Benjaminas ŽULYS

Gintautas Skuodas. Senamiesčio kampelis

KAUNAS. Miko ir Kipro Petrauskų lietuvių muzikos muziejuje veikia kauniečio fotomenininko Gintauto Skuodo spalvotų meninių fotografijų paroda „Tapybinė vizija“. Parodos kuratorė – menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė (jos veiklos kryptis – fotoprojektai ir fotokritika). Ji susirinkusiems parodos lankytojams papasakojo apie menininko kūrybinio kelio pradžią, šių dienų ieškojimus, kurių nemaža dalis kaip tik atsispindi parodos ekspozicijoje.

G. Skuodas fotografijos srityje dirba daugiau nei 10 metų. Parodoje eksponuojami darbai iš miesto fotografijų ciklo, kuriame autorius fiksuoja gerai žinomus Kauno architektūros objektus, panoraminius vaizdus, senamiesčio gatveles, funikulierių, gatvių fragmentus. Menininkas fotografijose naudoja mišrią techniką. Gamtoje ar studijoje darytos fotografijos modernaus „teptuko“ (kompiuterinės planšetės) pagalba, išryškinant skirtingą stilių, sukuriant romantišką nuotaiką ir dvasią, paverčiamos į paveikslus. Darbai gali būti atlikti tapybiniu aliejaus, akvarelės ar pieštuko technikos stiliumi. Šiuo metu G. Skuodas kuria ir reklaminės fotografijos srityje. Autorius pamena, kad pirmasis jo fotoaparatas buvo „Smena 3 M“.

Kodėl lietuvis turi mažiau galių negu Lietuvos lenkas?

Povilas Urbšys

Pastaruoju metu daug diskutuojama apie Tautinių mažumų įstatymą. Gal nuskambės paradoksaliai: iš principo nesvarbu, koks jis bus, svarbu tai, kad priėmus įstatymą tokiu pavadinimu Lietuvoje gyvenančių kitų tautybių atstovų statusas pasikeistų iš esmės, – mat pagal tarptautinę teisę tautinių mažumų gyvenama teritorija siejama su jai priklausančiomis etninėmis žemėmis. Lietuvos lenkai, kalbėdami apie būtinybę priimti Tautinių mažumų įstatymą, apeliuoja į lietuvius, gyvenančius Lenkijos teritorijoje. Dvikalbiai užrašai, kuriuos galime pamatyti Punsko krašte, mums dažnai rodomi kaip svarbus argumentas, tačiau nutylimas vienas esminių skirtumų tarp Lietuvos lenkų ir Lenkijoje gyvenančių lietuvių: lietuviai Punsko krašte yra tautinė mažuma, gyvenanti savo protėvių etninėse žemėse, ir jai, kaip tautinei mažumai, Lenkija pagal tarptautinius įsipareigojimus privalėjo leisti vartoti dvikalbius užrašus. Lietuvos lenkų statusas Lietuvoje yra visai kitas – jie yra tautinė bendrija, dėl istorinių priežasčių susidariusi lietuvių etninėse žemėse, ir, kaip tautinė bendrija, ji turi kitokias teises nei tautinė mažuma. Beje, tautinių mažumų sąvokos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nėra, – matyt, Konstitucijos kūrėjai suvokė, kad kitoks tautybių, gyvenančių Lietuvoje, teisinis statusas iškreiptų istorinį ir teisinį santykį su Lietuvos valstybe. Štai kodėl Tautinių mažumų įstatymu, nesvarbu, koks būtų jo turinys, mes iškreiptume savo tautos istoriją – juk Lietuvoje nėra kitų tautybių etninių žemių. Ir todėl Tautinių mažumų įstatymas reikštų, kad mes patys, savo noru atsisakome lietuvių tautai priklausančių etninių žemių Lietuvoje, kuriose kompaktiškai gyvena ne lietuvių tautybių žmonės. Užliptume vėl ant to paties grėblio kaip ir 1989 metais, kai LTSR Aukščiausioji Taryba priėmė ne Tautinių bendrijų, bet Tautinių mažumų įstatymą – jo neigiamas pasekmes jaučiame ir šiandieną. Be to, Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo pataisos atveria papildomą galimybę sukurti paralelinę asmenvardžių rašymo sistemą mūsų valstybėje bei valstybinėse institucijose, ir tokiu būdu dar labiau padėtų įtvirtinti išskirtinį tautinių bendruomenių statusą Lietuvos valstybėje.

Atmintis

Atminties skraistę atvėrus

Šv. Mišiomis ir knygų pristatymu pagerbtas kun. dr. Juozapas Čepėnas

Vitalija Kazilionytė

Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje aukojamos šv. Mišios Kristinos Balčiūnaitienės nuotrauka

Tebūnie atminties šviesa. Tokie žodžiai tvyrojo visą filosofui, teologui, rašytojui, kaliniui, kunigui Juozapui Čepėnui skirtą Atminties dieną. Į Pasvalį tądien suvažiavo jį pažinoję, su juo bendravę, besirūpinantys jo atminimo įamžinimu garbūs svečiai: sūnėnas, Kauno Šv. Antano Paduviečio bažnyčios altaristas kun. Juozas Čepėnas, apaštalinis protonotaras Bronius Antanaitis, Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios altaristas kanauninkas Vladas Rabašauskas, architektas prof. Jonas Minkevičius, buvęs Pasvalio dekanas kanauninkas Vytautas Masys su sūnėnu Virginijumi Penkausku, Pakruojo dekanas kun. Ričardas Rutkauskas, buvęs Pušaloto klebonas kun. Albinas Pipiras. Kartu su visais pagerbti dėdės atminimo atvyko ir sūnėnas Povilas Čepėnas su žmona Elena ir sūnumi fotomenininku, gamtininku Kęstučiu.

Kelias į kunigystę

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Kun. Nerijus Pipiras su tėvais, giminaičiais ir bičiuliais prie Kauno Arkikatedros Bazilikos po kunigystės šventimų

Birželio 29 dieną Salako Švč. Mergeles Marijos Sopulingosios parapijoje vyko trys prasmingos šventės: didieji Šv. apaštalų Petro ir Povilo atlaidai, garsiųjų Salako vargonų šimtmetis ir kun. Nerijaus Pipiro primicijos. Nerijus Pipiras arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ kunigu įšventintas gegužės 18 dieną Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo Arkikatedroje Bazilikoje drauge su  diakonais Valdu Šidlausku ir Robertu Urbonavičiumi.

Primicijos

Gegužės 25 dieną kun. N. Pipiras Kaune, Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje, kurioje mokydamasis Kunigų seminarijoje yra daug talkinęs, parapijos klebono kun. Vytenio Vaškelio pakviestas, aukojo Pirmąsias šv. Mišias – Primicijas. Pamokslą pasakė kun. V. Vaškelis. Pamokslininkas minėjo Dievo tarną arkivyskupą Mečislovą Reinį, jo dvasingumą ir pamaldumą, akcentavo, kad kun. N. Pipiro dėmesys šiam Dievo tarnui tapo jam pavyzdžiu, kalbėjo apie kunigystės sunkumus, linkėdamas, Dievui padedant, juos įveikti.

Pažintis

Vardan istorinio teisingumo atstatymo

Anelė Ruseckienė-Palmė apdovanota Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi

Partizanų ryšininkė ir rėmėja Anelė Zujūtė-Ruseckienė-Palmė po Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžiaus įteikimo kartu su Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaite 2014 m. liepos 6 d. Autoriaus nuotrauka

Partizanų metraštininkės rašytojos Antaninos Garmutės mirties 2-osios metinės buvo minimos Skriaudžių bažnyčioje. Po šv. Mišių minėjimo organizatorė Anelė Ruseckienė pakvietė visus jo dalyvius į savo vienkiemį Šmurų kaime gedulingiems pietums. Bendraujant patyriau, kad ponia Anelė Ruseckienė, kurios iki tol asmeniškai nepažinojau, yra man, besidominčiam Lietuvos partizanų apdovanojimų sistema, gerai žinoma legendinė partizanų rėmėja Palmė, apdovanota Laisvės Kovos kryžiumi. Buvau nustebintas ne tik tuo, kad ji išliko gyva, nepatyrusi sovietinių lagerių ar Sibiro tremties ir pagal savo amžių (g. 1927 m.) labai energinga ir veikli.

Pakalbinta ji papasakojo nepaprastą partizanų gyvenimo istoriją, kaip 1951 metais pas ją, gyvenusią su vyru Kazimieru šalia Skriaudžių, atėjo partizanai ir pasiprašė leidimo įsirengti pas juos slėptuvę. Nors jų vienkiemio vieta prie judraus kelio atrodė pavojinga, tačiau MGB persekiojamiems miško broliams negalėjo atsakyti. Ji ir geležinkelietį savo vyrą Kazimierą prikalbino neprieštarauti, aptarę, kad, jeigu kas, kad išgelbėtų šeimą, ji prisiims kaltę sau. Vėliau Anelė patyrė, kad pas juos buvo įrengta ne šiaip sau slėptuvė, bet Pietų Lietuvos (Nemuno) srities vado Sergijaus Staniškio (Lito, Vilties) štabo būstinė. Štabo narius ir besilankančius partizanus Ruseckai globojo pusę metų (1951–1952 metų žiemą), iki pavasario jie išsikėlė į Dzūkijos miškus. Papasakojo apie keletą itin pavojingų situacijų, kai Ruseckus nuolat lankę stribai ir emgėbistai vos neatskleidė sodybos paslapties, ir tik jos sumanumo dėka visi partizanai liko gyvi. Ruseckai slėptuvę laikė dar metus, tikėdamiesi, kad dar bus reikalinga partizanams, iki sužinojo, kad jų vadas Sergijus Staniškis žuvo išduotas (apsuptas nusišovė, prieš tai supjaustęs jos rūpesčiu pasiūtų batų aulus, kad jais nepasinaudotų okupantai).